Mama apkabindavo lyg paskutinįsyk
„Sunku kalbėti“, – su liūdesiu tarė panevėžietė Elena Aleliūnaitė-Žilvytienė, paprašyta prisiminti prieš 75 metus nutikusius jos šeimai itin skaudžius įvykius.
Tuomet buvo žiauriai nužudytas savanoriu buvęs jos tėvas Kazimieras Aleliūnas. O ji pati, 19 metų mergina, tapo partizanų ryšininke.
Perduodavo laiškus, maistą. Vaikščiojo pėsčiomis, nes kas gi įtars pėsčiomis vieną kulniuojančią mergaitę? Be to, netekdavo galvos sukti, kur palikti dviratį ar pririšti arklį.
Nebijojo nieko, tikėjosi, jog prisidės prie to, kad bus nukautas bent vienas jos tėvą nukankinęs niekšas. Partizanai ją vadino Jūrate.
Į svečius korespondentus mielai priėmusi 94-us metus skaičiuojanti, šviesių akių, puikios atminties ir sklandžios iškalbos E.Žilvytienė susigraudina pasakodama, kaip mama ją išleisdavo pas partizanus.
Apkabindavo lyg paskutinį sykį. Ir nusisukdavo. O E.Žilvytienė ant skruosto jausdavo jos ašaras.
Geltonas žiedas – išsiskyrimo
Panevėžio rajone gimęs Elenos tėvas K.Aleliūnas trejus metus tarnavo savanoriu Lietuvos kariuomenėje. Už tai gavo 19 hektarų žemės Pasvalio rajone, Pušaloto valsčiuje, Eimuliškio kaime.
Nepriklausomybės metais buvo šauliu. 1941-aisiais dalyvavo antisovietiniame sukilime, o po trejų metų buvo rusų nukankintas.
Moteris viską prisimena, tarsi būtų nutikę vakar.
E.Žilvytienė pasakojo, kaip vieną gražią dieną į kiemą atėjo keli rusų kariai.
„Vienas jų – Tolia prisistatęs jaunas leitenantas atneša jurginą, nuskintą iš mūsų pačių gėlių darželio. Tiesia man geltoną žiedą ir klausia, ar žinau, kad geltona spalva – išsiskyrimo“, – liūdnai šyptelėjo moteris. Tuomet ji buvo devyniolikos, sesuo – jaunesnė trejais metais.
E.Žilvytienė linktelėjo galvą, patvirtindama, kad žino. Leitenantas tarė, kad merginos tėvas turės su juo eiti.
„Tėtis tuomet pietavo. Taip ir išėjo basas. Bet aš pro langą pamačiau, kad tėtis eina viduryje, o ginkluoti kareiviai jam iš šonų“, – pasakojo moteris.
Tuomet jos mama išsitarė, kad čia vyksta kažkas negero.
Reikalavo uniformos ir ginklų
Po kelių valandų į Aleliūnų namus vėl atėjo rusų kareiviai, bet šįkart – labai pikti. Viską namuose versdami, draskydami, rusiškai kalbėdami ėmė reikalauti kareiviškos uniformos ir ginklų.
Nei motina, nei dukros rusų kalbos nemokėjo, suprato tiktai nuotrupas.
„Tėtis turėjo kažkokį giminaičių duotą ginklą su dešimčia šovinių, bet kareiviai jo nerado. O kitko mes ir neturėjome. Užtat aptiko tėčio dokumentus ir du savanorio medalius, juos pasiėmė“, – vardijo E.Žilvytienė.
Išeidami liepė nunešti tėvui maisto ir batus. Bet nepasakė kur. Mama pridėjo maisto į maišiuką ir išėjo ieškoti tėvo. Jį rado turtingo ūkininko sodyboje. Iš viso ten buvo privaryta 13 kalinių.
Kareiviai liepė ateiti kitą dieną, atnešti negendančių maisto produktų.
