Ištisus metus vengusi viešumos, atviresnio pokalbio apie pirmus gyvenimo metus be vyro L.Bartusevičiūtė ryžosi tik vyro mirties metinių išvakarėse.
Jos buvo minimos kovo 3 dieną – ir Vilniaus Antakalnio kapinėse, ir Arkikatedroje, ir Babriškių Šv.Arkangelo Mykolo bažnyčioje.
L.Bartusevičiūtė labai atsakingai ruošėsi metinėms.
Išvakarėse namuose Antakalnyje telefonas netilo iki vėlumos. Skambino giminės, V.Noreikos mokiniai, draugai, o L.Bartusevičiūtė taip jaudinosi, lyg kitą dieną jai būtų tekę pirmą kartą šokti pagrindinį vaidmenį kokiame nors išsvajotame balete.
Bet jos vaidmuo dabar iš tikrųjų kur kas sunkesnis. Ir be partnerio.
Po kone trisdešimt šešerių metų, praleistų drauge, jai dabar tenka vienai mokytis gyventi tarsi iš naujo, nes Virgilijus, kaip ji iki šiol su virpesiu balse vadina savo vyrą, jai buvo ir draugas, ir gyvenimo partneris, ir tvirta užuovėja, ir ypač atidus, gerbiantis ją vyras. O svarbiausia – vienintelė gyvenimo meilė.
„Metai buvo tikrai sunkūs. Juk aš palaidojau savo vienintelį viso gyvenimo vyrą. Pradėjau rašyti dienoraštį. Kartais ir eilėraštį parašau.
Labai padeda sūnaus Virgilijaus ir marčios Linetos, jos tėvų, mano brolio su šeima, giminių, draugų, kunigo Pranciškaus Čivilio, vyro mokinių rūpinimasis ir pagalba.
Vidinė mano jėga – meilė Virgilijui ir jo meilė man. Meilė man suteikia stiprybės“, – atviravo L.Bartusevičiūtė.
Kad briliantinis Lietuvos tenoras V.Noreika kovoja su sunkia liga, žinojo artimi draugai, suprato ir tie, kurie buvo neblėstančio jo talento gerbėjai. Tačiau pats dainininkas apie jį ištikusius išbandymus dėl sveikatos viešai kalbėti vengdavo. Tik kelis kartus buvo prakalbęs apie tai, kad yra patekęs į gerų gydytojų rankas ir visiškai pasikliauja jų profesionalumu.
Aštuoniasdešimtmetį V.Noreika dar spėjo atšvęsti ypatingai – savo dainavimu Nacionaliniame operos ir baleto teatre surengtame koncerte jis pranoko net pačius garsiausius savo mokinius.
Apie paskutines vyro gyvenimo dienas L.Bartusevičiūtė iki šiol negali kalbėti be ašarų.
Skausmingai prisimena ir kaip iš Babriškių buvo atvažiavęs klebonas P.Čivilis išklausyti išpažinties ir suteikti jam paskutinio patepimo ir kokius priesakus prieš pat mirtį jai paliko vyras.
„Virgilijus man sakė, kad privalėsiu būti dar stipresnė, nes be jo man bus sunku.
Kai jis po namus galėjo vaikščioti jau tik su vaikštyne, norėjau mesti darbą M.K.Čiurlionio menų gimnazijoje ir visą laiką paskirti jam slaugyti.
Bet Virgilijus mane tiesiog privertė dirbti.
Sakydavo, kad neturiu teisės palikti savo mokinių. Kasdien išlydėdavo į darbą. Vežimėliu privažiavęs prie lango pamojuodavo“, – pasakojo našlė.
Prieš vyro mirtį L.Bartusevičiūtė gerokai sulyso.
