– Ar vaikystėje bei studijuodama universitete norėjote būti rašytoja? Kokiu apskritai žmogumi norėjote tapti?
– Mano aplinkoje nebuvo nei vieno menininko, todėl niekada apie kūrybą kaip apie profesiją nemąsčiau, nors labai mėgau skaityti, rašydavau pramanytus dienoraščius, trumpus prozos tekstus, eilėraščius. Galvojau, kad, kaip ir mama, dirbsiu buhaltere, sekretore ar kokį nors panašų darbą ofise.
Mane augino keliuose darbuose vienu metu dirbanti motina, neturiu brolių nei seserų, todėl vaikystėje ir paauglystėje labai trūko bendravimo, apskritai bendrumo su kitais jausmo. Svajojau, kad kai užaugsiu, viskas pasikeis – su mama atrasime bendrą kalbą, turėsiu artimų draugų, mylimą žmogų. Kad ir kaip keista, bet visa tai, nors ir su tam tikromis išlygomis, išsipildė. Ir ofise dirbti teko tik labai trumpai – šiuo metu gyvenu iš literatūros kritikos, apžvalgų, mokslo populiarinimo ir kitų tekstų rašymo.
– Jūsų knyga pristatoma kaip labai atvira, be to, turinti autobiografinių elementų. Ar ten daug ką pasakojote iš savo vaikystės bei jaunystės, ar visgi nemažai ir prasimanėte?
– „Kai aš buvau malalietka“ yra romanas, o ne autobiografija. Visi knygos veikėjai – pramanyti personažai, nors juos kūriau remdamasi savo pačios ir savo draugų, artimųjų psichologiniais portretais bei patirtimis.
Sąmoningai siekiau autobiografiškumo efekto, todėl personažę pavadinau savo vardu, jos ir mano biografijos, net būdas (ir charakteris, ir gyvenimo būdas apskritai) gana panašūs. Kai skaitytojai sako, jog skaitydami net neabejojo, kad aprašinėju savo gyvenimą, laikau tai savo kaip prozininkės laimėjimu. Vadinasi, man pavyko sukurti įtikinamą, psichologiškai realistišką personažę ir jos aplinką.
Nors romano Virga nėra mano veidrodinis atspindys, mes gana panašios: kaip ir aš, ji yra iš nepilnos šeimos, nemėgo mokyklos, per anksti pradėjo vaikščioti į vakarėlius. Tačiau sugebėjo baigti mokslus, po to įstojo į universitetą. Išgyveno laimingas ir nelaimingas meiles, skaudino kitus ir pati buvo įskaudinta. Romano pabaigoje Virga jau suaugusi, tačiau vis dar jaučiasi esanti vaiku. Taigi, tokių merginų daug.
Nei mano vyras, nei, pavyzdžiui, mama ar draugai romane savęs neatpažino, nes to ir nesiekiau. Atpažinimo efektas skirtas skaitytojui. Kodėl tokio efekto išvis siekiau? Nes patirtys, kai skaitant knygą patiki, jog viskas, kas aprašyta, įvyko iš tikrųjų, yra prasmingos, praturtinančios suvokiantįjį. Tai galimybė gyventi kitų gyvenimus ir taip praplėsti savo sąmonės ribas, praturtėti intelektualiai bei emociškai.
– Knygoje rašoma, kad dirbote registratore stomatologiniame kabinete ir video nuomoje. Ar taip ir buvo? Kuo dar esate dirbusi?
– Esu dirbusi ir nuomoje, ir registratūroje, buvau ir padavėja, ir pardavėja, ir indus ploviau. Baigusi vidurinę mokyklą įstojau į filosofiją, tačiau greitai supratau, kad šios studijos – ne man. Todėl kelis metus, kol svarsčiau, ką noriu studijuoti ir apskritai gyvenime veikti, dirbau įvairius menkai apmokamus nekvalifikuotus darbus.