Su rašteliu namo išleido
E.Žilvytienė prisiminė, kaip kitą dieną su mama ir seserimi vėl ėjo į tą sodybą. Šalia buvo pirtis, matė tėvą ten vaikštantį, bet mama dukroms liepė prie jo nesiartinti.
„Žiūriu – iš gryčios išeina tas pats Tolia. Pripuoliau klausti, kam tėtį laiko, juk nieko blogo nepadarė. Liepė eiti kartu į vidų, tuomet tėvą jis paleisiantis. Aš jau einu, o mama – už rankos ir neleidžia“, – tęsė E.Žilvytienė.
Leitenantas sargybiniams liepė atvesti K.Aleliūną. Pasodino jį viduje, prie lango, kad moterys matytų.
E.Žilvytienė įėjo. Tėvas sėdi visas išbalęs, nešneka.
Tolia rusiškai parašė kažkokį raštelį, jį padavė ir tarė, kad visi gali namo eiti. Kokios buvo laimingos dukros ir mama! Bet neilgai. Mat perskaičius raštelį paaiškėjo, kad tėvas kitą dieną turi ateiti į Šedekonių kaimą.
Pagriebęs numetė ant kelio
K.Aleliūnas padarė taip, kaip buvo liepta. Rytą pasikinkė arklį ir, nuraminęs dukras bei žmoną, kad niekuo nenusidėjęs, išvažiavo.
Ėjo laikas, o savanoris namo negrįžo. Jau vakaras, o jo vis dar nėra.
Rytą moterys nebeištvėrė, nuėjo į tą sodybą. Kieme išvydo nukinkytą pašertą arklį. Mama ėmė prašyti grąžinti arklį, bet kareiviai – visai kiti, tokie pikti, tokie baisūs – atrėžė: „Žmogus mūsų, ir arklys mūsų.“
Kalinių sodyboje jau buvo daugiau – apie 20.
Kaimas visai netoli Pušaloto. Mama nubėgo į valsčių pasiskųsti, kad arklį atėmė ir negrąžina. Tuomet arklį atidavė.
Kieme E.Žilvytienė išvydo tėvą. Šis rusiškai pasakė, kad greitai visa šeima važiuos į Sibirą. „Pribėgau prie tėčio, apsikabinau, bet sargybinis pagriebė už sprando, nutempė ir numetė ant kelio“, – ruso žiaurumo nepamiršo moteris.
Beliko namo grįžti.
Tarstelėjo, kur guli vyras
Nesulaukusi vyro, E.Žilvytienės motina vėl išėjo jo ieškoti. Sodyba buvo jau tuščia – nei kareivių, nei kalinių. Rado juos Pakaušių kaime, tokių Juodikių sodyboje.
Mama ėmė prašyti, kad paleistų vyrą. Bet rusai sako: „Jau paleidome. Važiuok namo, ten rasi.“ Ir maisto, nešto savanoriui, neėmė.
Mama sugrįžo, bet vyro namuose nėra. Apsisukusi vėl lekia į sodybą. O ten kartoja, kad sugrįš. Esą gal kur pas gimines pasislėpė ar į mišką išėjo.
Bet netoliese tos sodybos gyvenusi mamos sesuo sakė mačiusi, kaip kareiviai į pirtį tėvui nešė pieno atsigerti, bet girdėjusi, kad jį labai žiauriai muša.
„Prie tos pirties buvo sumesta šiaudų krūva, kampai užmesti velėnomis. Tuo metu mano tėtis jau po jais gulėjo“, – susigraudino E.Žilvytienė.
Pamatęs mamą, sodybos šeimininkas Juodikis apsimetė, kad eina prie arklių, ir paslapčiomis tarė: „Nebevaikščiok, tavo vyras nužudytas. Apmestas šiaudais.“
Kėlė nuvytusias žoles
E.Žilvytienė prisiminė, kad po tokios žinios mama nebesumojo, nė ką daryti. Jos brolis, tarnavęs caro kariuomenėje, gerai mokėjo rusiškai. Abu nuvyko į sodybą. Nei rusų kareivių, nei kalinių sodyboje nebebuvo. Išsivarė ir šeimininkus.
