Tėviškiausio tėčio titulą pelnęs Joniškėlio gyventojas tik per plauką netapo kunigu

Joniškėlyje, Pasvalio r., gyvenantis 50-metis gausios šeimos galva Eugenijus Giedraitis yra pelnęs labai garbingą, iki šiol gal niekam mūsų šalyje dar nesuteiktą titulą. Jis išrinktas tėviškiausiu tėčiu.

Tokius rinkimus sumanė vietinės bažnyčios klebonas Virgilijus Liuima.

Dvasininko pasiūlymu, tėčio karūna tiktų žalingų įpročių neturinčiam, vaikus mylinčiam ir taip savo šeima besirūpinančiam vyrui, kad jo atžalos galėtų būti pavyzdžiu ir kitiems.

Pernai įvairiose miestelio vietose buvo pastatytos balsadėžės, kad miestelėnai galėtų išreikšti savo nuomonę.

Per Tėvo dienos renginį kultūros namuose buvo paskelbti rezultatai, ir paaiškėjo, kad E.Giedraitis tėviškiausiu tėčiu tapo be konkurencijos.

Pas penkis vaikus auginančius Giedraičius vykstame eilinę darbo dieną. Jų baltas mūrinukas stovi miesto pakraštyje.

Karpiniais išpuoštas langas liudija, jog čia tikrai vaikų karalystė.

Duris atveria šeimos mama 43 metų Jolanta Giedraitienė su mažiausia – 2,5 metų atžala ant rankų. Iš mokyklos jau grįžusi ir 11-metė Egidija. Aplink kojas sukasi šunelis Bučkis, jam vardą sugalvojo tėtis.

Nėra jokių šansų visą šeimą rasti namie. Kai tėtis dirba, vaikus prižiūri mama, kai jai į darbą – atžalos ir buitis pereina vyrui.

Abu Giedraičiai dirba Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gimnazijoje, Eugenijus moko tikybos, o Jolanta – muzikos, dar yra ansamblio „Kvinta“ vadovė. Abu talkina ir bažnyčiai: vyras zakristijonas, žmona groja vargonais.

„Po pamokų vyras dar nepareis, jam dukros klasės susirinkimas“, – informuoja J.Giedraitienė.

Didžiausias komplimentas: „Su tėte pasisekė!“

Moteris vardija atžalas: vyriausioji 21 metų Paulina yra Vilniaus dailės akademijos studentė, 20-metis Augustinas mokosi Kauno sporto medicinos universitete, bus treniravimo sistemų specialistas, 16-metė Kotryna gimnazistė, 11-metė Egidija moksleivė, Agota – pagrandukas.

Moteris sako, kad sukūrę šeimą nesitarė, kiek vaikų turės, – kiek Dievas davė, tiek ir augina.

„Kai ėmėm draugauti, supratau, kad jis bus geras vaikams, man tai atrodė labai svarbu, nes pati turėjau labai griežtą ir piktą tėtį“, – pasakoja J.Giedraitienė.

Moteris šypsodamasi prisimena neseniai pasakytus vyriausios dukros žodžius: „Nežinau, kaip tau su vyru, mama, bet mums su tėte labai pasisekė.“

„Mano žodis griežtesnis, pasakiau – ir šventa, o Eugenijus vaikams leidžia viską, su sūnum kiek griežčiau, o mergaitėms viskas galima, absoliutus jų draugas“, – juokiasi ji.

„Tėtis labai linksmas, mėgsta žaist, pasierzint. Būna, tėtis ropoja, vaikai jam ant nugaros lipa. Jis didelis humoristas, turi savotiškų linksmų žodelių, visokių išvartymų“, – vaizdingai pasakoja Egidija.

„Aš nors ir griežta, bet stengiuosi vaikų pasirinkimuose nevadovaut. Mano tėvas norėjo, kad būčiau veterinarė, o juk gyvulėlių bijau. Aš savo vaikams sakau: eik, kur pačiam norisi. Kas iš to, jei liepsi, kankinsis ir bus piktas“, – požiūrį į vaikų auklėjimą dėsto pašnekovė.

