Kai buvo mažas, Tomas gyveno Šilutės rajone ir sakydavo, kad nori būti pardavėju – jam atrodė, kad pardavėjai gali valgyti kiek panorėję saldumynų.
Vėliau buvo sumanęs, kad nori tapti mokytoju, net nesvarbu, kokio dalyko. Baigęs mokyklą įstojo į Lietuvos edukologijos universitetą Vilniuje. Pasirinko lietuvių filologijos specialybę, nes šis dalykas mokykloje geriausiai sekėsi.
Po pusmečio universitetą metė, nes suprato, kad vaikai jį gąsdina. Universitete buvo daug kalbama apie tai, kaip reikia atsižvelgti į kiekvieno vaiko poreikius, asmenybę, ir Tomas pajuto, kad su mokiniais dirbant reikia turėti labai daug kantrybės, kurios jis tikriausiai neturės.
Kitą rudenį ėmė studijuoti visai kitokią specialybę – buhalterinę apskaitą. Studijos jam patiko. Patiko ir didelė įmonė, kurioje po to įsidarbino apskaitininku, bet visgi netrukus suprato, kad nenori to dirbti visą gyvenimą. Darbe būdavo daug streso – buvo didžiulis darbo tempas ir dažnai reikėdavo kelis darbus atlikti vienu metu. Tad Tomas susimąstė, jog reikia kažką keisti.
Kad jį traukia darbas grožio srityje, vaikinas jautė ir seniau, bet tą mintį vijo šalin – buvo gajus stereotipas, kad kirpėjo profesija nėra rimtas pasirinkimas, kad gyvenime reikia siekti kažko daugiau.
Visgi 2013 m. pavasarį, dar dirbdamas apskaitininku, Tomas ryžosi lankyti kursus ir tapti manikiūrininku. Prisipažino, kad galvojo ir apie kirpėjo ar masažisto kursus, bet šiose specialybėse vyrų yra daugiau. Tuo metu buvo girdėjęs tik apie vieną vaikiną manikiūrininką, tad pamanė, jog reta specialybė padės pritaukti klienčių.
Savo sprendimu Tomas labai patenkintas – dabar jis turi mėgstamą darbą, kurio nenorėtų į nieką keisti.
– Kaip sekėsi ieškotis darbo, baigus manikiūrininkų kursus?
– Planavau išėjęs iš senojo darbo porą savaičių pailsėti, o tada ieškotis naujo, bet paatostogauti nepavyko – netikėtai sulaukiau skambučio iš nežinomo numerio ir pasiūlymo dirbti grožio salone „Simona“. Jo savininkė gavo mano telefoną iš vienos merginos, su kuria kartu lankiau kursus.
Taigi penktadienį išėjau iš senojo darbo, sekmadienį, spalio 13 d., atšvenčiau gimtadienį, o pirmadienį jau ėjau į naują darbą. Tądien viskas atrodė labai keista, net nusigandau, kad aš vėl ne savo vietoje. Gerai, kad kolegės mane priėmė svetingai.
Klientų pradžioje buvo nedaug, nes iki tol tame salone manikiūro nedarydavo. Žmonių padaugėjo maždaug po pusmečio – tada jau galėjau išgyventi iš to, ką uždirbau.
– Kaip atsidūrėte Kristinos Ivanovos grožio studijoje?
– Savo pirmajame salone dirbau ketverius metus, taigi užsimaniau permainų. Ypač norėjau iš miegamojo rajono, kuriame tuo metu dirbau, persikelti į centrą.
Tiesiog ėjau pasivaikščioti po miestą – pasivaikščiojimai man patinka – ir žiūrėjau, kokių salonų jame yra, bandžiau įsivaizduoti, kur norėtųsi dirbti. Tiems, kurie padarė geresnį įspūdį, skambindavau ir palikdavau savo kontaktus, jei prireiktų darbuotojo. Taip bevaikštant toptelėjo mintis, kad dar yra dainininkės Kristinos Ivanovos grožio salonas. Radau jį feisbuke, parašiau žinutę, sutarėm su Kristina kitą dieną susitikti ir iš karto po to ėmėme dėliotis darbo grafiką.
Kristinos studijoje dirbu jau pusantrų metų, darbe klimatas labai geras, vieni kitus palaikome. Sakoma, kad viršininkas gali būti bosas arba lyderis, ir Kristina atitinka lyderio apibrėžimą.
– Ar buvo verta persikraustyti į miesto centrą?
– Tikrai taip, dirbu Vilniaus gatvėje, kuri man viena gražiausių Vilniuje. Čia viskas po ranka, vyksta veiksmas ir net žmonės čia atrodo linksmesni.
– Kodėl visgi jums patinka daryti manikiūrą?
– Kai pradėjau dirbti šį darbą, buvau gana liūdnai nusiteikęs, o vėliau nuotaika pagerėjo. Ne veltui sakoma, kad grožio srityje dirbantys žmonės jaučiasi vieni laimingiausių. Čia dirbdamas matai galutinį savo darbo rezultatą, kuris yra gražus, ir tai sukelia pasiteikinimą. Klientai taip pat išeina su teigiamomis emocijomis.
– Bet ar odelių karpymas aplink nagus nėra nemaloni procedūra?
– Man tai normalus procesas. Kursuose buvo viena mergina, kuri po trijų dienų išėjo, supratusi, kad jai nemalonu nuolat liestis prie kito žmogaus. Kartais taip nutinka ir kirpėjams. Manęs tai netrikdo.