Sodyboje buvo darbams atvežtos ir apgyvendintos dvi rusės moterys. Klausiamos, kur guli nužudytas vyras, jos gynėsi nieko nežinančios. E.Žilvytienė įsitikinusi, kad jos žinojo, bet sakyti bijojo.
„Ieškokite, jei norite, tik neikite į gryčią. Nieko nerasite, nes nieko čia nėra“, – galop sutiko.
Parpuolusi ant kelių motina ėmė ieškoti šviežiai sukastų žemių. Beropinėdama ji pastebėjo, kad viename plote apvytusi žolė. Patraukė suėmusi viksvas, velėna pasikėlė, o po jomis išvydo vyro plaukus.
Durtuvu perdurta širdis
„Tėvas buvo paguldytas kniūbsčias, su drabužiais, švarkas užverstas ant galvos. Ausys ar supjaustytos, ar perrėžtos. Mama paglostė tėčio plaukus, ir atšoko visa oda, tik plika kaukolė“, – pasakojo E.Žilvytienė.
Jos tėvas buvo ne nušautas, o perdurtas durtuvu. Dukart. Į širdį.
Tada su peiliu rankose atlėkė persigandusi rusė moteris ir ėmė šaukti, kam jie taip daro. Prašė neliesti kūno, palikti viską taip, kaip rado.
Mamos brolis nuramino, kad be leidimo kūno neims. Velėnas vėl uždėjo ir išvažiavo į Panevėžio kalėjimą.
Melavo kalėjimo viršininkui
Prie kalėjimo sutikti stribai ėmė tyčiotis iš vargšės moters. Esą, jei vyro ieško, tai visokių yra – kalbančių ir rusiškai, ir vokiškai.
Tuomet pasirodė kažkoks ruselis ir paklausė, ko gi ta moteris taip rauda. Nuvedė prie vieno kabineto durų ir liepė laukti, kol pakvies.
Kalėjimo viršininkas įsakė pavaldiniams atnešti K.Aleliūno dokumentus. Mama atpažino vyro savanorio medalius. Ėmė prašyti leidimo jį palaidoti.
Kalėjimo viršininkas pradėjo kvosti, kas jai pasakė, kad vyras nebegyvas, antraip pati iš kalėjimo nebeišeisianti.
„Mama negalėjo išduoti Juodikio, papasakojo, kad nieko nežinodama ieškojusi sodyboje kalinių ir netyčia pamačiusi iš po velėnos kyšantį vyro švarko skverną. Atkėlusi velėną ir pamačiusi, kas jam nutiko“, – mamos drąsa žavėjosi E.Žilvytienė.
Uždraudė dalyvauti dukterims
Kalėjimo viršininkas liepė rašyti E.Žilvytienės mamai prašymą palaidoti vyrą.
Bet kas gi rusiškai tą prašymą parašys? Moteris surado mokytoją, žinančią, kam ir kaip prašymą rašyti. Parašė, bet liepė perrašyti, kad niekas nepažintų braižo.
Viršininkas tą prašymą perskaitė, vienus žodžius nubraukė, kitus prirašė. Liepė vėl perrašyti ir jam atnešti.
Išvertus paaiškėjo, kad rašte nurodoma, jog K.Aleliūnas bandė bėgti, todėl buvęs nušautas.
Vyro kūną leido pasiimti, bet leidimas užtruko dvi savaites.
Leidimą liepė turėti vyrą laidojant, o po to iškart grąžinti.
„Dar buvo prisakyta, kad laidojant negali dalyvauti jokie žmonės, netgi dukros. Tiktai mama ir trys vyrai karstui pakelti ir nuleisti“, – žiaurumu stebėjosi E.Žilvytienė.
Mama su kaimynu pagamino karstą, įkėlė kūną ir palaidojo. Kunigas pašventino kapą.