Tėviškiausio tėčio ieškoti važiuojame į mokyklą. Dar sužinome, kad E.Giedraitis vienas iš labiausiai vaikų garbinamų mokytojų.

Gal vyras turi ypatingą auklėjimo metodiką, savitas taisykles, paties įvestą tvarką ar dar kažkokių bendravimo su mažaisiais paslapčių, kad taip labai yra mylimas?

Kaip pavyksta šeimą laikyti sutelktą, santykius sustyguoti taip, kad šie darniai skambėtų?

„Būna, kad ir supykstu, kai neklauso, žiūriu susiraukęs“, – E.Giedraitis juokiasi, kad nėra kaži koks ypatingai teigiamas personažas.

Šeimoje nesutarimus su vaikais išsprendžia darbu.

„Einam kartu malkų vežt, daržų ravėt, lapų grėbt, žiūrint pagal sezoną, ką nuveikt reikia, ir visi nesutarimai išgaruoja, po 5 darbo minučių pykčių kaip nebūta“, – sako jis.

Pasak E.Giedraičio, gyvenimo tiesų savų atžalų mokyti nereikėjo. Kai viską rodai asmeniniu pavyzdžiu, tada teorijų ir nereikia.

„Kartu gyvenam, ir viskas. Kaip mes elgiamės, taip ir jie. Svarbu kolektyvinis darbas, nuolatinis bendravimas ir dažni pokalbiai. Ir mano šeimoje taip būdavo“, – sako vyras.

E.Giedraičio tėvų namai toje pačioje gatvėje, tėtis jau miręs, o 84 metų mama dar pati tvarkosi.

„Kasdien matomės“, – dar prideda.

Savo vaikų E.Giedraitis neišleidžia iš akiračio, kasdien susiskambina su išvykusiais iš namų.

Kad kuo daugiau būtų kartu, Giedraičiai stengiasi sekmadieniais kur nors išvažiuoti, kad ir netoli – iki gretimų rajonų ar visai šalia esančių kaimų.

Nereikia nė tolimų užsienių, vyras randa ką vaikams parodyti įdomesnio ir savose apylinkėse. „Štai už kelių kilometrų yra Pamūšio kaimas, jame padarytas vietinis Lurdas – iš akmenų sumūryta Mergelės Marijos grota. Vaikams tai jau atrakcija, ne paprastas pasivaikščiojimas paupiu“, – sako išradingas tėvas.

Pasak E.Giedraičio, jie su žmona vaikų pasirinkimų nereguliuoja, neragina tapti tuo, kuo tėvai norėtų.

„Sūnus Augustinas pasirinko sportą, nors buvo labai gabus fizikai ir matematikai. Jam sekasi, jis patenkintas, tad ir mes džiaugiamės jo keliu. Dukra Paulina visko norėjo, tą ir aną bandė, nieko nedraudėm“, – apie du studentus sako E.Giedraitis.

Gyvu pavyzdžiu jis iliustruoja, kaip sekasi namie palaikyti tvarką.

„Būdavo, padarau kosmetinį remontą, išdažau apterliotas sienas, o Paulina jas vėl išpaišo. Paskui galvoju: ai, tegu stovi tokios, negi vaiką barsi? O gal menininkė bus? Kas tie dažai? Dabar štai mažoji ant sienų piešia“, – dėl smulkmenų galvos nesuka tėtis.

Pirmoji E.Giedraičio specialybė – agronomas. Augalijos pasaulis jam iki dabar labai svarbus.

Žmona pasidžiaugė, kad prie namų sukomponuoti gėlynai – sutuoktinio darbas, ji tik pasodina ir nuravi, kas nurodyta.

Tik agronomu E.Giedraitis nedirbo, atliko praktiką ir įstojo į kunigų seminariją.

Toks pasirinkimas nebuvo iš debesies, ryšys su bažnyčia buvęs stiprus nuo mažų dienų, eidavęs patarnauti mišioms, vienas dėdė buvo kunigu.

Tačiau po trejų metų studijų seminariją metė.

„Buvo ieškojimų kelias“, – paaiškina trumpai.

