Jis tęsiasi. Visus tuos metus lankiau jo kapą kone kasdien. Jei kelias dienas nenueidavau, būdavo neramu“, – prisipažino legendinio Lietuvos tenoro Virgilijaus Noreikos našlė, balerina ir pedagogė Loreta Bartusevičiūtė (60 m.).
Ištisus metus vengusi viešumos, atviresnio pokalbio apie pirmus gyvenimo metus be vyro L.Bartusevičiūtė ryžosi tik vyro mirties metinių išvakarėse.
Jos buvo minimos kovo 3 dieną – ir Vilniaus Antakalnio kapinėse, ir Arkikatedroje, ir Babriškių Šv.Arkangelo Mykolo bažnyčioje.
L.Bartusevičiūtė labai atsakingai ruošėsi metinėms.
Išvakarėse namuose Antakalnyje telefonas netilo iki vėlumos. Skambino giminės, V.Noreikos mokiniai, draugai, o L.Bartusevičiūtė taip jaudinosi, lyg kitą dieną jai būtų tekę pirmą kartą šokti pagrindinį vaidmenį kokiame nors išsvajotame balete.
Bet jos vaidmuo dabar iš tikrųjų kur kas sunkesnis. Ir be partnerio.
Po kone trisdešimt šešerių metų, praleistų drauge, jai dabar tenka vienai mokytis gyventi tarsi iš naujo, nes Virgilijus, kaip ji iki šiol su virpesiu balse vadina savo vyrą, jai buvo ir draugas, ir gyvenimo partneris, ir tvirta užuovėja, ir ypač atidus, gerbiantis ją vyras. O svarbiausia – vienintelė gyvenimo meilė.
„Metai buvo tikrai sunkūs. Juk aš palaidojau savo vienintelį viso gyvenimo vyrą. Pradėjau rašyti dienoraštį. Kartais ir eilėraštį parašau.
Labai padeda sūnaus Virgilijaus ir marčios Linetos, jos tėvų, mano brolio su šeima, giminių, draugų, kunigo Pranciškaus Čivilio, vyro mokinių rūpinimasis ir pagalba.
Vidinė mano jėga – meilė Virgilijui ir jo meilė man. Meilė man suteikia stiprybės“, – atviravo L.Bartusevičiūtė.
Kad briliantinis Lietuvos tenoras V.Noreika kovoja su sunkia liga, žinojo artimi draugai, suprato ir tie, kurie buvo neblėstančio jo talento gerbėjai. Tačiau pats dainininkas apie jį ištikusius išbandymus dėl sveikatos viešai kalbėti vengdavo. Tik kelis kartus buvo prakalbęs apie tai, kad yra patekęs į gerų gydytojų rankas ir visiškai pasikliauja jų profesionalumu.
Aštuoniasdešimtmetį V.Noreika dar spėjo atšvęsti ypatingai – savo dainavimu Nacionaliniame operos ir baleto teatre surengtame koncerte jis pranoko net pačius garsiausius savo mokinius.
Apie paskutines vyro gyvenimo dienas L.Bartusevičiūtė iki šiol negali kalbėti be ašarų.
Skausmingai prisimena ir kaip iš Babriškių buvo atvažiavęs klebonas P.Čivilis išklausyti išpažinties ir suteikti jam paskutinio patepimo ir kokius priesakus prieš pat mirtį jai paliko vyras.
„Virgilijus man sakė, kad privalėsiu būti dar stipresnė, nes be jo man bus sunku.
Kai jis po namus galėjo vaikščioti jau tik su vaikštyne, norėjau mesti darbą M.K.Čiurlionio menų gimnazijoje ir visą laiką paskirti jam slaugyti.
Bet Virgilijus mane tiesiog privertė dirbti.
Sakydavo, kad neturiu teisės palikti savo mokinių. Kasdien išlydėdavo į darbą. Vežimėliu privažiavęs prie lango pamojuodavo“, – pasakojo našlė.
Prieš vyro mirtį L.Bartusevičiūtė gerokai sulyso.
Ir iki šiol vis dar atrodo taip, lyg būtų sugrįžusi į tuos laikus, kai ką tik buvo pradėjusi šokti Nacionaliniame operos ir baleto teatre: „Žinau, Virgilijus mane dabar tikrai bartų už tai, kad labai mažai valgau. Bet aš pasistengsiu atsigauti, nes prieš jo mirties metines dienos buvo įtemptos. Vis grįždavo skausmingi prisiminimai.“
Iki mirties likus vos keliems mėnesiams V.Noreika dar suspėjo pasidžiaugti sūnaus Virgilijaus ir jo išrinktosios Linetos vestuvėmis, kurios jaunųjų pageidavimu buvo surengtos nedideliame Sicilijos kalnų miestelyje.
„Vestuvės buvo suplanuotos 2017 metų spalį – iškart po tarptautinio Virgilijaus vardu pavadinto dainininkų konkurso, kuris puikiai pavyko ir jis buvo lyg ant sparnų.
Vestuvėse dalyvavo tiktai patys artimiausi sūnaus ir marčios draugai bei tėvai. Susituokė vaikai nedidelėje bažnytėlėje, o Virgilijus taip sugiedojo „Ave Maria“, kad atrodė, jog esame ne žemėje, bet danguje“, – pasakojo L.Bartusevičiūtė.
Šviesūs prisiminimai apie sūnaus vestuves ją net privertė nusišypsoti, lyg jokių nelaimių ir nebūta: „Vestuvių vakarą atėjo muzikantai ir staiga pradėjo dainuoti neapolietišką Luigi Denzos dainą „Funiculi, Funicula“. Italai puikiai dainavo, nes jie gimę dainuoti.
Bet Virgilijus vis dėlto tarstelėjo, kad jie dainuoja ne ta tonacija, kokios reikia šiai dainai, – dainininkams teko pasitaisyti. Pasibaigus jų pasirodymui užstalėje Virgilijus taip dainavo, kad man norėjosi griebti kastanjetes ir šokti tarantelą.“
Atrodytų, toks pripažintas dainininkas kaip V.Noreika galėjo mėgautis nerūpestingu gyvenimu ir leisti sau pakilti virš kasdienybės.
Bet iš tiesų jis, pasak L.Bartusevičiūtės, nulipęs nuo scenos mėgo ir šeimininkauti namie, ir ūkininkauti sodyboje.
„Jis buvo šeimos žmogus. Jam namai Vilniuje ir sodyba Dzūkijoje buvo gyvenimo pamatas. Labai mėgo ir mokėjo ūkininkauti. Sodyboje šiltnamis išdygo anksčiau nei namas. Iš karto pasodinome ir obelų, ir kriaušių, ir šilauogių. Abu daržus ravėdavome, abu šeimininkaudavome.
Ne kartą esame žuvis farširavę ir tortus kepę. O kokius jis cepelinus išvirdavo! Prieš pradėdamas juos valgyti pirmiausia perpjaudavo per pusę, kad skystis išbėgtų“, – džiaugsmingas gyvenimo akimirkas prisiminė L.Bartusevičiūtė.
***
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ priede „Gyvenimo būdas“.
