Kiokušin karatė mokyklos „Saulės ženklas“ slenkstį peržengę nauji nariai ne iš karto supranta, kad E.Sečinskis ir G.Pekarskaitė – pora. Šie profesionalūs kovotojai ir mokytojai salėje meilės ženklais nesikeičia.
Bendrauja kaip kolegos, kaip draugai.
Užtat kai nesportuoja ar nedirba, neįmanoma nepastebėti tarp jų tvyrančio artimo, tarsi kitais dažniais sklindančio ryšio.
„Dar ką nors pasakyk, tai pamatysi, kas bus“, „O aš tave viena ranka į šoną perkelsiu“, – žaismingai vienas kitam grasina sportininkai.
Tačiau realybėje yra priešingai. Juodu kartu dažniausiai net nesitreniruoja. Bet ne dėl to, kad jų skirtingos svorio kategorijos.
„Iš pradžių lyg ir stigdavo laiko kartu, o dar ir per treniruotes nesusitikdavome.
Bet kažkuriuo metu, kai pati labai intensyviai pradėjau rengtis varžyboms, supratau, kad sportuoti atskirai daug geriau. Kodėl? Nes kai sportuojame vienoje patalpoje tuo pat metu, veikia sunkiai kontroliuojamas mylimo žmogaus saugojimo instinktas“, – paaiškino G.Pekarskaitė.
O kai yra atskirai, abu gali visiškai susitelkti į tai, ką daro.
Lipdama ant tatamio kovoti su priešininkais dėl savęs ji nė kiek neišgyvena.
Tačiau kai į kovą žengia jos mylimasis Edgardas, Gerdos rankos dreba, prakaitas bėga, akis užplūsta ašaros. Jai natūraliai norisi ginti savą žmogų.
„Ir nesvarbu, kad žinau, jog jis gali, jis pasiruošęs, jis – geriausias. Bet užvaldo jausmas, kad jis gali būti sužeistas, man užverda kraujas ir norisi eiti į ringą pačiai pulti Edgardo priešininką“, – prisipažino sportininkė.
Edgardas irgi nemėgsta žiūrėti Gerdos kovų. Jis irgi išgyvena dėl savo mylimosios, jam norisi patarti, padrąsinti. Sportininkė juokiasi, kad tokiomis akimirkomis išlenda vadinamasis mėgėjo instinktas.
„Būna, kad jei pora yra skirtingų profesijų ar užsiima skirtinga veikla, ir prieš pat varžybas gali pribėgti, paglostyti, pabučiuoti ir pasakyti: pavaryk! O mes abu suprantame, kad prieš varžybas toks blaškymas tikrai nepadeda, tik trukdo“, – kalbėjo Gerda.
Šį savaitgalį G.Pekarskaitės ir E.Sečinskio laukė svarbios kovos. Jie dalyvavo Vilniaus „Siemens“ arenoje vykusiame Europos kiokušin karatė čempionate, kur santykius aiškinosi geriausi Senojo žemyno kiokušin karatė meistrai.
O balandžio 20 d., šeštadienį, 16 val. 20 min. per „Lietuvos ryto“ televiziją bus parodyta Europos karatė čempionato apžvalga iš Vilniaus.
Gerda čempionate yra viena lengviausių moterų, o Edgardas – vienas sunkiausių vyrų.
„Kovosime skirtingomis dienomis, tad pirmą dieną turėsiu jaudintis aš, o kitą dieną – ji“, – šypsojosi Edgardas. Jis dalyvaus iki 85–95 kg, o Gerda – 50–55 kg svorio kategorijoje.
Simboliška, bet jų meilės istorija prieš ketverius metus, 2015-aisiais, kaip tik ir prasidėjo ką tik pasibaigus Europos čempionatui, tąkart vykusiam Varšuvoje, Lenkijoje. Tai buvo pirmos varžybos nuo karjeros pradžios, kuriose E.Sečinskis nedalyvavo, buvo tik žiūrovas. O Gerda tuo metu atstovavo Švedijai.
Po kiokušin karatė varžybų tradiciškai vyksta uždarymo šventė, vadinama „sayonara“ (išvertus iš japonų k. – „iki pasimatymo“), kurioje visos delegacijos susitinka draugiškai pasisėdėti, pabendrauti. Ten ką tik priešininkais buvę sportininkai neretai vieni su kitais užmezga draugiškus ryšius. Toks jau šis sportas.
„Prieš metus aš buvau nugalėjęs tokį švedą Simoną, su juo tapome draugais. Kaip tik su juo tada po čempionato ir kalbėjomės, kai priėjo Gerda.
Šnektelėjo su juo švediškai, jis nuėjo, o ji atsisuko į mane ir sako: „Labas!“ – prisiminė pažinties akimirką Edgardas. Gerda iškart krito vyrui į akį.