Mokytoju būti nei kada svajojo, nei ruošėsi, bet kai išėjo iš seminarijos, Joniškėlio bažnyčios klebonas pakvietė dėstyti tikybą. Ėmęs mokytojauti universitete dar baigė išlyginamąsias pedagogikos studijas.

„Jau 27 metai, kai esu čia“, – sako E.Giedraitis.

Kai E.Giedraičio klausia, kodėl tapo mokytoju, jis atrėžia: „Todėl, kad gimiau per Mokytojo dieną.“ Ir prideda, kad gal iš močiutės norą mokytojaut paveldėjo, ta ruošėsi mokytoja tapti, bet kai ištekėjo, senelis mokytojavimus uždraudė.

Vaikai noriai pasakoja, koks gi tas tėtis namie, kokios namų ir jų šeimos gyvenimo taisyklės.

Giedraičių šeima neteikia reikšmės gimtadieniams, nekelia puotų, neskatina dovanų pirkinėjimų, kad nebūtų beprasmio laukimo.

Jei paauglės užsimano gimtadienio, turi jį susiorganizuoti pačios, mama prie puodų nestovės ir vaišių neruoš.

Vaikai nuo mažumės mokomi, kad pirktinių dovanų blizgesys neatstos jaukaus šeimos artumo, daug vertingiau yra vienam su kitu pasikalbėti, išklausyti, nei gauti materialinę dovaną.

Tėvai vaikams dažnai sako, kad juos myli. Meilę saviems moka parodyti ir atžalos.

Egidija groja kanklėmis. Kodėl pasirinko tą instrumentą?

„Labiau ne dėl savęs, dėl tėtės. Jis labai norėjo, kad kažkas iš šeimos grotų kanklėmis“, – mergaitė atskleidžia, kaip myli tėtį.

Ypatingų apribojimų jų šeimoje nėra.

„Namų taisyklės paprastos: norint kur nors išeiti, reikia atsiklausti. Reikia paisyti susitarimo, kada grįžti, kai tamsu, tėveliai neleidžia maklinėti po miestelį. Kai neklausom, moralų būna, bet namų arešto – niekad“, – pasakoja Kotryna.

Ji tikina, kad prie muzikos tėvai nelenkė, pačiai buvo didžiulis noras groti. Kanklėmis.

„Bet išėjo taip, kad užsirašiau į smuiką. Iš pradžių patiko, o paskui norėjau mesti. Mama vis dėlto įkalbėjo baigti smuiko klasę, nedaug buvo belikę. Baigiau ir uždariau smuiką į futliarą“, – juokiasi paauglė.

Uždarė simboliškai, mat instrumentui nėra kada be darbo dulkėti, tai šventės bažnyčioje, tai mama prašo pagroti kartu su jos ansambliu, kai koncertuoja.

Kotryna dar ir dainuoja kartu su mama.

„Tėveliams seniai sakau, kad noriu būti aktore, stoti į Muzikos ir teatro akademiją, jie neatkalbinėja“, – tolimus planus atskleidžia ji.

Mokykloje Kotrynai geriausiai sekasi lietuvių kalba, o dailė ir chemija – nekenčiamiausi mokslai.

„Vyresnieji brolis ir sesė manęs neauklėja, tai aš juos gyvent pamokau. Ir ne bet kaip, o kad sąžinė pagraužtų“, – kvatoja Kotryna.

Ir iliustruoja pavyzdžiu: ji taiso šeimai valgyti, o brolis studentas, namo parlėkęs savaitgaliui, sukinėjasi aplink be darbo. Tai jaunėlė pakelia balsą: „Norėsi maisto įsidėt, tai galėtum ir pagelbėti prie ruošos.“

Augustinas pasakoja, kaip kartais tėveliai vienas nuo kito stumia atsakomybę.

„Dažniausiai būna taip: jei klausi tėčio, ar galima, jis liepia klaust mamos, o ji sako: klauskit tėčio. Vėl eini pas tėtį, o jis juokauja: jei mama nežino – galima ar ne, tada sprendimą priima tėtis. Ir, aišku, leidžia“, – kvatoja studentas.

Jis prisimena, kad paauglystėje labai nemaištavęs, bet buvę, kad ant tėvų ne juokais supyksta.