Vėliau, filologijos studijų metais, teko dirbti korepetitore, kalbos redaktore, versti iš anglų ir rusų kalbų. Studijuodama doktorantūroje dirbau jaunesniąja moksline darbuotoja Vilniaus universitete, porą metų kultūriniame žurnale „Literatūra ir menas“ redagavau literatūros kritikos skiltį.
– Knygoje yra ir scena apie abortą. Gal galite prisipažinti, ar tai tiesa? O jei neprisipažinsite, tai bent jau aptakiai atsakykite, ką manote apie abortus?
– Būtų nuostabu, jei visos pastojusios moterys norėtų ir galėtų tapti motinomis, tačiau taip nėra ir tikriausiai niekada nebus. Priežasčių gali būti įvairių – finansinės bėdos, sveikatos problemos. Kartais tiesiog elementarus nenoras tapti motina, iš pagrindų pakeisti savo gyvenimą. Abortus nei smerkiu, nei teisinu. Tačiau visiškai nepritariu jų uždraudimui, manau, tai moters teisių nepaisymas, moters kūno sudaiktinimas. Abortų tikrai būtų daug mažiau, jei moterys jaustųsi finansiškai ir emociškai saugios. Knygos pasakotoja taip nesijautė, todėl ir priėmė tokį sprendimą, koks jos dar gana paaugliškam protui atrodė tinkamiausias.
Apie savo asmeninį gyvenimą atvirauti nesu linkusi, nes knygos skaitymui mano biografija visiškai nesvarbi. Jei skaitant nekyla abejonių dėl aprašomos patirties tikrumo, tai visai nesvarbu, ar rašau apie man iš tiesų nutikusius, ar pramanytus dalykus.
– Herojė yra biseksuali. Tai ir aš turiu paklausti, kodėl taip sugalvojote, o gal net nesugalvojote?..
– Romano pasakotoja priklauso kartai, kuri yra linkusi eksperimentuoti. Tai žmonės, gana lengvai keičiantys gyvenamąją vietą, net šalį, ieškantys savęs ne tik keisdami darbus, pradėdama ir nutraukdama studijas, bet ir užmegzdama erotinius santykius.
Todėl biseksualumas nebėra nei tabu, nei kažkokia ypatinga, išskirtinė patirtis ar tapatybė. Tarp mano artimiausių draugų yra ir heteroseksualių, ir homoseksualių, ir biseksualių žmonių – tai tiesiog neturi jokios reikšmės.
Skirtumas tarp mano kartos ar gal artimos aplinkos ir, pavyzdžiui, mūsų tėvų kartos tas, jog tokie dalykai kaip seksualinių partnerių pasirinkimas, turėjimas ar neturėjimas šeimos ar vaikų tapatybės jau nebeapibrėžia.
Tiesą sakant, man jau sunkiai suprantama, kas yra ta „tradicinė“ tapatybė ar „vertybės“. Homoseksualumas egzistuoja nuo pat žmonijos pradžios, taigi yra tiek pat tradicinis, kiek ir hetero santykiai. Ir šiandieninėje lietuvių literatūroje biseksualumo tema tikrai ne naujiena. Pavyzdžiui, biseksualūs yra prozininkės Gabijos Grušaitės romanų „Neišsipildymas“, „Stasys Šaltoka“ pagrindiniai personažai, queer tapatybę fiksuoja Giedrės Kazlauskaitės eilėraščiai, Tomo Vaisetos apsakymai.
– Rašoma, kad gyvenate su Aurelijumi, su kuriuo daug kartų taikėtės ir skyrėtės. Ar tai tiesa?
– „Kai aš buvau malalietka“ pasakotojos santykiai su vyru gana toksiški, tai pora, kuri negali nei harmoningai būti kartu, nei išsiskirti. Kartu jiems blogai, bet atskirai būti išvis neįmanoma.