Staiga dingo duomenys
„Mano tėtis gimęs 1900-aisiais, nužudytas 1944 metais. Bet pagal dokumentus aišku, kur gimė, kur augo, kur gyveno. O po to pėdsakai tiesiog pradingsta. Niekur jokių duomenų, net archyve“, – stebėjosi E.Žilvytienė.
Dėl to jos seseriai atsiimant tėvo žemę kilo bėdų. Galop Paįstrio klebonas rado įrašą apie jo mirtį.
Betgi už ką rusai taip kankino K.Aleliūną?
E.Žilvytienė sakė, kad mama irgi ieškojo atsakymo į šitą klausimą.
„Buvo nušautas toks rusų kareiviukas. Enkavėdistai buvo atvažiavę ir į kaimą, klausinėjo kaimynų, ar mano tėtis jį nušovė. Visi kaip vienas atsakė, kad ne, tik skrebas Kavaliauskas tvirtino, kad mano tėtis kaltas. O tėtis net kankinamas neprisipažino, nes nežudė“, – aiškino E.Žilvytienė.
Kartojo, kad Sibiran išvežtų
E.Žilvytienė pasakojo, kad nuo fronto atsilikęs rusų kareiviukas atėjo pas kaimyną Pšitulskį ir paprašė civilinių drabužių bei palaikyti namuose, kol ateis ir kiti išsibarstę kareiviukai. Tas užrakino jį į klėtį, ginklą atėmė.
Išties atėjo ir daugiau kareivių, bet išėjo, o šitas pasiliko. Pšitulskio brolis veža rusą į Pušalotą. Bet kareiviukas – su civilio rūbais, neginkluotas. Liepė atgal vežtis. Važiuodamas atgal tas kareiviuką ir užmušė.
„Pšitulskis irgi buvo paimtas rusų kaip kalinys. Kai nužudė tėtį, jį paleido, nors kitus kalinius išsivežė. Išeina, kad kalinius į Panevėžį, Pšitulskį į namus, o mano tėtį – po velėna“, – apibendrino moteris.
Po to Kavaliauskai ir Pšitulskiai nuolat kartoję, kad Aleliūnų šeimą į Sibirą išvežti reikia. Partizanai jas įspėjo saugotis, nes jų atsikratęs kareiviuko žudikas paslėptų savo nusikaltimo pėdsakus.
O Pšitulskis dar dėjosi užjaučiantis, esą kaip mama su dviem dukromis dabar gyvensianti.
„Dievas duos, tai ir gyvensime“, – atsakė jam mama.
Po tėvo mirties į namus atėjo partizanai, pasakė ieškantys vyresniosios dukters, kad šioji eitų tėvo pėdomis – būtų ryšininke.
Abi su seserimi davė priesaiką Dievui ir Tėvynei.
Sesuo bijojo, o E.Žilvytienė eidama poterius kalbėdavo, ir baimė dingdavo.
Išardė geležinkelio bėgius
Algimanto Stalilionio komentaras: „Kalbant apie savanorio Kazimiero Aleliūno likimą, žinoma, labiausiai sukrečia žiauri žūtis – tai, kad buvo nukankintas, o duomenys paslėpti. Tarsi žmogus buvo ir staiga nebėra.
Bet man įstrigo ir kita įdomi detalė. Prasidėjus sovietų karui su Vokietija, Pušalotas buvo užimtas lietuvių sukilėlių. K.Aleliūnas gerai juos pažinojo. Jis gavo žinią, kad iš Panevėžio siauruoju geležinkeliu ruošiasi važiuoti rusų kareiviai, todėl sėdo ant dviračio ir nuvyko į Pušalotą pranešti draugams.
Susirinko nemažai vyrų ir išardė bėgius ties Medikonių kaimu. Laukė rusų kareivių ir manė, kad traukinys nulėks nuo bėgių.
Bet traukinio mašinistas pastebėjo išardytus bėgius ir sustojo. Rusai, pašaudę į netoliese augančius krūmus, grįžo į Panevėžį.“