Ir iki šiol vis dar atrodo taip, lyg būtų sugrįžusi į tuos laikus, kai ką tik buvo pradėjusi šokti Nacionaliniame operos ir baleto teatre: „Žinau, Virgilijus mane dabar tikrai bartų už tai, kad labai mažai valgau. Bet aš pasistengsiu atsigauti, nes prieš jo mirties metines dienos buvo įtemptos. Vis grįždavo skausmingi prisiminimai.“
Iki mirties likus vos keliems mėnesiams V.Noreika dar suspėjo pasidžiaugti sūnaus Virgilijaus ir jo išrinktosios Linetos vestuvėmis, kurios jaunųjų pageidavimu buvo surengtos nedideliame Sicilijos kalnų miestelyje.
„Vestuvės buvo suplanuotos 2017 metų spalį – iškart po tarptautinio Virgilijaus vardu pavadinto dainininkų konkurso, kuris puikiai pavyko ir jis buvo lyg ant sparnų.
Vestuvėse dalyvavo tiktai patys artimiausi sūnaus ir marčios draugai bei tėvai. Susituokė vaikai nedidelėje bažnytėlėje, o Virgilijus taip sugiedojo „Ave Maria“, kad atrodė, jog esame ne žemėje, bet danguje“, – pasakojo L.Bartusevičiūtė.
Šviesūs prisiminimai apie sūnaus vestuves ją net privertė nusišypsoti, lyg jokių nelaimių ir nebūta: „Vestuvių vakarą atėjo muzikantai ir staiga pradėjo dainuoti neapolietišką Luigi Denzos dainą „Funiculi, Funicula“. Italai puikiai dainavo, nes jie gimę dainuoti.
Bet Virgilijus vis dėlto tarstelėjo, kad jie dainuoja ne ta tonacija, kokios reikia šiai dainai, – dainininkams teko pasitaisyti. Pasibaigus jų pasirodymui užstalėje Virgilijus taip dainavo, kad man norėjosi griebti kastanjetes ir šokti tarantelą.“
Atrodytų, toks pripažintas dainininkas kaip V.Noreika galėjo mėgautis nerūpestingu gyvenimu ir leisti sau pakilti virš kasdienybės.
Bet iš tiesų jis, pasak L.Bartusevičiūtės, nulipęs nuo scenos mėgo ir šeimininkauti namie, ir ūkininkauti sodyboje.
„Jis buvo šeimos žmogus. Jam namai Vilniuje ir sodyba Dzūkijoje buvo gyvenimo pamatas. Labai mėgo ir mokėjo ūkininkauti. Sodyboje šiltnamis išdygo anksčiau nei namas. Iš karto pasodinome ir obelų, ir kriaušių, ir šilauogių. Abu daržus ravėdavome, abu šeimininkaudavome.
Ne kartą esame žuvis farširavę ir tortus kepę. O kokius jis cepelinus išvirdavo! Prieš pradėdamas juos valgyti pirmiausia perpjaudavo per pusę, kad skystis išbėgtų“, – džiaugsmingas gyvenimo akimirkas prisiminė L.Bartusevičiūtė.
Kas dabar prižiūrės išpuoselėtą Noreikų sodybą vaizdingame Žilinų kaime ant ežero kranto?
L.Bartusevičiūtė pasidžiaugė, kad šiuo metu, kai jai tenka dirbti ir šeštadieniais, sodybą padeda prižiūrėti tenykščiai kaimynai, su kuriais ją ir vyrą siejo artima ilgametė draugystė. Dažnai nuvažiuoja ir sūnus su žmona.
„Su kaimynais daug metų švęsdavome ir Kalėdas, ir Naujuosius metus, ir Velykas. Jie mums buvo labai artimi.
Be jų palaikymo po Virgilijaus mirties man būtų buvę kur kas sunkiau. Tikiu, kad bendrausiu su jais taip pat artimai ir ateityje“, – jausmingai kalbėjo L.Bartusevičiūtė.
Ir namuose Vilniuje, ir sodyboje likęs nemenkas V.Noreikos archyvas – natos, įrašai, knygos, nuotraukos, kostiumai.
Ne vienas jo mokinys yra pastebėjęs, kad maestro itin tausojo natų sąsiuvinius.
Tarp jų puslapių įdėdavo net pergamentinio popieriaus, kad nuolat vartant jie nesusitrintų.
