Praėjusį šeštadienį didelio žmonių susidomėjimo sulaukė toks Vitalijaus paskelbtas įrašas: „Suprantu, kad kiekvieno neprigailėsi ir kiekvieno gyvenimo nenugyvensi... Sakoma, jei negali padėti visiems skurdžiai gyvenantiems žmonėms, padėk bent vienam. Atvykę į įvykį radome nusiminusius vaikų veidus... Nusprendėme juos nudžiuginti, kad bent mažytę šypseną išspaustų! Smulkios lauktuvės nuo mūsų ekipažo vaikams tikrai patiko. „Už ką čia?!“ – taip vaikai ir nesuprato.. Mes nesame Kalėdų Seneliai, bet matome iš toli ir kartais dovanų turime...“
– Kas konkrečiau nutiko ir kuo tie vaikai jus sujaudino? – paklausėme pareigūno Vitalijaus.
– Su porininku Livijumi Saukevičiumi patruliavome vienoje Vilniaus gatvėje, kai pastebėjome vaikų grupelę. Vienas iš vaikų verkė. Privažiavome pasiaiškinti aplinkybių. Iš karto pribėgo kiti vaikai ir nurodė, kad verkiantį berniuką ką tik mušė du kiti. Jie taip pat buvo šalimais. Mes juos sulaikėme, bandėme pasiaiškinti, dėl ko įvyko konfliktas. Verkiantis vaikas (11 m.) atrodė išsigandęs, mums sunkiai sekėsi jį prakalbinti.
Kaltininkus perdavėme jų tėvams, paaiškinę jiems, kaip vaikai elgėsi. Pagal galiojančią tvarką turime apie tokius įvykius pranešti abiejų konfliktuojančių pusių tėvams. Nukentėjusį berniuką nuvedėme namo. Jo mama buvo darbe, su ja susisiekėme telefonu, paaiškinome, kas nutiko, ir sutarėme, kad paliksime vaiką namie su vyresniuoju broliu.
Pamatėme, kad jų buitis skurdi, gyvena viename bendrabučio tipo kambaryje, mama sūnus augina viena, be tėvo, ir jai sunku viskuo pasirūpinti. Pamačius jų namus, to vaiko dar labiau pagailo. Juk aišku, kad konfliktai su bendraamžiais vaikus žeidžia, tad norėjosi berniuką kažkaip pralinksminti, kad užsimirštų. Taigi su porininku ir sugalvojome nupirkti skanumynų.
Džiaugiamės, kad pavyko grįžus su lauktuvėmis iš parduotuvės vaikus nustebinti. Jie nesuprato, kaip gali sulaukti dovanėlių nuo pareigūnų, klausė: „Už ką?“. Tris kartus pasakė „Ačiū labai“ – suaugusieji šitaip nedėkoja.
– Lauktuvės vaikams buvo jūsų ar jūsų porininko sumanymas?
– Kai išėjome pro tų namų duris, aš apie tai galvojau, o porininkas garsiai pasakė: „Gal kažką jiems nuperkam?“ Išties džiugu, kad mes su porininku mąstome vienodai ir papildome vienas kitą. Kartu dirbame daugiau nei vienerius metus, ir žinau, kad Livijus turi didelę širdį.
– Turbūt ir dažniau tarnybos metu pasidaro gaila žmonių, su kuriais susiduriate?
– Iš savo algų nuolat kitų remti nepajėgtume, bet retsykiais tai padaryti ir pasielgti kiek kitaip, nei nurodyta įstatymuose, galime. Juk nesunku, tarkim, duoti žmogui eurą autobuso bilietui, jei jis pametė piniginę.
– Kokių žmonių, su kuriais susiduriate, jums labiausiai gaila?
– Žmonių, kuriems nelengva, yra nemažai. Ypač skaudu dėl tų vyresnio amžiaus žmonių, kurie, rodos, dirbo, stengėsi, bet galą su galu sunkiai suduria. Ne kiekvienas gali tapti sėkmingu verslininku, bet, manau, tie sėkmingieji žmonės turėtų padėtų tiems, kuriuos gyvenimas nuskriaudė.
Amerikoje įprasta, jei gatvėje stovi nuliūdęs, pasimetęs žmogus, prieiti prie jo ir paklausti, ar viskas tvarkoje. Tikiuosi, tokie laikai ateis ir Lietuvoje.
– Todėl apie savo darbą ir pasakojate socialiniuose tinkluose?
– Žmogus linkęs imti pavyzdį iš kitų – tarkim, užsimano tokio paties daikto, kokį nusipirko draugas, ar tokių pačių sportinių rezultatų. Tad, manau, žmonės gali vieni kitus užkrėsti ir savo gražiais poelgiais. Gal kitą sykį kas nors, pamatęs panašią situaciją, kokią aprašiau aš, sumanys pasielgti panašiai.
Būna, kad parašau apie kažkokį įvykį ir sulaukiu klausimų, gal tai šeimai reikia drabužių ar dar kažkokios pagalbos – neabejingų žmonių tikrai yra.
– Kokią dar atsimintumėte istoriją, kai padarėte kažką gero, ko, kaip policininkas, neprivalėjote daryti?
– Įsiminė situacija, kai mus iškvietė dėl konflikto šeimoje garbaus amžiaus moteris. Paaiškėjo, kad ji susibarė su savo vyru, nes šis nesuprato, kodėl ji labai išgyveno dėl jų vaikų bėdų.
Tie žmonės kartu buvo pragyvenę daugybę metų, mes už juos – gal trigubai jaunesni. Paaiškinome tam vyrui, kad į žmonos išgyvenimus reikia žiūrėti jautriau, ją paguosti. Jis dar bandė ginčytis. Tuomet paklausėme, gal pasiūlytų mums arbatos, ir konfliktas išblėso – jie kartu ruošė arbatą, po to susėdome prie stalo ir šiltai pasišnekučiavome apie gyvenimą. Vyras pažadėjo, kad bus savo žmonai dėmesingesnis.
– Turbūt dažnai jūsų šito klausia, bet kaip jūs sugalvojote tapti policininku?
– Taip, šį klausimą girdžiu labai dažnai, kaip ir dar vieną klausimą – koks įsimintiniausias įvykis mano darbe. Atsakau, kad visuomet žinojau, jog dirbsiu teisėsaugos institucijose, tik kurį laiką buvau neapsisprendęs, ar tai bus policija, ar kariuomenė, ar pasienis. Baigęs 12-a klasių baigiau pasieniečių mokyklą, padirbėjau toje srityje, o vėliau sumaniau pereiti į policiją, kadangi šis darbas – arčiau žmonių, mieste, o ne miške.
– Ir dabar jūs vilnietis?
– Savęs vilniečiu nelaikau, sostinėje gyvenu šeštus metus, o kilęs esu iš Ignalinos rajono. Galbūt visi kaimiečiai – jautrūs žmonės.
– Taigi jūs – jautrus policininkas?
– Būnu ir griežtas, ir principingas – kai kuriose situacijose privalau toks būti. Bet kartais būnu jautrus, tiesiog suprantu žmonių išgyvenimus.
– Na, o ką atsakote į klausimą apie įsimintiniausią įvykį darbe?
– Sakau, kad vieno tokio įvykio nėra. Vieną kartą gali sukrėsti įvykis, susijęs su neigiamomis emocijomis, tarkim, nusikaltėlio vaikymasis, o kitą kartą tai gali būti paprastas kasdieniškas nutikimas, kaip tas arbatas gėrimas su senjorais.