Nuo to laiko pora ėmė bendrauti virtualiai, mat Gerda tuo metu gyveno Švedijoje, kur buvo emigravusi su tėvais iškart po 8 klasės. Ten mergina užbaigė mokyklą, toliau tęsė mokslus, dirbo. Sportuoti ji pradėjo dar gyvendama Šiauliuose, o kai persikraustė į svetimą šalį, jai reikėjo atramos, saugumo taško. O sportas, pasak lietuvės, tam pats geriausias dalykas.
Skirtingose valstybėse gyvenę Edgardas su Gerda internetu bendravo apie metus. Susitikdavo tik retkarčiais. Tačiau G.Pekarskaitė nutarė Lietuvoje pabūti ilgesnį laiką.
„Skamba taip, tarsi dėl meilės būčiau sugrįžusi į Lietuvą. Iš tikrųjų ne visai taip. Mūsų sportas Lietuvoje turi didelių perspektyvų, lietuviai patenka į pirmuosius trejetukus pasaulyje. Kitaip nei Švedijoje, kur jis nėra toks populiarus.
Man ir švedas treneris patarė: jei noriu sportuoti toliau, privalau tai daryti iš visos širdies. Tad dėl savo aistros sportuoti nusprendžiau sugrįžti į Lietuvą.
Iš pradžių pusmečiui. Žinoma, padėjo Edgardas, nes jis buvo mano saugumo taškas“, – pasakojo G.Pekarskaitė.
Pusmetis virto metais, po to ji taip ir neišvažiavo. Sutikusi trenerį Paulių Klapatauską, kuris šiuo metu treniruoja juos abu su Edgardu ir kurio salėje šnekučiavomės, Gerda suprato, kad jam padedant jos pačios perspektyvos šiame sporte daug didesnės. Ir iš tiesų! Vasario mėnesį G.Pekarskaitė laimėjo Lietuvos čempionatą, o šiandien atstovauja savo šaliai Europos čempionate.
„Lietuva yra viena stipriausių Europos valstybių šiame sporte. Kalbama: jei sportininkas laimi Lietuvos čempionatą, jis yra favoritas laimėti prizinę vietą Europos čempionate“, – patikino Edgardas.
E.Sečinskis prieš kiokušin karatė, regis, išbandė viską. Tėvas jį – dar septynmetį berniuką – atvedė į tradicinį karatė sportą, bet tuo pat metu jis lankė futbolą, šachmatus.
Ieškojo savęs ir krepšinyje, mat jo ūgis – 193 cm. Sako, turėjo gerą šuolį, bet netaikliai mėtė kamuolį į krepšį, tad treneris laikė Edgardą ant suoliuko.
„Supratau, kad komandinis sportas – ne man. O kiokušin karatė sporte dirbi sau. Žinai, kiek dirbi ir kokie rezultatai. Taip nuo 12 metų čia radau savo kelią“, – prisiminęs paauglystę kalbėjo Edgardas.
„Ir todėl šiuo metu esi pasaulio čempionas“, – įsiterpė Gerda. Pirmas Edgardo treneris buvo Darius Gudauskas, vėliau sportininkas perėjo pas dabartinį trenerį P.Klapatauską.
Sulaukęs aštuoniolikos E.Sečinskis debiutavo Lietuvos suaugusiųjų čempionate ir iškart užėmė prizinę vietą. 2012 metais Belgijoje pelnė Europos sidabrą, tais pačiais metais laimėjo Europos jaunimo čempionatą ir gavo kelialapį į pasaulio čempionatą. Kilo vis aukštyn ir prieš porą metų, 2017-aisiais, iš Rusijoje vykusio Kiokušin pasaulio sąjungos (KWU) pasaulio čempionato grįžo turėdamas čempiono titulą.
Vis dėlto pasirengimas varžyboms – ypač sudėtingas laikotarpis. Svarbu ne tik fizinis pasiruošimas, mityba, aplinkinių palaikymas, bet ir psichologinis nusiteikimas.
Pasirengimo metu, pasak Edgardo, svarbu tampa viskas.
„Kadangi abu esame kovotojai, suprantame: iki varžybų, ypač kai norime numesti svorio iki tam tikros svorio kategorijos, tampame piktesni.
Pavyzdžiui, tėvai tuomet vis klausinėja, kodėl aš toks nepatenkintas.
O su Gerda vienas kitą suprantame, duodame vienas kitam ramybę“, – sakė Edgardas.
Sportininkai iš patirties žino: aplinkiniai nesupranta, kad šiuo laikotarpiu geriau nelįsti, nes jų drąsinimas ar pagalbos siūlymas kaip tik gali išmušti iš vėžių.