„Jis buvo nepaprastai tvarkingas. Ir natas, ir net savo kostiumus labai skrupulingai prižiūrėdavo. Kol kas aš prie jo archyvo neprisiliečiau. Labai norėčiau, kad arba teatre, arba Muzikos ir teatro akademijoje būtų skirta vieta jo palikimui.
Jo archyve yra tiesiog unikalių dalykų. Jis yra net išsaugojęs prieš daugybę metų jam dizainerės Reginos Songailaitės sukurtą tautinį kostiumą, kurį vilkėdamas dainuodavo lietuvių liaudies dainas.
Taip pat išlikę dar iš Milano „La Scala“ teatro parsivežti koncertiniai batai. Juos gražiai, profesionaliai restauravo – apsiaudavo tik per ypatingus pasirodymus ar koncertus“, – pasakojo L.Bartusevičiūtė.
V.Noreika labai gerbė sceną ir niekada neleisdavo sau pasirodyti apsirengęs bet kaip – visada švytėdavo elegancija. Smokingai, frakai ar kiti jo sceniniai rūbai būdavo išskirtiniai.
Tačiau jis visada tardavosi su žmona, kokį apdarą vienam ar kitam pasirodymui išsirinkti.
Visus drabužius prieš pasirodymus skrupulingai sutvarkydavo L.Bartusevičiūtė, nes puikiai išmanė, kaip juos išlyginti, kokie turi būti marškiniai ir kokios prie jų dera kelnės, kokia juostelė, peteliškė, ką derinti prie frako ar smokingo. Juk koncertiniams drabužiams galioja daug taisyklių.
„Jis negalėjo nedainuoti. Neatsisakydavo koncertų net tuomet, kai sunkiai sirgo. Gal manė, kad dainavimas ir ligą gali padėti įveikti?“ – svarstė L.Bartusevičiūtė, paklausta, kas lėmė, kad garsusis tenoras dainavo beveik iki paskutinių gyvenimo dienų.
– Jūs neprieštaraudavote, kad vyras, jau sunkiai sirgdamas, dar vykdavo į koncertus ne tik Vilniuje, bet ir kur kas toliau?
– Niekada! Jis visada žinodavo, ką dainuoti. Juk buvo protingas vyras, turėjo puikų muzikinį išsilavinimą. Mokėjo ne vieną užsienio kalbą. Dainuodavo itališkai ir ispaniškai, vokiškai, angliškai, rusiškai.
Dainų ir arijų tekstus ne aklai, ne pažodžiui išmokdavo. Jis suprasdavo, apie ką dainuoja. Kiekvieną žodį savaip nuspalvindavo, savo prasmę į jį įdėdavo. Buvo nepaprastai darbštus.
– Ar koncertų metu specialiai jums skirdavo kokią nors dainą?
– Niekada nepasakydavo, kad vieną ar kitą dainą skiria būtent man, bet aš visada pajausdavau, kuri daina skirta man.
Kai šventėme mūsų vestuves „Neringos“ kavinėje, Virgilijus daug dainavo, ir tada jau žinojau, kad daina „Švelnumas“ skirta būtent man.
O aplink fontaną sušokome valsą. Ir į dešinę, ir į kairę. Jis buvo puikus šokėjas. Šokti išmoko jaunystėje vaikščiodamas į šokius.
– Jūs prisišokdavote mokydamasi baleto ir į tuometines diskotekas greičiausiai nevaikščiodavote?
– M.K.Čiurlionio menų gimnazijoje tik vieną kartą buvau nuėjusi į diskoteką, bet man nepatiko, todėl daugiau nėjau. O jeigu atvirai, tai laukiau, kad mane iškviestų tada man patikęs vaikinas, tačiau jis neiškvietė. Todėl ir nebevaikščiojau į šokius.
– Ar V.Noreika prieš spektaklius ar koncertus jaudindavosi?
– Gal ir jaudindavosi, bet aš niekada to nepastebėdavau. Jis kiekvieną kartą taip laukdavo išėjimo į sceną, lyg dainuotų pirmą kartą arba kokiame nors labai svarbiame jam konkurse.