Kiek šie santykiai primena mano pačios santykius su vyru? Šiek tiek primena, tačiau tai universali patirtis – dauguma ilgai kartu esančių porų išgyvena krizinius etapus, svarsto santykių ateities perspektyvas. Ir net jei nusprendžiama likti kartu, tai dar nereiškia, kad ateityje daugiau panašių krizių nebus.
– Dar knygoje dėstote priežastis, kodėl neturite vaikų. Tai kodėl jų neturite?
– Kol kas man daug įdomiau laiką leisti su suaugusiais žmonėmis.
– Kodėl visgi jūs, humanitarinių mokslų daktarė, knygoje sakinius ir vardus rašote mažąja raide?
– „Kai aš buvau malalietka“ nėra klasikinis romanas, o savotiškas eksperimentas – siekiau, kad kūrinys kuo labiau primintų šnekamąją kalbą, istorijų pasakojimą. Tai dar vienas būdas kurti įtikinamumo efektą. Didžiosios raidės, sudėtinga skyryba primena, kad skaitome literatūros kūrinį – sukurtą, parašytą tekstą. O aš noriu, kad skaitytojas girdėtų pasakotojos balsą ir išvis užmirštų, jog skaito knygą.
Tai padėjo išvengti dramatizavimo ir moralizavimo, o taip pat ir poetizavimo – apie sunkias, sudėtingas situacijas siekiau kalbėti paprastai, jų nenutylėti, nenuglaistyti, bet ir nesureikšminti, parodyti, kad kartais teisingo atsakymo paprasčiausiai nėra.
– Kokioms vietoms – barams, parduotuvėms, klubams ir kt. – iš 1990-2000-ųjų Vilniaus jaučiate nostalgiją? Kokių išnykusių ar nykstančių vietų gaila?
– Barų, klubų kultūra šiuo metu yra daug aukštesnė nei dešimtajame dešimtmetyje – mažiau agresijos, sostinėje nuolat koncertuoja įdomūs alternatyvūs atlikėjai iš užsienio. Apskritai yra daug įvairesnių vietų, kur galima praleisti vakarą priklausomai nuo pomėgių ir finansų.
Praėjusio amžiaus pabaigos klubų privalumas tik toks, kad tada viskas buvo nauja, nepatirta, labai gyva. Tačiau tikrai nesvajoju atsidurti reive klube „Eldorado“ ar koncerte „Angare“. Nenorėčiau ir vėl pasistaipyti prie strypo „Jet Set“ – tuo metu buvo labai populiaru, kad go go šokėjoms nulipus nuo scenos, aplink strypą suktis lipdavo kiekviena drąsesnė (ir girtesnė) mergina. Nejaučiu jokių sentimentų ir vadinamosioms „mugėms“, „dolerinėms“, pirmiesiems prekybos centrams. Tačiau labai ilgiuosi senojo Sereikiškių parko, tokio, koks jis buvo prieš rekonstrukciją – su išsikerojusiais milžiniškais medžiais, aplūžusiais suoliukais, ant kurių vasaromis buvo galima gerti alų. Dabar parko centre esantis banalias melodijas rėkiantis fontanas kelia labai nuoširdų estetinį pasišlykštėjimą.
Taip pat ilgiuosi buvusios Lukiškių aikštės su alyvų krūmais, senais žibintais, kažkiek ilgiuosi net Žaliojo tilto skulptūrų, nors jos ir buvo gana bjaurios. Taip, šie objektai primena sovietmetį, tačiau sovietų okupacijos patirtis yra mūsų tapatybės ir mūsų miesto dalis, norime to ar ne. Liūdna, kad jau išgriautas Reformatų skveras, planuojama griauti Profsąjungų rūmus, tikriausiai ta proga bus sunaikintas ir senas šalia esantis parkas, kuriame prieš tai buvo žydų kapinės. Kita vertus, vietoje „Lietuvos“ kino teatro atsirado traukos centru tapęs „MO“ – taigi, pokyčiai gali būti ir geri, pozityvūs.
