Dabar abu menininkai yra atradę savąją temą – vyresnysis savo kūriniuose įamžina Lietuvos, Radviliškio krašto istoriją, o jaunesnįjį garsina šiuolaikinio meno kūriniai – tapybos darbai, skulptūros.
Kartu sutikti abu kūrėjus – sunki užduotis, nes tėvų namus palikęs Martynas yra retas svečias gimtajame Radviliškyje. Menininkas paliko ir Šiaulius, jau keleri metai gyvena Birštone, su įvairiais projektais klajoja po visą pasaulį.
Šeimos galva laiko turi daugiau – keturis dešimtmečius šaltkalviu elektriku dirbęs radviliškietis jau yra pensininkas. Tiesa, dykinėjančio tautodailininko nepamatysi, nes jo galvoje vis kirba įvairių idėjų.
Pravėrus E.Gaubo namų duris išlikti abejingam neįmanoma. Savamokslio menininko butas yra tikras muziejus – kiekviena kertelė išpuošta savo rankomis sukurtais medžio drožiniais.
Bet didžiausia staigmena svečio laukia svetainėje – į ją įžengęs supranti, kad patekai į neeilinius namus. Menininko būstas – erdvė, kurioje viskas pulsuoja meile gimtinei, savo krašto istorijai.
Visą gyvenimą šaltkalviu elektriku dirbęs radviliškietis į meno pasaulį įžengė atsitiktinai. Pirmi bandymai peiliuku raižyti medį buvo atliekant karinę tarnybą.
Savamokslis tada nežinojo nei koks medis tinkamiausias drožybai, nei kokius įrankius reikėtų naudoti. Medžio paslaptims įminti kantriam tautodailininkui prireikė ne vieno dešimtmečio.
Iš pradžių jis varžėsi su auksarankiais iš Radviliškio mašinų gamyklos, po to ėmė važinėti į plenerus.
Pirmas žingsnis į tikrąjį meno pasaulį buvo Lietuvos kunigaikščių bareljefai. Prieš tris dešimtmečius radviliškietis išdrožė visų Lietuvos didžiųjų kunigaikščių portretus. Tai nebuvo atsitiktinumas, nes vyriškis itin domisi ir Lietuvos, ir gimtojo Radviliškio istorija.
„Man atsivėrė akys, kai perkaičiau apie didžiojo kunigaikščio Algirdo laikus, – sužinojau apie karus, religiją, totorių ordą“, – pasakojo E.Gaubas.
Jo kūrinius jau tada buvo galima įvertinti kaip savotišką maištą prieš sistemą, nes didžiojo kunigaikščio Algirdo portretas buvo sukurtas lietuvių karių apsiaustos Maskvos fone.
Šiuos kūrinius menininkas pristatė 1987-aisiais, tad ne vienas aiktelėjo, kad tai – iššūkis cenzūrai. Tiesa, sovietų nomenklatūra E.Gaubo nelietė, nes jau buvo prasidėjęs atgimimas.
Sukaupta patirtis radviliškiečiui suteikė sparnus – jis ėmėsi kurti tai, ko dar niekas nebuvo bandęs. Lietuvos istorija aistringai besidomintis tautodailininkas sukūrė du įspūdingus horeljefus – Žalgirio mūšio 600-osioms metinėms skirtą „Žalgiris. Lietuviai sugrįžo“ ir pergalės prieš bermontininkus 100-mečiui skirtą „1919 m. Radviliškio kautynės“.
Šiems dviem kūriniams menininkas paaukojo dešimtmetį. Tiek laiko prireikė, kol kruopštus radviliškietis surinko visą medžiagą apie Lietuvos istorijai daug reikšmės turėjusius mūšius.
Mat horeljefų kūrėjui norėjosi, kad į jo kūrinius pažvelgęs smalsuolis išvystų tikrovišką vaizdą, pats pasijustų įvykių sūkuryje.
Pirmasis dienos šviesą išvydo panoraminis batalinis horeljefas, kuriame radviliškietis įamžino pergalingą Žalgirio mūšio sceną.
Prieš pradėdamas kurti šį 3,4 metro ilgio ir 1 metro aukščio darbą E.Gaubas ilgai varstė bibliotekų duris, nes norėjo kuo tiksliau perteikti Vytauto Didžiojo vadovaujamos kariuomenės puolimą po suplanuoto atsitraukimo manevro.