„Klausia, kaip jautiesi? Kodėl nevalgai? Ar tau būtinai reikia sportuoti? Ir močiutė liepia valgyti, nes esą atrodau labai sulysusi. Pasirengimas varžyboms – tai kova su savimi, todėl kartais šiuo laikotarpiu elgiamės neįprastai, kitaip.
Galiu prisipažinti, kad iš pradžių aš nesuprasdavau Edgardo. Vis svarstydavau, kodėl jis kasdien vis kuo nors nepatenkintas. Norėdavau padėti žmogui, bet negalėdavau. Tada pati tapdavau pikta, nes ir man tekdavo ruoštis varžyboms.
Bet ilgainiui pajauti kitą žmogų. Kaip ir treneriai pajaučia savo sportininkus, kada reikia paspausti, kada tiesiog paplekšnoti per petį“, – dėstė Gerda. Edgardas iškart pakomentavo, kad ji labai mėgsta pakalbėti.
Juodu – tikros priešingybės. Gerda – emocionali, mėgstanti bendrauti, nuolat besišypsanti, o Edgardas – santūrus, ramaus būdo.
„Mes vienas kitą papildome, tad yra pusiausvyra. Lengvai randame priešnuodžių, kaip vienas kitą nuraminti, paguosti.
Priimu jos palaikymą, išklausau, nors kartais ir nenoriai. Tačiau jaučiame vienas kitam didelę pagarbą ir kartais iš tų jos daugybės žodžių kokią nors mintį pritaikau“, – apie santykius kalbėjo Edgardas.
O didžiausias privalumas yra ta pati veikla. Jie tuo pačiu domisi, tuo pačiu gyvena, užsiima tuo pačiu sportu, kuris jau yra tapęs jų gyvenimo būdu.
„Iš pradžių buvo sunkiau, tačiau ilgainiui viskas nusistovėjo. Nesvarbu, kad užsiimame tuo pačiu, – mūsų kovos yra mūsų kiekvieno asmeninis dalykas ir tiek savo pralaimėjimus, tiek laimėjimus mes išgyvename patys savyje. Kartais geriau palikti žmogų ramybėje su tomis mintimis, nes už mus niekas neužlips ant tatamio. Žinoma, turime daug pagalbos – pradedant treneriu, baigiant kitais sportininkais, kurie padeda treniruotis“, – džiaugėsi G.Pekarskaitė.
Gerda tikina, kad kiokušin karatė yra pagarbus, gražus sportas, jo bendruomenė darni, draugiška. Čia nėra konkurencijos, nes visi stengiasi vienas kitam padėti pasiekti geriausią rezultatą.
Prieš varžybas kiekvienas atletas turi savo nusiraminimo, meditacijos būdą. Vienam tai naršymas internete, kitam – knygos skaitymas.
Edgardas dažniausiai žiūri mėgstamus serialus. O kadangi dabar čempionatas Vilniuje, namuose jis turi kitą mėgstamą veiklą – klijuoja modeliukus.
Gerdą labiausiai ramina, jei tądien kuo mažiau nukrypstama nuo įprastos dienos rutinos, – ji keliasi tuo pat metu, pasigamina mėgstamus pusryčius.
Ar po varžybų pora turi kokią nors tradiciją?
„Labai norisi tiesiog skirti laiko vienas kitam – nesvarbu, ar nueiti kartu papietauti, ar išvykti į kelionę. Mūsų laikas kartu, kai nėra jokių varžybų, – pats geriausias dalykas, kuris gali būti“, – apie retus malonumus kalbėjo E.Sečinskis.
Vis dėlto po šių varžybų bus kitaip.
Edgardui reikės pabaigti rašyti magistro darbą, mat jis Mykolo Romerio universitete studijuoja sporto industrijų vadybą. Be to, kiokušin karatė meno moko vaikus, turi apie 100 auklėtinių.
Gerda mokosi Švedijoje nuotoliniu būdu. Baigusi taps švedų kalbos mokytoja. Kartu dėsto švedų kalbą, taip pat treniruoja vaikus.
„Viskas pas mus susiję su pedagogika. Esame sportininkų ir pedagogų šeima, užsiimanti kiokušin karatė. Bet šiaip esame pora kaip ir kitos. Kyla ginčų dėl buities, dėl skalbinių, kurių nuolat pilna mūsų namuose.
Pavyzdžiui, vienam iš mūsų draugų mergina apsaugas liepia palikti automobilio bagažinėje, nes jos skleidžia nemalonų kvapą. Gerai, kad mes turime didelį balkoną“, – nusijuokė Gerda.
„Buityje visko atsitinka – blogiausiu atveju ginčus sprendžiame kovodami“, – juokais pridūrė Edgardas.
