– Jūs labiausiai žinomas kaip kultinis pankas ir grupių „Už Tėvynę“ bei „Bacefalai“ muzikantas. O kuo užsiimate dabar?
– Esu kuklios įmonės, užsiimančios dokumentinių filmų gamyba, darbuotojas. Šiek tiek prisidėjau prie muzikinių dokumentinių filmų „Lietuva – tai jėga“ ir „Sa-Sa. Slapta vienos audiokasetės istorija“ gamybos.
Tai pilnametražiai filmai, juose pasakojama apie istorinius įvykius ir lietuvišką roką, skamba daug dainų. Pavyzdžiui, „Lietuva – tai jėga“ – linksma ir bravūriška istorija apie tai, kaip nuo 1983 metų iki 1991-ųjų gyveno Lietuvos undergroundinis jaunimas ir roko muzikantai. Jų akimis pasakojama tų laikų istorija, politiniai ir kultūriniai įvykiai. Filme skambanti muzika daugiausia yra antisovietinis rokas – tos dainos, kurios buvo inspiruotos politinių įvykių ir galbūt net atvirkščiai. Pagrindinis filmo herojus yra istorinis Vilniaus pankų lyderis Vikintas Darius Šimanskas – Varveklis. 1983 m. jam buvo šešiolika, o lemtingą 1991 m. sausį, kurį jis praleido Gedimino bokšte – dvidešimt treji. Nuo 1984 m. jo pavardė labai dažnai linksniuojama KGB ataskaitose, o 1985-taisiais jį vienu metu sekė net keturi KGB agentai.
Netrukus kūrybinė grupė su Varvekliu naują filmą suks Londone. Ten, pasauliniame pankroko lopšyje, jis linksmai gyvena nuo XXI amžiaus pradžios.
– Kaip tik išleidote albumą „Chronologija“. Ką galite pasakyti apie jį?
– Mūsų žargone nėra tokios sąvokos kaip albumų leidyba. Mes gaminame „suvenyrus“ koncertų lankytojams. Tiesą sakant, ir žodžio „koncertas“ mūsų leksikone nėra. Yra tik „kultūros ir poilsio vakarai“ inteligentams.
Grupės bosistas, istorikas Povilas Girdenis, juokauja, kad Lietuvos inteligentams nėra kur daugiau kultūringai praleisti laisvalaikį. Tik pas mus. Povilas – nuostabus žmogus, puikus muzikantas. Po nedidelės pertraukos nuo 1987 m. jis vėl sugrįžo į pankroko judėjimą. Jo dėka praėjusią vasarą buvusiame LSSR KGB pirmininko kabinete įvyko neformalių jaunimo grupuočių dalyvių susitikimas. Teko pastebėti, kad žmonės veržte veržėsi ten, kur anksčiau pakliūti niekas nenorėjo.
O albumas „Chronologija“ – tai kūrybiniai keliai ir klystkeliai, metamorfozės ir gyvenimo klaidos. Jame yra tokie istoriniai kūriniai kaip „Pilnas miestas narkomanų“, „Meilės liga“, šedevras apie Pedagoginio instituto studentų lyderę Liuką ir kitos ritmingos protesto bei hedonistinės dainos.
– Kada ir kaip tapote panku?
– Lietuvoje pankų judėjimas atsirado maždaug nuo 1980 m. Aštuoniasdešimtinių pradžioje buvau paauglys. Mes su klasiokais pradėjome siūtis brezentines terbas, galife ir kitokias į apačią siaurėjančias kelnes. Siaurėjančios kelnės tada buvo iššūkis todėl, kad septyniasdešimtinių pabaigoje buvo madingos kliošinės platėjančios kelnės. Nešiojome sandalus arba „Inkaro“ sportbačius, senus tėvų dvieilius švarkus ir paltus.
Pankų sambrūzdis tapo masiniu ir į KGB ataskaitas pradėjo patekti nuo 1982 m. 1983 m. Vilniaus universiteto Medicinos fakultete pradėjo griaudėti pirmosios pankroko grupės „Sa-Sa.“ koncertai.
