Puikiai atrodanti jauna mama – neįgali, jai nustatytas vos 30 proc. darbingumo lygis. Tačiau ji tikina, kad jaučiasi darbinga, užsiima daugybe įvairios veiklos. Jei ko nors, ko nori, nepadaro, tai ne dėl to, kad negali, o dėl to, kad pritrūksta laiko.
Kalbėjomės kavinėje, į kurią Aušra atėjo su vienų metų ir vieno mėnesio dukryte Atėne. Teko įsitikinti, kad ji kuo puikiausiai mažylę nurengia, įduoda užkandėlės, pasisodina ant kelių.
Jauna moteris visus darbus atlieka su ant kiekvienos rankos esančiais savotiškais dviem pirštais, kuriais labai mikliai darbuojasi – taip mikliai, kad net sunku suprasti, kaip ji sugebėjo išsiimti iš rankinės telefoną ir įjungti vietoje nenustygstančiai dukrytei filmuką, kad toji nors trumpai pasėdėtų ramiai.
Gimė be plaštakų
Aušra gimė deformuotomis rankomis, ir tai tikriausiai išgąsdino jos tėvą – kai mergaitei buvo vos pora metų, tėvai išsiskyrė. Tiesa, ryšį su tėvu ji palaikė.
Vaikystėje mergaitė jautėsi tokia pat kaip visi vaikai – lankė darželį, turėjo daug draugų, nors ir suprato, kad jos rankos ne tokios kaip visų.
Be to, jai teko ištverti dvylika ar trylika operacijų – ant galūnių buvo suformuota po du pirštus, kurie dabar atstoja visus penkis – jais ir atlieka visus darbus.
Prasčiau Aušra pasijuto paauglystėje – kartais ją kamuodavo klausimas, kodėl kiti gimsta sveiki, o ji – kitokia.
Mokykloje iš jos kartais bendramoksliai ir pasišaipydavo.
Mergaitė lankė įprastą mokyklą, joje rašė ir piešė kaip visi vaikai. Mokytojai gal ir būtų darę jai nuolaidų, bet jų nedarydavo mama. Kai per darbų pamoką mergaitės turėjo numegzti šaliką, ji savo vienturtę dukrą mokė megzti tol, kol jai pavyko.
„Kitąsyk, atsimenu, reikėjo prie medžiagos skiautės prisiūti penkias sagas.
Kai jas prisiuvau negražiai, mama jas nukirpo ir liepė kartoti iš naujo, kol bus gerai. Tuo metu labai pykau – atrodė, kad gyvenimas mane ir taip nuskriaudė, o ji mane dar labiau kankina.
Bet dabar manau, kad mama elgėsi teisingai – tik jos dėka išmokau daryti tą patį kaip visi“, – sakė Aušra.
Panoro būti modeliu
Po mokyklos mergina baigė teisės studijas ir netgi dirbo modeliu. Vienoje įmonėje dirbo personalo atrankos vadove, o dabar augina dukrytę.
Moteris tikina, kad ji gali daryti viską, kaip ir dauguma žmonių, išskyrus vieną dalyką – negali laiptais nuvežti vežimėlio su kūdikiu.
Tapti modeliu Aušrą paragino jos teta, kai, mokydamasi šeštoje klasėje, mergaitė smarkiai išstypo. Teta daug keliavo po užsienį ir sakė, kad ten būna ir modeliais dirbančių negalią turinčių merginų.
Aušra paskambino į Danutės Elzbergienės vadovaujamą studiją „Mažoji mis“, pasakė turinti negalią ir sulaukė kvietimo ateiti. Pradėjus lankyti studiją patiko mokytis eisenos ir kitų dalykų – apėmė azartas šioje srityje siekti ko nors daugiau.
Vėliau Aušra kelis kartus ėjo į modelių atrankas, bet ten teko skaudžiai nusivilti: išgirdo, kad visi jos duomenys tinkami, bet rankos – ne. O dar išgirdo, kad Lietuvoje su tokiomis rankomis nieko nepasieks.
Tuomet mergina sumanė elgtis kitaip – darbuotis modeliu nepriklausydama agentūrai. Gražių savo nuotraukų turėjo, tad susikūrė albumą.
Daugelyje nuotraukų jos negalios nė nematyti, ir užsakymų fotografuotis atsirado. Neretai fotografai apie žavų modelį sužinodavo vienas iš kito.