Vienu metu pastebėjau, kad moterys, kai joms daromas manikiūras, linkusios labai atsiverti, išpasakoti asmeniškus dalykus. Su viena kolege nusprendėme, kad taip gali būti dėl to, kad liesdamas žmogui rankas sukeli jam pasitikėjimo jausmą.
– Taigi klausotės istorijų apie savo klienčių nelaimingas meiles ir panašius reikalus?
– Tikrai tenka to išgirsti, tik niekam to nepasakoju. Pradėjęs dirbti, imdavau tas istorijas į galvą, liūdėdavau dėl klienčių nesėkmių (manau, esu empatiškas ir jautrus žmogus), bet vėliau išmokau su tuo susitaikyti. Bendraudamas žmogų palaikau, bet išėjęs namo pasistengiu nuo jo apsiriboti.
Tiesa, nemažai klienčių yra nuolatinės, jos tampa kone draugėmis, tad sužinau ir jų istorijų tęsinius. Ir pats joms kažkiek pasipasakoju.
O kai kurie klientai bendrauti visai nelinkę – jie nori atsipalaiduoti, pabūti ramiai. Naują klientą bandau pakalbinti ir stebiu, ar jis norės šnekėtis. Beje, kai manikiūrą darau tylomis, jį padarau greičiau.
– Ar tarp jūsų klientų būna vyrų?
– Taip, bet mažai, gal po vieną per mėnesį. Vyrams galiu padaryti „nematomą“ manikiūrą, kad rankos atrodytų tvarkingos, o nagai sveiki. Taip pat atlieku antakių korekciją ir dažymą. Tada vyras atrodo gyvesnis, bet nematyti, kad jis „kažko prisidaręs“.
– Taigi jūs darote ne tik manikiūrą, bet ir antakių korekciją bei dažymą?
– Taip, taip pat ir pedikiūrą. Dar į pilną manikiūrininkų mokymo programą yra įtraukta depiliacija, bet jos daryti nepradėjau, nes pamaniau, kad moterys manęs varžytųsi.
– Ar klientės nesistebi, kad nagus joms lakuos vyras?
– Kai pradėjau dirbti, man rodos, moterys stebėdavosi labiau negu dabar. Administratorė joms registruojantis ir pasakydavo, kad aptarnaus vaikinas. Per keletą metų 3 ar 4 klientės dėl to mano paslaugų atsisakė.
Esu pastebėjęs, kad kiekvienas klientas linkęs pasirinkti meistrą, kuris tinka būtent jam. Darbuotojas gali būti tikrai geras, profesionalus, bet klientui gali netikti savo asmenybe.
– Koks manikiūras dabar populiarus?
– Įsigalėjęs ilgalaikis lakavimas geliniu arba „shellack'iniu“ (šis žodis dar neišvertas į lietuvių kalbą) laku. Pastarasis nuo gelinio skiriasi tuo, kad visiškai nepažeidžia nago plokštelės, jos nereikia šlifuoti. Jis laikosi tiek pat, o blizga ilgiau nei gelinis ir lengvai nusiima. Tik reikia išmokti su juo tinkamai dirbti.
Šiuo metu pats vedu apie tai seminarus. Per vieną autoritetingą dėstytoją, pas kurią kėliau kvalifikaciją, atradau gerą „shellack'o“ gamintoją, kurio produktais labai susidomėjau. Keliavau į jų pristatymą Barselone ir grįžęs buvau paprašytas juos pristatyti Lietuvoje.
– Ar jums patinka mokyti žmones?
– Ne (juokiasi). Turiu auditorijos baimę, tad pirmuosius kartus man linko kojos, drebėjo balsas ir net lūpos. Bet viskas praėjo neblogai. Dabar ramiau, bet prieš kiekvieną seminarą vis tiek nerimauju, ar viskas bus gerai. Po 2-3 val. trukmės mokymų jaučiuosi labiau pavargęs nei po 9 val. darbo grožio salone.
– O kokios lako spalvos madingos šį sezoną?
– Lako, su kuriuo dirbu, gamintojas teigia, kad madingi vienspalviai nagai ir nerėkiančios, prigesintos spalvos, pavyzdžiui, švelni kakavos, kūno spalva, visos pastelinės. Taip pat šiemet populiarūs įvairių formų ilgi nagai.
Gali atsirasti prekinių ženklų, kurie teigs, kad mada kitokia, kad madingos ryškios ar nenoninės spalvos. Na, o klientės paprastai ateina, paklausia, kas madinga, ir tada pasirenka tokią spalvą, kokios nori.
Tarp kitko, pastebėjau, kad jei nuolatinė klientė, kuri paprastai nagus lakuojasi ryškiai, vieną dieną užsiprašo švelnios spalvos, vadinasi, jos gyvenime vyksta kažkas nemalonaus ir jai norisi ramybės.
– Galbūt jūs nuolat žiūrite, ar aplinkinių žmonių nagai tvarkingi?
– Pirmuosius trejus metus nuolat autobuse ar parduotuvėse žiūrėdavau į žmonių rankas, o paskui mane patį tas pradėjo erzinti. Be to, jei bendraudamas pažiūriu į žmogaus rankas, jis tą pastebi, ir, jei nagai nesutvarkyti, pasijunta nejaukiai, taigi to nebedarau.
– Trumpai papasakokite apie save – su kuo jūs gyvenate, ką mėgstate?
– Gyvenu vienas, turiu katiną. Mėgstu pabūti su draugais, bet mėgstu pabūti ir vienas, nebijau nueiti vienas papietauti ar į kiną. Man patinka būti su savimi, gilintis į save, o tada geriau suprantu ir kitus žmones.
