Siuvimo mašina sugedo
„Jau nebepeikiu valdžios, ką čia bobutė prieš smertį vajavosis“, – juokiasi Joniškėlyje gyvenanti 87 metų Eugenija Juozėnienė.
Ji – vietos poetė, visada rašiusi patriotinėmis temomis.
Ji – ir siuvėja. Bet va, prieš kelias dienas, kai dar ketino ilgėliau atsisėsti prie savo siuvimo mašinos, toji ėmė ir sugedo. Dabar šeimininkė laukia, kad kuris sūnus atvažiavęs pataisytų.
Jaukiame moters kambaryje stovi dvi senovinės spintos. Tokių dailių dabar retai kur pamatysi.
„Kai ruošiausi tekėti, tėtė šitą spintą man padarė, specialiai ieškojo ąžuolinių lentų, dar ir pagražinimus ant durų išpjaustė. O ana spinta mano mamos pasoginė“, – apie gerai išlaikytus baldus pasakoja pašnekovė.
Bažnyčioje net nužiūri
Anais laikais buvo mada, kad jaunamartė atsineša kraičio, dažniausiai patalynės, pagalvių, antklodžių, paklodžių, užvalkalų.
„Kad aš viena pas tėvus augau, tai man dar ir spintą sumeistravo“, – sako ji.
Moteris iki šiol tebeturi jaunystės laikų suknelių, kelias jų ir dabar kartkartėmis dėvi, mat kūno sudėjimas visai nepasikeitė.
Guvi moteris traukia iš spintos ryškiai alyvinę, klostuotą, vilktomis sagomis suknelę. Ją pasisiuvo sūnų vestuvėms. Matyti, kad fasonas anuomet buvęs išskirtinis, labai madingas. Su šituo ryškiu rūbu ji ir dabar į bažnyčią nueina.
„Kai kas nužiūri, bet aš galvos nesuku, toji suknia man labai patogi“, – šypsosi žilagalvė.
Rašė apie skaudžiausia
Biržuose gimusi ir augusi moteris eilėraščius rašo nuo vaikystės – 12-os metų. Tad jau visi 75 metai.
Ir rašo tikrai neprastai. Jos kūrybą yra spausdinęs Pasvalio literatų almanachas „Svalinėjimai“.
Visus septynis dešimtmečius literatūrinį talentą turinti moteris nė karto nenukrypo nuo lietuvybės, patriotizmo bei sunkių tėvynei situacijų temų.
Net ir pačios pirmos eilės, kurias parašė būdama dar vaikas, kalbėjo apie skaudžiausius to meto įvykius – vykstantį karą.
„Prisimenu, buvo 1944 metų Velykų rytas, tėvai išvažiavo į bažnyčią, o aš išsitraukiau sąsiuvinį...“ – pasakoja senolė.
Pokariu E.Juozėnienė rašė apie tremtį.
„Į Sibirą išvežė mano draugę, taip širdį sopėjo! Rašiau eilėraščius apie ištremtuosius, popieriun guldžiau taip, kaip mačiau, ką jaučiau“, – sako ji.
Tuomet prirašė eilių, skirtų mamai ir tėtei, labai asmeniškų, su sunkiais klausimais, dvasios jauduliais ir pasvarstymais, kas kaltas, kad Tėvynė atsidūrusi po okupanto padu.
Tiesiog būtų sudeginę
Tėvai žinojo apie dukros literatūrinius gebėjimus, bet neskatino jų toliau ugdyti, tik draudė, vis kartojo: „Nelakstyk padangėm.“
Apie tai, kad namiškiams garsiai paskaitytų, ką parašiusi, nebuvę nė kalbos.
Rašė slapta, eilėraščių sąsiuvinius slėpė. Ant viršelių buvo tik slapyvardis: Pavasaris.
Apie kūrybą neprasitarė ne tik namiškiams, bet ir draugams.
„Jei kas būtų sužinoję, apie ką rašau, mamą ir tėtę tikrai būtų sugavę ir tardę“, – ir dabar baisėjosi pašnekovė.
E.Juozėnienė nė neabejoja, kad motina, jei būtų radusi jos eilėraščius, visus aliai vieno lapus būtų sudeginusi, toks pavojingas laikas buvęs.
Puiki anūko staigmena
E.Juozėnienė niekada, net ir jau šviesiais laikais, nesiveržė į oficialiai poetais vadinamų eiliuotojų gretas.
„Šitas rašymas ne kaip poetų, kurie tik tuo ir užsiima. Kai širdį spaudžia, tai ir rašai, kas užgulę būna“, – skirtumą paaiškina ji.