„Vis kariauji“, – taip į naują vyro iššūkį reaguodavo žmona Danutė.
Iššūkis buvo neeilinis, nes kūrinys dienos šviesą išvydo po net aštuonerius metus trukusio kruopštaus darbo.
„Norėjau padaryti tai, ko niekas nebuvo daręs“, – pasakojo Žalgirio mūšį įamžinančiam horeljefui net 63 raitelių ir 82 pėstininkų skulptūras sukūręs E.Gaubas.
Kiekvienai skulptūrai menininkas suteikė išskirtinumo: vieni kariai apimti panikos, kitų veide – jau triumfo akimirkos.
„Pranokau pats save“, – taip apie šį į ne vieną katalogą patekusį ir ne vieną apdovanojimą pelniusį darbą kalbėjo autorius, itin daug laiko sugaišęs vien kurdamas horeljefo konstrukciją.
Radviliškiečio kūrinys turi įrašą ir agentūros „Factum“ rekordų knygoje, į ją jis įrašytas kaip didžiausias drožinys-paveikslas. 2010 metais parodytas darbas yra apkeliavęs kone visą Lietuvą, jis buvo eksponuojamas ir Lenkijoje.
Prieš devynerius metus šį darbą pristatęs E.Gaubas nesustojo. Tautodailininkas dvejus metus buvo palinkęs prie dar didesnio darbo – horeljefo, kuriame įamžino 1919 metais prie Radviliškio vykusias kautynes su bermontininkais.
Menininkas šį didelės reikšmės jaunai valstybei turėjusį mūšį buvo įamžinęs iš ąžuolo išdrožtame bareljefe, tačiau šimtmečio jubiliejui radviliškiečiui magėjo parodyti kur kas įspūdingesnį kūrinį.
E.Gaubas neslėpė, kad ilgai vartė istorinę medžiagą, nes norėjosi atkurti menkiausias autentiškas aprangos detales, ginkluotę, turėtą techniką.
Pravertė ir archyve rastos senos nuotraukos su miesto bažnyčios, varpinės vaizdais.
Šis menininko kūrinys – dar didesnis, jo aukštis siekia net 1,5 metro, tad Lietuvos rekordų knygoje turėtų atsirasti dar vienas įrašas.
„Kuriant horeljefą sunkiausia numatyti kiekvieną smulkmeną, nes norisi, kad vaizdas būtų vientisas, kad būtų matoma kiekviena emocija“, – sakė dvejus metus prie šio kūrinio praleidęs menininkas.
Paklaustas, kokį dar istorinį įvykį ketina įamžinti, vyriškis nusišypsojo – dabar metas padaryti pertrauką, šiek tiek atsipūsti: „Metas ir sodybą aptvarkyti.“
Radviliškiečių Gaubų šeimoje į meną linkę visi – ir tėvai, ir vaikai. D.Gaubienė mėgsta siuvinėti, megzti, pinti, rišti verbas, duktė Lina užsiima floristika, vyresnysis sūnus Laurynas – muzikantas.
Tiesa, labiausiai išgarsėjęs yra sūnus Martynas – jis atpažįstamas visame pasaulyje. Apie subtiliu humoru ir savita kūrybos maniera išsiskiriantį kūrėją žinia nuvilnijo prieš penkmetį, kai jis su pora bičiulių nuvažiavo į Alpių žiemos kurorte Valua rengiamą sniego skulptūrų festivalį.
Lietuvių trijulė – M.Gaubas, Danas Aleksa ir Kazys Venclovas nulipdė motoroleriu skriejantį pagyvenusį pilvotą vyrą, kuris prancūzams pasirodė stulbinamai panašus į tuometį prezidentą Franois Hollande’ą.
Lietuvius išgarsino atsitiktinumas, nes jie konkursui eskizą pateikė dar prieš Prancūziją sukrėtusį skandalą apie pas meilužę aktorę slapčia besilankantį šalies vadovą.
Tąkart pagrindinį prizą pelniusi lietuvių komanda dar laimėjo ne viename ledo, smėlio ar sniego skulptūrų festivalyje.
Vis dėlto M.Gaubas nusprendė atsisakyti šios meno srities, nes vos spėja dirbti pagal užsakymus.
Žinoma, iki tokio populiarumo buvo nueitas ilgas kelias. Buvo metas, kai dailės studentui tėvas patarė imtis ko nors apčiuopiamesnio.
