Kunigas sunerimo, kad antrąkart prisisapnavo Stalinas

Pušalotietei Audronei Astrauskaitei archyve pavyko surasti tikrą lobį – kunigo, savanorio, politinio kalinio Juozapo Želvio rašytus dienoraščius.

Bemaž atsitiktinumas, kad į A.Astrauskaitės rankas pakliuvo trys nuo laiko nublukę kunigo ranka rašyti sąsiuviniai. Istorikų šie radiniai iki šiol nesudomino, tačiau pušalotiečiams tai yra neįkainojamas lobis.

Apie įspūdingą asmenybę A.Želvį rengėmės rašyti jau seniai. O kaip tik šią savaitę, kovo 27 dieną, minimos 120-osios kunigo gimimo metinės.

Artėjant Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui A.Astrauskaitė rinko medžiagą apie iš gimtojo krašto kilusius savanorius. Nuvykusi į Vilnių ji užsuko į Lietuvos ypatingąjį archyvą.

Nors tuomet pušalotietę labiau domino kitos istorinės asmenybės, bet tuo pačiu apsilankymu ji paprašė leisti pavartyti ir sovietinei valdžiai neįtikusio savanorio J.Želvio bylą.

Joje pušalotietė perskaitė, kad saugumiečiams kliuvo tai, jog kunigas buvo savanoris ir per pamokslus pliekdavo sovietinę valdžią. Nebūtais nusikaltimais, kaip tai buvo įprasta sovietų šnipams, jis nebuvo apkaltintas.

„Baigdama versti bylos lapus, pamačiau didžiulį voką. Pirma į galvą šovusi mintis buvo, kad tai – iš kunigo atimtos knygos. Savo nuostabai, iš voko ištraukiau du pusstorius ir vieną storą sąsiuvinį. Juose kunigas į 328 puslapius suguldė savo prisiminimus ir aprašė tuomečius įvykius“, – netikėtu radiniu džiaugėsi Pušaloto miestelio gyventoja.

Moteris prisiminė, kad jai labai kirbėjo kuo greičiau perskaityti kunigo rankraščius, tačiau kopijavimo paslaugos archyve buvo per brangios.

Grįžusi namo apie rastą lobį ji papasakojo savanorių biografijomis besidominčiam kraštotyrininkui Algimantui Stalilioniui. Vyras pasisiūlė nuvykęs į sostinę rankraščius perfotografuoti.

Viename sąsiuvinyje J.Želvys pasakojo, kaip dar būdamas gimnazistu su keliais bendraminčiais įstojo į Lietuvos kariuomenę ir tapo savanoriu. Jį paskyrė darbuotis štabo raštinėje. Jaunasis raštvedys būrė moteris ir vaikus rinkti iš gyventojų maistą savanoriams.

Dar būsimasis kunigas rašė apie savanorius, darbą raštinėje, kuri buvo įsikūrusi Kėdainiuose. Pušalotietis dirbo ten apie pusę metų.

Antras sąsiuvinis – tarsi dienoraštis. Jame daug pasakojimų apie Kauną, ten vykusius kunigų, vienuolių ir labdaros įstaigų darbuotojų areštus, žudynes.

Į trečią sąsiuvinį vyras suguldė savo biografiją bei pamąstymus.

„J.Želvys užsiminė, kad norėtų parašyti tris knygas. Viena iš jų – Kauno Šv. Antano bažnyčios statybos ir parapijos kūrimo istorija. Šią svajonę kunigui pavyko įgyvendinti. Vienintelį jos egzempliorių kunigas išspausdino rašomąja mašinėle“, – pasakojo A.Astrauskaitė.

Pasak jos, dvasininkas buvo sugalvojęs ir pavadinimą autobiografiniam romanui. Tačiau knyga, pavadinta „Man skirta savanoriu būti“, dienos šviesos taip ir neišvydo.