Sąsiuviniai su eilėmis guli stalčiuje, apie jų virtimą knygomis E.Juozėnienė niekad negalvojo, tam neturėjo lėšų.
Prieš porą metų, per 85-ąjį gimtadienį, anūkas jai padarė neįtikėtiną staigmeną – išleido močiutės eilėraščių knygą, ją iliustravo senomis šeimos nuotraukomis!
Per pučą pradangino
Gaila, kad dalis E.Juozėnienės sąsiuvinių su eilėmis pradingo.
Tuoj po Sausio 13-osios įvykių pas joniškėlietę atvyko korespondentas iš Vilniaus, ėmė interviu ir žadėjo rašyti straipsnį, mat sostinę kažkaip buvo pasiekusios dar niekam nežinomos provincijos poetės eilės apie žuvusiuosius po tankais.
„Tą kartą, po didžiulio streso, naktį rašiau eilėraščius. Ryte, nuėjusi į mokyklą mokyti tikybos, perskaičiau mokiniams. Tada jau nieko nebebijojau“, – prisimena E.Juozėnienė.
Korespondentas išvykdamas pasiėmė sąsiuvinį su eilėmis apie Sąjūdį, Nepriklausomybės atgavimą, Sausio 13-osios įvykius, žadėjo vėliau grąžinti.
Bet nei straipsnis pasirodė, nei rankraštį kūrėja atgavo.
„Man pasakė, kad kai prasidėjo pučas, toji medžiaga dingo“, – sako E.Juozėnienė.
Ką atsiminė, moteris iš naujo užsirašė, bet dalis eilių taip ir prapuolė.
Laukia septinto proanūkio
„Daviau garo ir dabartinėms valdžioms, griežtai rašiau, kad ne tą gavom, ko tikėjomės. Eiliavau ir apie iš Vakarų plūstančias nešvankybes, griaunamą moralę“, – kietai rėžia poetė.
Savo kūrybos ji paskaitydavo ir per minėjimus kultūros namuose, ir bibliotekos renginiuose.
Anot pašnekovės, įkvėpimo ieškoti jai nereikia. Būna, nuėjus miegot staiga šauna mintis – tada keliasi, dega šviesą ir greit užsirašo, kad nepamirštų.
Paskutinį eilėraštį žilagalvė parašė pernai. Nebenori būti labai kritiška, nes jau ir amžius nebe tas.
Čia pat priduria, kad mirti dar nesiruošia, turi 6 proanūkius ir tuoj septintas turi gimti, nori jo sulaukti.
E.Juozėnienė su vyru užaugino 3 sūnus, turi 7 anūkus.
Savo paltus ardė ir siuvo sūnums
Daug metų E.Juozėnienė dirbo Joniškėlio ligoninėje sanitare: iš pradžių chirurgijos, vėliau vaikų ir gimdymo skyriuose.
Svajojo tapti medicinos seserimi, bet sulaukusią 17-os tėveliai, kaip ji pati sako, išsiuntė mokytis siuvėjos amato. Nebuvo taip, kad mokslas nepatiktų, turėjo pagaulumo ir meniškumo, dabar gal būtų dizainere vadinama.
Tik baigusi kursus ėmėsi sudėtingiausio – pasisiuvo paltą, dar keturis milo paltus pasiuvo ir svetimiems.
Kursuose vyriškų drabužių siūti nemokė, bet jos tėvas paprašė, kad mokinei duotų persikopijuoti vyriškų kelnių brėžinius. Eugenija greit perprato, kaip tas vyriškas kelnes siūti.
„Betgi 22 metų ištekėjau – ir baigėsi rimti siuvimai, teko savo paltus ardyt ir trims sūnums paltelius persiūti“, – juokiasi moteris.
Marčias myli kaip dukras
Kad ir rimtai prie tokio užsiėmino negrįžo, vis dėlto E.Juozėnienė visą gyvenimą siuvėjavo, sau, kaimynėms ir giminaitėms apdarus siuvo.
Dabar moteris jau nebesiuva.
„Sveikata nebe ta, o ir nebereikia, marčios visko pridovanoja, va, ir šitas vilnonis kostiumėlis jų dovana“, – rodydama į dėvimą drabužį sako senolė.
Ji pasidžiaugia, kad su marčiomis labai gerai sutaria, jas ypač myli, nes savų dukrų nesusilaukė.
Sakyti „marti“ jai liežuvis neapsiverčia – per šiurkštus tas žodis, tad visas sūnų žmonas tik vardais šaukia.
„Dabar nieko nebegaliu, tai mezgu. Negaliu sėdėt dyka“, – E.Juozėnienė rodo bebaigiamą rudą kojinę.