Geras fotografas gali sukomponuoti kadrą taip, kad negalios nebūtų matyti, o kai kuriems užsakovams ji visai nekliudė, net jeigu ir matė.
Vyrui rankos nesutrukdė
Rankos Aušrai nesutrukdė ir sukurti šeimos. Su savo būsimuoju vyru Gabrieliumi ji susipažino klube, kuriame apsilankė ta proga, kad po poros dienų turėjo išvykti dirbti į Italiją. Iš matymo jie vienas kitą pažinojo ir seniau, nes gyveno netoliese, bet tik tą vakarą klube pradėjo šnekučiuotis ir vienas kitam patiko.
Netrukus Aušra išvyko. Italijoje, nors ir turėjo darbo sutartį ir gyvenamąją vietą, jai nepatiko, labai ilgėjosi namų, tad po kiek laiko grįžo atgal.
Grįžusi vis traukdavo su Gabrieliumi pasivaikščioti. Kai jų santykiai jau tapo rimti, ji jo vis klausdavo: „Ar tau nekliūva mano rankos? Ar netrukdo?“ Vyras į tai atsakydavo – jeigu trukdytų, jis nebūtų pradėjęs su ja draugauti.
Pora kartu jau penkerius metus. Nors vestuves planavo prieš porą metų, Aušros mama tuo metu susirgo ir paprašė jas atidėti. Vis dėlto kukliai susituokė, kai jau laukėsi dukrytės. Aušros mama savo anūkės nepamatė – mirė, kai iki Atėnės gimimo buvo likusios vos dvi savaitės.
Dukra gimė sveika
Ar besilaukiančiai Aušrai nebuvo baisu, kad vaikelis gali gimti nesveikas?
„Nebuvo. Gydytoja mus su vyru nusiuntė pas genetikus, iš jų išgirdome patvirtinimą, kad pavojus negresia, – mano negalia nėra paveldima.
Tiesa, dėl viso pikta man siūlė pasidaryti įvairiausius įmanomus tyrimus. Būčiau taip ir dariusi, bet vyras atkalbėjo.
Jis sakė, kad tie tyrimai nieko nepakeis, – žinojome, kad vis tiek auginsime vaikelį, kad ir koks jis būtų, tad tik be reikalo jaudintumės laukdami tyrimų rezultatų“, – prisiminė Aušra.
Mergaitė gimė sveika. Ar mamai nekilo keblumų ją vystant ar prausiant?
„Ne, viskas buvo gerai – manau, moterys tiesiog instinktyviai pajaučia, kaip reikia kūdikiu rūpintis.
Be to, vyras ir jo tėvai mane labai palaikė“, – sakė Aušra.
Vis dėlto prisipažino, kad kūdikiui gimus pirmuosius porą mėnesių jautėsi suvaržyta, kad negali rūpintis vien savimi ir vyru, kaip buvo pripratusi: „Būdavo, planuoju ką nors nuveikti, o kūdikis sumano valgyti visą valandą – ir lieka laukti.“
Svarbu negailėti savęs
Ji pridūrė, kad dabar, nors ir labai sunku surasti viskam laiko, stengiasi ir mokytis siūti, ir kasdien paskaityti knygą, ir valandėlę sau rasti.
Jos vyras dirba asmeniniu treneriu ir mitybos konsultantu, tad kartais iš darbo grįžta vėlai vakare.
Iš kur jauna moteris turi tiek jėgų ir optimizmo, kai likimas ją nuskriaudė?
„Man labai įstrigo viena Juozo Erlicko mintis. Jis rašė, kad visi žmonės sako, kad gyvena blogai – tai tegul pabando gyventi gerai.
Manau, daug lemia nusiteikimas, o aš esu nusiteikusi gyventi gerai ir nesiskųsti. Juk kiekvienas yra savo likimo kalvis, kiekvienas savo gyvenimą kuriasi pats. Man labai keista, kad kai kurie žmonės, kurie, rodos, visko turi ir, svarbiausia, yra sveiki, skundžiasi, jog jiems tai pinigų maža, tai dar kas nors blogai“, – užsiminė Aušra.
Ji pridūrė, kad dėl savo negalios galėjo sau leisti nestudijuoti, neieškoti darbo, tiesiog sėdėti namie ir gailėtis savęs. Tačiau ji sąmoningai pasirinko eiti ir veikti, siekti savo tikslų, net jei kartais tai daryti ir nelengva.