Antrasis etapas – nuo 1984 m., kai Vilniaus pankų lyderiu ir pagrindiniu ideologu tapo Varveklis. Kaip dailininkas jis išgrynino ir estetizavo judėjimą, pankai tapo panašūs į kolegas Britanijoje ir JAV. Tačiau nuo Vakarų mes skyrėmės tuo, kad išlikome nacionalistais, maištininkais prieš sovietus.
Apskritai, pankų judėjimas – tai plati meno, kultūros, filosofijos srovė. Muzikiniu požiūriu tai plati sąvoka, apimanti daug įvairios stilistikos roko, taip pat ir new wave elektroninio skambesio ieškojimus. Žodžiu, iš pradžių tai buvo traktuojama plačiai. O vėliau, Lietuvoje maždaug po 1990 metų, buitinis pankroko suvokimas susiaurėjo iki skiauterėtų gatvės personažų ir hardcore punk požanrio.
– Kada maždaug nustojote būti panku, o gal nenustojote? Ir gal apskritai pankų judėjimą jau galima laikyti mirusiu, ar jis dar egzistuoja?
– Hamletas sakė: „To be, or not to be, that is the question...“ Panašu, kad pankų judėjimas kaip šiuolaikinio anti-meno srovė egzistuoja, bet nebėra masine mada. O kas nemadinga – tas neakcentuojama. Tad nemažai šiuolaikinių roko grupių diplomatiškai nutyli savo pankiškas šaknis.
– Turbūt kai kurių buvusių jūsų bendražygių iš senų pankiškų laikų jau nebėra tarp gyvųjų? Ir gal prie to prisidėjo žalingi įpročiai?
– Mums visi amžinai gyvi. O jei kas ir mirė, tai nieko baisaus, aš tikiu reinkarnacija. O žalingų įpročių turime visi. Man atrodo, kad esu ne kas kita, kaip žalingų įpročių kratinys.
– Kokie buvo populiariausi tarp pankų gėrimai jūsų jaunystėje? O dabar ar išgeriate ir ar rūkote?
– Limonadas „Buratinas“! Visi stiprieji gėrimai yra amžinai populiarūs tarp visų geriančiųjų. Gėrimus ir rūkalus vertinu beprotiškai.
– Visgi ar dabar gyvenate paprastą gyvenimą, tokį, kaip visi, ar jūsų gyvenime yra ir pankiškų elementų?
– Turiu net tris juodas vėliavas su balta „A“ raide viduryje! Angliškų žiogelių net kilogramą! Dvi punk 77 stiliaus striukes. Dermantinines kelnes! Dažną savaitgalį dalyvauju pankroko koncertuose. Tai nepaneigiami faktai, kurie liudija patys už save.
– Dabar organizuojate „Vilniaus Underground '89“ trisdešimtmečio minėjimą. Ar ši veikla kyla ne iš nostalgijos praeičiai? Ir ar tokie renginiai sulaukia didelio susidomėjimo?
– Kultūros vakarus rengiame, kad nebūtų nuobodu mums patiems, ir kad turėtų ką veikti krašto šviesuomenė. Tai nekomerciniai poilsio renginiai, tad jokio skirtumo, kokio susidomėjimo jie susilaukia.
– Visgi ar jaučiate nostalgiją seniems pankiškiems laikams?
– Nostalgiją jaučiu Vilniaus senamiesčiui. Jaunimo sode „Rotondoje“ su pankuojančiais klasiokais lankydavomės 1982-1983 m. Jaunimas ten valgydavo ledus, gerdavo kavą. Tai buvo pirmoji pankų banga, kurie nešiojo žemyn siaurėjančias kelnes juostelėmis arba langučiais, galife, senus dvieilius tėvų švarkus ir paltus bei odinius sovietinius sandalus.
„Stikliuose“ buvo baras į dešinę ir kavinė į kairę. Kavinėje gėrėm kavą, o bare – kokteilius.
Būdami moksleiviai, mėgome vaikščioti po visą Vilniaus senamiestį. Kartais sėdėdavome „Bačkoje“ – tas rūsys atrodė egzotiškas, atrodė, kad sėdi milžiniškos bačkos viduje. Ten kažkaip kitaip nei įprastai plikė kavą ir jauku būdavo pasišnekučiuoti.
