Šeimos versle šiuo metu besisukanti G.Vaisietaitė apgailestavo, kad su broliu pavėlavo surengti kūrybos vakarą, kuriuo dar būtų galėjęs pasidžiaugti jų tėvas.
Paskutiniais savo gyvenimo metais žinomas aktorius ir skaitovas T.Vaisieta, lyg būtų pamiršęs, dukters paklausdavo, kokiame teatre ji dirba. Gal dėl senatvės jam buvo sušlubavusi atmintis, tačiau tėvas neįsivaizdavo dukters ne scenoje.
Lietuvos nacionaliniame dramos teatre Ginvilė dirbo 18 metų, jos brolis Perlis – penketą. Bet atžalos prisiminė, kad anuomet tėvas neskatinęs jų žengti aktorystės link, – matyt, nelinkėjo tokios profesijos dėl to, kad aktorius namuose būna retas svečias.
Tačiau aktorystę Ginvilė ir Perlis vadino svarbiu gyvenimo etapu ir naudinga patirtimi. Juolab šito periodo jau neįmanoma išmesti iš biografijos ar pamiršti.
Mieli vaikystės prisiminimai
Ne tik kraujo ryšys, bet ir aktorystė stipriai sieja seserį ir brolį. Jie kartu augo tėvų namuose, o baigę aktoriaus meistriškumo studijas susitiko vienoje teatro scenoje.
Kai G.Vaisietaitė lankė pirmąją klasę, gimė brolis. Vaikystės prisiminimus Ginvilė išsaugojo iki šiol. Tik dabar suaugusiam broliui papasakojo, kaip ji klausėsi per radiją pasakos ir viena ranka sūpavo vežimėlį su pusės metų Perliu, o jis, persisvėręs per kraštą, iškrito ant grindų.
„Dieve, koks buvo klyksmas, mama tuoj pat atlėkė. Broliui ant kaktos iškilo guzas, siaubas, kaip tuomet drebėjau, kad neatsitiktų kas nors baisaus“, – klausantis Perliui, kuris pirmąkart apie tai dabar išgirdo, pasakojo Ginvilė. Brolis atlaidžiai nusišypsojo.
P.Vaisietai iš vaikystės labiausiai įsiminė kelionės automobiliu su tėvu, kai jis važiuojant prašydavo jo ir Ginvilės dainuoti lietuvių liaudies dainas. T.Vaisieta su vaikais dažniausiai vykdavo į savo tėviškę Perlojos kaime, Varėnos rajone.
„Tėtis sugalvodavo priežastį, kodėl mums reikėtų dainuoti: tai žiguliukas netraukia, tai miegas ima. Jis sakydavo: „Vaikai, dainuokite, nes sustosime.“ Ir plėšdavome dainas – nuo jų ir dabar nesame nutolę“, – patikino P.Vaisieta, prieš septynerius metus įkūręs verslo konsultacijų įmonę. Jis dainuodavo, kai su tėvu ir seserimi kopdavo į sceną, o dabar – laisvalaikiu.
Nors T.Vaisieta nenorėjo, kad vaikai sektų jo profesiniu keliu, viskas susiklostė ne pagal jo norus. Žinomas aktorius svajojo, kad Ginvilė studijuotų medicinos mokslus.
Dainas ji dainuodavo, kad nepamirštų šaknų, bet ne tam, kad ruoštųsi studijuoti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
Dar mokydamasis sostinės 9-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar Šv.Kristoforo gimnazija) P.Vaisieta svarstė studijuoti aktorystę, nes lankė žinomos mokytojos Violetos Tapinienės suburtą dramos būrelį ir keliskart tapo respublikinio skaitovų konkurso nugalėtoju.
Teatras liko tik pomėgis
Kai Perlis baigė mokyklą, tais metais nebuvo renkamas aktorių kursas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, todėl tėvas sūnui patarė stoti į lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete. Baigęs pirmą kursą Perlis išvyko į Latviją atlikti karinės tarnybos, o grįžęs iš jos pasirinko studijas aktorių kalvėje. Muzikos ir teatro akademijoje P.Vaisietos ir bendramokslių kurso vadovai buvo teatro pedagogai Algė Savickaitė ir Henrikas Vancevičius, jau išėję anapilin.
Šiuo metu nei Perlis, nei Ginvilė nedirba teatre, aktorystė jiems liko tik pomėgis.
„Vaikystėje laukdavau tėčio iki vėlumos, kol jis grįždavo namo po spektaklio. Tuo metu gyvenome Senamiestyje, Dominikonų gatvėje, butas buvo vienas didelis kambarys, mūsų gyvenimas virdavo vienoje erdvėje. Po spektaklio grįžęs tėtis visada su manimi pasišnekėdavo, jis man dar nugarą pakasydavo, pasaką pasekdavo“, – prisiminimais dalijosi G.Vaisietaitė.
***
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ priede „Gyvenimo būdas“.
