– Kaip sužinojote, kad jums reikės inksto transplantacijos? Kaip reagavote į šią žinią? Ar tuomet apskritai kažką žinojote apie organų transplantacijas ir donorystę?
– Šią žinią išgirdau prieš dvejus metus, po ilgesnės pertraukos pasidaręs kraujo ir šlapimo tyrimus. Būtent tada ir paaiškėjo, kad inkstų rodikliai išties prasti, ir jie nebeatlieka savo darbo. Tuo metu mano žinios apie transplantaciją buvo minimalios – žinojau, kad egzistuoja toks dalykas, kaip širdies persodinimas, bet tai buvo visiškai svetima, ir tikrai nebūčiau galėjęs savarankiškai išvardinti visų organų, kuriuos medikai gali transplantuoti.
Pradžioje šią žinią priimti buvo išties nelengva. Buvo sunku patikėti, kad visa tai vyksta su manimi, atrodė, vieną dieną dar buvau visiškai sveikas, gal tik kiek labiau išblyškęs, o jau kitą atsidūriau gydytojų priežiūroje. Norėjosi tikėti, kad dar yra kažkokia kita, paprastesnė išeitis – galbūt todėl iš pradžių ir pats nesiskubinau patekti į transplantacijos laukiančiųjų sąrašą.
– Ar stovite kažkokioje eilėje, ar yra daug laukiančiųjų? Kaip gydytojai prognozuoja, kada gali atsirasti donoras?
Ta eilė yra daugiau hipotetinė, kadangi vos atsiradus donoro organui, pagal Transplantacijos biuro duomenų bazėje esančią informaciją iš karto yra tikrinamas suderinamumas. Toliau, jei kalbame apie inkstus, yra kviečiami šeši žmonės, kuriems teoriškai labiausiai tiktų donoro organai, ir dar kartą kruopščiai patikrinama jų sveikatos būklė. Jei viskas gerai, dviems iš šešių pasiūloma inksto transplantacija, o likę keturi keliauja namo.
Šioje srityje kažką prognozuoti išties sudėtinga, tad gydytojai visuomet turi būti pasirengę veikti greitai ir ryžtingai.
– Ar, kol laukiate transplantacijos, jums reikalingos dializės? Ar tai labai nemalonus dalykas?
– Esama dviejų tipų dializės. Hemodializė atliekama gydymo įstaigose, prisijungus prie didžiulių kraują valančių aparatų su galingais filtrais. Tuo tarpu aš esu pasirinkęs peritoninę dializę, kurios metu kūne susikaupę toksinai pašalinami kartu su gliukozės tirpalu, kuriuo pilvo ertmė beveik visada būna užpildyta. Šis būdas labiau tausoja kraujagysles ir leidžia dializę atlikti namuose, tiesa, ją darantis būtina laikytis higienos, kad neišsivystytų pilvaplėvės uždegimas.
– Į situaciją žiūrite optimistiškai. Kaip jums tai pavyksta? Ar kartais neateina minčių iš serijos „kodėl man sekasi blogiau nei kitiems“?
– Nesu antžmogis, tad natūralu, kad būna ir sudėtingesnių etapų, ateina ir tamsesnių minčių. Bet juk nuolat jaudintis irgi pavargsti.
Man galbūt padeda tai, kad net ir tuomet, kai būna išties sunku, stengiuosi išlaikyti užimtumą – rūpindamasis kitais dalykais, turiu mažiau laiko apmąstymams, ir tai padeda susitvarkyti su baimėmis ir negatyviomis emocijomis. Sėkmė, kaip ir sveikata, yra labai reliatyvus dalykas, tačiau humoro jausmo negali atimti niekas.
– Feisbuke labai smagiai parašėte apie savo palatos draugą Anatolijų. Ką galite apie jį papasakoti?
– Įdomesnio žmogaus ligoninėje iki šiol dar neteko sutikti. Anatolijui beveik 84 metai, jis nenusakomai guvus ir nenustygstantis vietoje. Diedukas tikras pasakorius – galima cituoti vos ne kas antrą jo sakinį, o pilvą įskausta nuo juoko. Nepakartojama maniera ir slavišku akcentu pasakoja apie vaikystę kaime, žvejojant kuojas ir sprogdinant po karo likusius sviedinius bei šovinius, studijų laikų nuotykius iš Kauno ir keisčiausius kasdienius nutikimus.
Kažkurią dieną aiškino, kaip sveika masturbuotis ir neužlaikyti spermos, prieš tai aptaręs stipriausius alergenus ir iškeikęs pernelyg neklusnų savo liežuvį. Šįvakar lupa į maistinę plėvelę suvyniotą keptą obuolį ir stebisi: „Nu bet kaip tokią ploną padaro... Plonesnė už prezervatyvą!“
O dar jis už 400 eurų parduoda puikiai išlaikytą ir nedaug važinėtą moskvičių.
– O kaip jums patinka ligoninių maistas? Turbūt jums apskritai dabar daug ko negalima valgyti?
– Inkstai atlieka vieną pagrindinių vaidmenų kalio ir fosforo apykaitoje bei yra netiesiogiai atsakingi už vitamino D įsisavinimą, taigi ir kaulų stiprumą, todėl žmonės, kuriems atliekama dializė, visuomet turi itin atidžiai ir atsakingai rinktis maistą. Svarbiausia vengti produktų, sudėtyje turinčių daug kalio – bulvių, bananų, pomidorų, špinatų, ir t.t., kadangi kalio perteklius kenkia širdžiai. Taip pat reikia valgyti mažiau fosforo turinčių produktų – rūkytų gaminių, fermentinių sūrių ir žuvies.
– Papasakokite apie savo ir savo draugės Karolinos dalyvavimą transplantacijai skirtame projekte „ir nutiko tai“.
Viskas prasidėjo 2018 m. birželį, „Kultūros nakties“ metu, kai Karolina susipažino su dizainere Austėja Šepute, kuri „Titaniko“ parodų salėje pristatė savo projektą „Koks tavo planas B?“ Būtent jos pasakojimas apie širdies transplantacijos laukusį tėtį ir įkvėpė Karoliną pradėti ieškoti būdų kalbėti ne tik apie sergančiųjų, bet ir jų artimųjų patirtis, neretai liekančias paraštėse.
Vėliau prie mūsų prisijungė Austėja Šeputė, fotografė Jūratė Ivanauskaitė-Valantinė bei visažistė Austėja Marija Jaščaninaitė. Galiausiai sukūrėme interneto platformą irnutikotai.lt, kurioje skelbiame autentiškus pokalbius su transplantacijos laukiančiais ir po jos gyvenančiais žmonėmis bei jų artimaisiais, taip pat susimąstyti skatinančius straipsnius, taip siekdami skatinti sąmoningesnį požiūrį į organų donorystę. Šie žmonės – tikri kovotojai, tad mes siekiame atskleisti stipriąsias jų charakterio puses bei parodyti, kas padėjo šiems žmonėms išgyventi sveikatos išbandymus ir tikrai ne pačias lengviausias dienas.
– Ką galite papasakoti apie savo sužadėtinę Karoliną?
– Su Karolina susipažinome beveik prieš šešerius metus mūsų abiejų mėgstamos sunkiosios muzikos grupės koncerte. Ji yra reto gerumo žmogus ir visuomet mane labai palaiko.