„Dabar tai atrodo menkniekiai, kažką draudė, neleido į gimtadienį, vakarot kieme su draugais neleido ar panašiai. Šiaip tai nebuvo laiko pyktis, nes nuo 8-os klasės pradėjau sportuoti, vis lėkdavau į treniruotes“, – sako vaikinas.

Jis yra lengvaatletis, rungtis – rutulio stūmimas.

Kaip jau tradiciškai yra jų šeimoje, visi vaikai muzikuoja.

Dar buvo mažas, nemokėjo skaityti ir rašyti, o užsimetė, kad būtinai nori mokytis groti.

„Buvo kažkoks filmukas, kur vienas veikėjas groja saksofonu“, – pasakoja, iš kur toks noras kilęs.

Entuziazmo muzikai užteko keleriems metams, o paskui noras išgaravo, nes parūpo sportas.

„Tėvai pasakė: kol nebaigsi muzikos mokyklos, nesportuosi. Pasirinkimo neturėjau, saksofono klasę baigiau“, – sako jis.

Augustinui atrodo, kad didžiausia tėvams iškrėsta šunybė – kai niekam nieko nesakęs su bendraamžiu kaimynu išpyškėjo prie upės maudytis. Buvo dar pyplys, nemokėjo plaukti.

Grįžo šlapias, taip ir išsidavė.

„Tėtis niekad nesibara. Jei piktai pasižiūri, būna viskas – didelė bausmė. O jei tėtis dar ir žodį pasako, vadinasi, buvo labai blogai“, – auklėjimo metodus prisimena vaikinas.

„Mūsų tėvelis labai švelnus, jei reikėdavo už ką bart, tai mama bardavo, o tėtis ne. Jei panorėdavom, visad su mumis žaisdavo. Nebuvo, kad pavarytų. Jam darbus nudirbt reikėjo, o mums iš to kaip žaidimą padaro, vedasi kartu pas gyvūnus, moko, kaip prižiūrėti ūkį“, – Paulina prisipažįsta, kad yra labiausiai padūkęs šeimos vaikas, kuriai viskas krenta iš rankų ir dūžta. Ir paradoksas – dabar studijuoja keramiką.

„Bet savo kūrinius parveža namo nesukultus“, – juokiasi sesės.

Paauglystėje ji susižavėjo konditerija, ėmė mokytis kepti tortus.

„Po pamokų susitinkam su drauge, pasiimam miltų, uogienės, padarom tokią makalūzę, iškepam ir duodam tėvams ragauti. Būdavo, prapjauni – viduj žalia tešla, bet tėtis valgo ir visad giria, džiaugiasi, kad šeimininkauti mokausi“, – prisimena menų studentė.

„Kaip mus auklėjo? Man atrodo, viską leido“, – juokiasi mergina.

Maža būdama užsimanė groti pianinu. Tėvai džiaugsmingai sutiko, vežiojo į Pasvalio muzikos mokyklą.

„Dvejus metus pagrojau, man nebepatiko ir leido mest“, – Paulina labai vertina tėvų toleranciją.

Tada ėmė lankyti dailės mokyklą, ją baigė.

Paskui radosi noras dainuoti. Teko derėtis, kad paauglę vieną išleistų į Vilnių, į J.Tallat-Kelpšos konservatoriją.

Ją baigusi Paulina dainavimo mokytis stojo į Muzikos ir teatro akademiją.

„Staiga pagalvojau, jog per daug kantrybės reikės, todėl pakeičiau nuomonę, prisiminiau, kad man patinka minkyti molį“, – apie kardinalius viražus linksmai pasakoja Dailės akademijos pirmakursė ir primena, jog tėvai nė karto nepapriekaištavo dėl jos blaškymųsi.

Muzikos nepaliko. Sostinėje Paulina lanko chorą ir privačiai mokosi dainavimo.

Paulina su studenčių bendruomene gyvena vienuolyne. Patikina, kad ne tėvai ją ten nusiuntė.

„Penkerius metus gyvenau studentų bendrabutyje, žinau, ką tai reiškia, tad pati norėjau ramesnio gyvenimo“, – pasakoja mergina.