„Sakiau, kad gal imtųsi namų remonto darbų, bet Martynas buvo užsispyręs ir kartojo, jog laukti liko nebedaug“, – prisiminimais dalijosi menininko tėvas.
M.Gaubas puikiai mena pradžią – žaisdamas skiedrų krūvoje stebėdavo, kaip tėvas su staliumi seneliu Leonu drožia koplytstulpius, meistrauja kryžius. Į pagalbą jiems vėliau skubėdavo ir jaunėlis, nes norėdavo užsidirbti kišenpinigių.
Po to buvo metai dailės mokykloje, studijos Šiauliuose. Būtent universitete jaunasis kūrėjas pirmąsyk pajuto, kad gali būti profesionalus menininkas.
Pirmame kurse vaikinas už visus pinigus nusipirko drobės, dažų ir ėmė tapyti.
Pirmus darbus į privačią galeriją nunešęs radviliškietis tuomet nedrąsiai pratarė, kad už paveikslą tikisi 30 litų honoraro. Galerijos šeimininkė nusijuokė ir M.Gaubo kūrinį pardavė už dešimt kartų didesnę sumą.
Ironija, savitu požiūriu, erotiškumu išsiskiriančius jaunojo menininko darbus graibstė ir lietuviai, ir užsieniečiai.
Kone kasdien po paveikslą nutapydavęs M.Gaubas nutarė stabtelėti ir kūrybos aistrą perkėlė į skulptūrą.
„Buvo ir smėlio, ir ledo, ir sniego skulptūros, bet jos – praeitis, nesinori blaškyti. Organizatoriai siūlo padengti išlaidas, o per dieną mokėti po 200 eurų honorarą, bet pakankamai darbo turiu čia“, – pasakojo menininkas.
Ne vieną monumentalų darbą sukūręs M.Gaubas neslėpė, kad keleri metai nebesirūpina reklama, – užsakovai patys pas jį plaukia. Kūrėją vertina ir kolegos profesionalai – šviesaus atminimo maestro Romualdas Kvintas paliko jam užbaigti 5 darbus.
„Kai esi studentas, atrodo, kad viskas pasikeis po vienintelės parodos, tačiau iš tikrųjų laiptų labai daug, kai reikia nuosekliai kopti“, – šypsojosi užsakymų iš visos Lietuvos sulaukiantis skulptorius.
M.Gaubas juokėsi, kad pirmieji jo darbai buvo persmelkti erotikos. Daugiabučio laiptinėje pirmąją studiją įsirengusį kūrėją itin priekaištingai nužvelgdavo pro šalį einantys kaimynai.
„Tada norėdavau šokiruoti, kurti taip, kaip nedaro kiti.
Buvo daug provokacijos, norėjau, kad tėvas audringiau reaguotų“, – prisiminęs pradžią šypsojosi menininkas.
Prieš metus kauniečiams rašytojo ir mokytojo Abraomo Mapu skulptūrą pristatęs M.Gaubas sakė, kad dabar vos spėja suktis, – menininko skulptūros yra graibstomos.
Tapybą apleidęs kūrėjas neslėpė, kad skulptūroje mato daugiau galimybių. Jam ypač patinka kurti iš bronzos, nes iš šio metalo galima išgauti menkiausias smulkmenas, detališkumą.
Vis dėlto Martynas pripažįsta, kad su tėvu lenktyniauti nepajėgtų, – sūnų stebina jo užsispyrimas: „Negalėčiau dirbti savaičių savaitėmis prie vieno kūrinio. Man patinka dirbti sparčiau, užsidarau studijoje ir neišeinu po 14–16 valandų, kol nebaigiu darbo.“
Martynas ne kartą sulaukė tėvo siūlymo įamžinti gimtąjį kraštą, kurti patriotine tema.
„Džiaugiuosi, kai matau tėvo kūrinius, bet tos temos – ne man“, – šypsojosi per tūkstantį tapybos darbų ir daugiau kaip 800 skulptūrų sukūręs menininkas.
Šeštus metus Birštone gyvenantis kūrėjas vienas augina paauglę dukterį Vėją.
Menininkas tikisi, kad piešti bandanti mergina pratęs giminės tradiciją – yra paveldėjusi prosenelio Leono aistrą kurti: „Kol kas ji dar tik bando, stebi. Tikiuosi, užsikabins.“