Ar buvo parašyta ir trečioji knyga – apie Mariją „Amžinas rožančius“, pušalotietė kol kas dar neišsiaiškino.

Paskutiniame dienoraščio įraše, darytame 1946 metų rugpjūčio 8 dieną, J.Želvys aprašo savo keistą sapną. „Jau du kartus sapnavau tą patį sapną apie Staliną. Sapnuose regėjau, kad Stalinas atvažiuoja į Kauną“, – tokiais žodžiais nutrūksta kunigo rankraštis.

A.Astrauskaitei Kaune pavyko surasti močiutę, kuri artimai bendravo su J.Želviu. Kaunietės tėvas Paulius Guga buvo kilęs iš Vaškų, taip pat savanoris. Senolė papasakojo, kad nuo 1945-ųjų dvejus metus dvasininkas slapstėsi Kaune pas vienuolį, jo gyvenamojo namo rūsyje. Ten jis rašė ir dienoraščius, prieš kurį laiką jie buvo surasti.

Pušalotietė, skaitydama rankraštį, labai nustebo, kad netoli Pušaloto miestelio esančiame Dičiūnų kaime ūkininkavusių Mato ir Kotrynos Želvių jaunesnysis sūnus Juozapas, kuriam tėvai jau buvo numatę kunigo kelią, visai nenorėjo mokytis.

„Ūkininkaitis rašė, kad nuo mažų dienų svajojo dirbti tėvų žemę. Jis prisipažino, kad mokslai jam – kančia. Tačiau motina ir vyriausias brolis nusprendė, kad jaunėlį reikia leisti į mokslus. Baigęs Panevėžio gimnaziją, profesiją jaunuolis taip pat jau rinkosi labai atsakingai. Kadangi nei gydytojo, nei teisininko kelias jo nedomino, jis prisiminė vaikystės svajonę sekti dėdės kunigo pėdomis. Todėl tvirtai nutarė stoti į kunigų seminariją, kaip ir motinos brolis kunigas Juozapas Giedrikas. Jaunasis dvasininkas troško dirbti kaime. Jis bijojo, kad mieste neras bendros kalbos su parapijos jaunimu“, – iki šiol nežinotus faktus apie J.Želvį dėstė pašnekovė.

Bet likimas taip susidėliojo, kad baigęs Kauno kunigų seminariją 1925 metų birželio 14 dieną J.Želvys buvo įšventintas kunigu ir neišvyko į kaimą – buvo paskirtas dirbti Kauno Katedros Bazilikos vikaru.

Pasak kunigą pažinojusios močiutės, tuo metu kunigai J.Želvys ir Feliksas Kapočius Kaune buvo visiškai kitokie dvasininkai nei įprasta.

„Tada Kaune buvo dar daug lenkiškumo, bažnyčios tarnai pasižymėjo poniškumu. Šie kunigai buvo pirmieji, įnešę naujo vėjo, – energingi, pamaldūs, patriotiški, veiklūs, nebijojo naujovių. Jie buvo įsitraukę į „Pavasarininkų“ veiklą“, – pašnekovės žodžius perpasakojo A.Astrauskaitė.

Jaunam dvasininkui J.Želviui buvo patikėta Kaune, Žaliakalnyje, rūpintis naujos bažnyčios statybomis. 1936-ųjų kovo 28 dieną buvo pradėti statyti mūriniai maldos namai, tais pačiais metais jau buvo pašventinta Šv. Antano Paduviečio bažnyčia. Kunigo rūpesčiu šalia maldos namų iškilo dviejų aukštų klebonija, pastatyta prieglauda vargšams, geradarių namai, skalbykla ir špitolė.

Jautrios sielos kunigas J.Želvys savo knygoje rašo: „Ypač labdarybos organizacija turi būti prie bažnyčios tvirtai pastatyta. Bažnyčia turi ne tik sielą, bet ir kūną žmonėms, ypač vargšams, pastiprinti.“

Pušalote gyvenanti A.Astrauskaitė ilgą laiką Panevėžio rajone dirbo bibliotekininke. Nepriklausomybės pradžioje ji rinko medžiagą apie to krašto savanorius.