Kai jau sirgo, kartais sėdėdavo prieš koncertą visai be jėgų, bet vos tiktai būdavo pranešama, kad dainuos V.Noreika, iš kažkur jam plūstelėdavo daug jėgų. Ir tada jau tiesiog išskrisdavo dainuoti.
Tiesa, jis išgyvendavo, jei peršaldavo ir kamuodavo bronchitas. O taip atsitikdavo neretai.
Visada stengdavosi negerti šalto gėrimo, neperšalti, nesušlapti kojų.
Jis juk karo vaikas. Buvo patyręs tikrai nemažai vargo ir išbandymų.
Jam, kaip tenorui, sunkiai sekdavosi susigrąžinti balsą. Gydytojai ne kartą buvo uždraudę dainuoti po kelis mėnesius. Bet yra buvę ir taip, kad dainuodavo net sirgdamas, kai nebūdavo kam jo pakeisti.
– Padainuodavote kartu?
– Iš tikrųjų turiu puikią klausą. Esu lankiusi „Liepaičių“ chorą. Namie kartais padainuodavau mėgstamų operų arijas.
Kartą Virgilijus net pagyrė – sakė, kad labai tiksliai sudainavau Violetos arijos iš „Traviatos“ priedainį.
– Jūs su vyru dažnai būdavote matomi įvairiuose renginiuose, o Vienos pokyliuose sukdavotės tarp kitų porų. Vadinasi, abiem reikėjo ir gyvenimo scenos?
– Neneigsiu, reikėjo. Virgilijų dažnai kviesdavo per Vienos pokylius padainuoti, o mes ir pašokdavome.
Bet panašiuose renginiuose neužsibūdavome. Mums nepatikdavo naktiniai pasilinksminimai, nes norėdavome išsimiegoti. Juk dažniausiai arba man, arba jam kitą dieną reikėdavo į darbą.
– Kaip jums, dviem artistams, pavykdavo namuose sukurti tokią atmosferą, kad galėtumėte abu kurti, ruoštis pasirodymams?
– Mūsų namuose viešpatavo darna. Kai aš dar šokau, būdavo ir taip, kad vieną vakarą Virgilijus dainuodavo, kitą vakarą aš šokdavau.
Sūnus dažnai klausdavo: „Jei tu šiandien šoki, o rytoj tėvelis dainuoja, tai mes visi kasdien eisime į teatrą?“ Ir eidavome, ir sūnus nesipriešindavo. Rašydavo man raštelius, kuriuos kartu su gėlėmis atnešdavo į sceną. Iki šiol juos saugau.
– Tarp jūsų su vyru buvo nemenkas amžiaus skirtumas. Ko jis, turėdamas daugiau gyvenimo patirties, per bendro gyvenimo metus išmokė?
– Nelengvas klausimas. Pirmiausia – mes kartu sukūrėme šeimą. Virgilijus išmokė gyventi šeimoje.
Jis išmokė mane būti moterimi, išmokė pasitikėjimo savimi ir pakovoti už save.
Su juo jaučiausi labai saugi. Kaip už tvirtos sienos. Išmokau būti stipri.
Gal stiprybės suteikė tai, kad jis nuolatos rūpinosi manimi, aš – juo.
Bet kokioje kompanijoje jausdavau ypatingą jo dėmesį ir pagarbą. Sugrįžtančią iš kelionių arba gastrolių visada pasitikdavo su gėlėmis.
Be to, labai mane puošdavo. Buvau išlepinta jo dėmesio.
Būdami dviese dažnai kalbėdavomės apie Lietuvos istoriją, nes jis visą gyvenimą labai ja domėjosi.
Mėgo ir lietuvišką muziką, buvo sukaupęs daug senųjų lietuviškų dainų. Apskritai jis buvo Lietuvos žemės sūnus.
– Ar V.Noreika buvo vienintelė jūsų gyvenimo meilė?
– Taip. Esu labai laiminga, kad mūsų meilė visą gyvenimą buvo abipusė.