Lenino prospekte buvusioje „Vilijoje“ 1984 m. mes susipažinome su Varvekliu. „Vilijos“ kavinėje gerdavome kavą, o „Vilijos“ valgykloje valgydavome cepelinus. „Vilijoje“ buvo modernus, naujas aštuoniasdešimtinių interjeras. Vėliau nuo 1985 m. persikėlėme reziduoti į „Vaivą“ (M. Gorkio g. 20, dabar – Pilies gatvė). Sovietinė „Vaiva“ buvo paprasta kaip smuklė, kaip nedidelis pabas – todėl ją ir mėgo senamiesčio bohema.
Vėliau itin įspūdingi buvo pankroko festivaliai Vilniuje Alumnato kiemelyje 1987, 1988, 1989 m. Kiek pamenu, Alumnato kiemelis buvo restauruotas 1984 m. ir nuo tada jame pamėgo lankytis vilniečiai bei turistai. Architektūros paminklas, į jį ir dabar smagu užeiti.
– O ar dabar kartais nekyla minčių, kad norėtųsi būti jaunesniu?
– Man penkiasdešimt dveji, ir jaučiuosi normaliai. Nedykinėju, esu užsiėmęs darbu ir kūrybine veikla, tad slogių minčių nekyla. Kad tik gimę mes pradedame senti ir galime mirti bet kurią akimirką – neginčijamas faktas, dėl kurio nėra ko jaudintis.
– Ar turite žmoną ir vaikų? Kuo jie užsiima?
– Vikipedijoje parašyta: vedęs, žmona Daiva, sūnus Nojus. Vikipedija nemeluoja. Žmona dirba kaip visos šiuolaikinės moterys, o sūnus – moksleivis. Jis mokosi ir B. Dvariono muzikos mokykloje. Praėjusią vasarą žmona sukūrė savo pirmą papuošalų kolekciją, o sūnus įrašė savo pirmą elektroninės muzikos albumą. Žmonės jie geri, problemų nesukelia.
– Teko skaityti užuominų apie jūsų galimai romantiškus santykius su rašytoja Jurga Ivanauskaite. Kaip dabar atsakytumėte, kokie gi buvo jūsų santykiai su Jurga?
– Buvome tik gana tolimi pažįstami. Ji buvo visuomenės veikėja, žurnalistė ir rašytoja. Domėjosi roko muzika, stengėsi su visais bendrauti. Nemažai roko muzikantų tapo jos romanų personažų prototipais. 1988 m. ji kaip žurnalistė važiavo į „Roko maršą per Lietuvą“ ir po to paskelbė keletą publikacijų. Susitikdavome Sąjūdžio mitinguose. Ji dar prieš Sąjūdį buvo kultinė rašytoja, nes 1982 m. paskelbtos jos novelės iš knygos „Pakalnučių metai“ buvo revoliucinės, jaunimo sąmonėje žadino permainas.
– Turbūt, kai buvote pankas, nebūtumėte patikėjęs, kad jūsų gyvenimas susiklostys taip, kaip susiklostė? Gal apskritai įsivaizdavote, kad mirsite jaunas?
– Gyvenimas nesusiklostė nei idealiai, nei tragiškai. Kaip sakydavo vienas mano bičiulis, – „Gyvenimas – tai ilgas ir vingiuotas idiotizmas“. Aštuoniasdešimtinių pabaigoje niekas nebūtų patikėjęs, kad po trisdešimties metų klasikinį lietuvišką pankroką grosime visur – nuo gimtadienių iki meno parodų.
O koncepcija „mirsiu jaunas“ pankams nebūdinga. Yra kitas dalykas – kai kurie mokslininkai teigia, kad Šiaurės Amerikos pop muzikos ir pramogų industrija trumpina savo žvaigždėms gyvenimą. Buvo nemažai populiarių kino aktorių ir roko muzikantų, kurie mirė nesulaukę keturiasdešimties. Bet mes su tuo nieko bendra neturime, nesame jokios žvaigždės ir industrijos tokios čia nėra.