„Likimas taip susidėlioja, kad vis tenka narplioti kunigų gyvenimus. Man patinka šventųjų biografijos. Dabar visai atsitiktinai į rankas pakliuvo J.Želvio rankraštis. Jei tik turėsiu jėgų, būtinai apie jį parašysiu knygą“, – sakė istorijos saugotoja.

Daug vertingos informacijos apie J.Želvį ji gavo iš Pušaloto kunigo Albino Pipiro. Dvasininkas kraštietei perdavė ir kone prieš 20 metų šv. Kalėdų proga J.Želvio atsiųstą kalėdaitį. Atviruko klebonas neatidavė, tik leido nusikopijuoti jo tekstą.

Kunigo gimtajame sodžiuje išliko tik ošiančios liepos. Sovietų valdžia didelį medinį Želvių namą nutempė į Panevėžio rajone esantį Voverinės kaimą. Jame buvo įsteigta mokykla.

A.Astrauskaitė jau yra išleidusi knygą apie Šilų kunigą Antaną Mikonį.

Pasvalyje gyvena kunigo J.Želvio brolio anūkai.

Verslininkas, rajono tarybos narys Rimas Želvys pasakojo, kad studijų Kaune metais jis giminaitį aplankydavo bent du kartus per savaitę. Kunigą jis vadindavo seneliu.

„Retai rasdavau kunigą vieną, dažnai pas jį būdavo svečių. Jis nė karto neužsiminė apie slapstymus, neprasitarė ir apie rūsyje rašytą bei saugumiečių atimtą dienoraštį. Kadangi jis labai mėgo keliauti, pokalbiai sukdavosi apie keliones. Senelis mokėjo šešias kalbas. Buvo nuvykęs net į Ameriką, Italijoje laikė mišias“, – pasakojo verslininkas.

Pasak R.Želvio, giminaitis dažnai aplankydavo gimtinę Dičiūnų kaime. Daug gerų darbų nuveikęs kunigas kalėjimo ir tremties neišvengė. 1948-aisiais J.Želvys buvo uždarytas į kalėjimą ir ištremtas į Sibirą. Ten jis kalėjo 7 metus.

Pasvalietis pasakojo, kad iš tremties grįžęs giminaitis, Kaune iš stoties važiuodamas taksi, pakliuvo į avariją. Ligoninėje apsigydęs sužalojimus, J.Želvys gyveno Šiluvoje. Vėliau jis buvo skiriamas Taujėnų, Paliepių, Šėtos parapijų klebonu. Ir tik 1974 metais sugrįžo į Kauno šv. Antano Paduviečio bažnyčią. Amžinojo poilsio jis atgulė 1985 metų vasario mėnesį jo statytos bažnyčios šventoriuje.

R.Želvys atskleidė giminėje dabar jau vieša paslaptimi tapusį pasakojimą, kaip kunigas ne vienam žydų vaikui išgelbėjo gyvybę. Bažnyčios tarnas jiems išduodavo lietuviškus gimimo liudijimus.

„Mūsų giminėje dar nuo prosenelių laikų tęsėsi tradicija vienam iš sūnų suteikti Juozo vardą. Šį paprotį sulaužė mano tėvai. Mes esame keturi broliai ir nė vienas nebuvome pakrikštytas Juozu. Kaip aiškino tėvukai, jie bijojo piktos lemties. Mat vyriausiam tėvo broliui buvo suteiktas šis vardas ir jis po dvejų metų mirė. Antrą gimusį sūnų, mano tėvą, vėl pavadino Juozu. Mano dukra šią klaidą ištaisė. Aš turiu anūką Juozuką“, – giminės tradicijomis džiaugėsi verslininkas.