Hospisuose teikiamos paslaugos dažniausiai yra skirtos onkologiniams ligoniams, kuriems vilties gyventi nebėra. Vienintelis stacionarus hospisas Lietuvoje veikia Vilniuje.
Palaimintojo kunigo Mykolo Sopočkos hospisą prieš penkerius metus įkūrė ir iki šiol jam vadovauja iš Lenkijos atvykusi vienuolė Michaela Rak. Šiuo metu šiame hospise A.Zuokienė atlieka praktiką. Prieš tai ji, kaip slaugė, įgūdžių sėmėsi Vilniaus gimdymo namuose.
Idėją įkurti Lietuvoje hospisą A.Zuokienė prieš šešerius metus parsivežė iš stažuotės Jungtinėse Valstijose. Ten ji pirmą kartą apsilankė seniai veikiančiuose hospisuose ir pamatė, kaip plačiai išplėtota jų veikla, kuri apgalvota iki smulkmenų.
Amerikos hospisuose net parinktos tamsios rankšluosčių ir patalynės spalvos, kad nesimatytų kraujo pėdsakų, kad žmonės nepatirtų savigraužos, liūdesio, nevilties.
Perrengiant ligonius švariais baltiniais prieš tai jiems suleidžiama nuskausminamųjų vaistų – ši procedūra neturi sukelti nepatogumų ar skausmų.
„Tad mane gerąja prasme tiesiog pribloškė tokie santykiai su beviltiškais ligoniais. Kitaip tariant, su mirtimi.
Kai po mano kelionės į Ameriką Vilniuje netrukus atsirado sesers Michaelos hospisas, apsidžiaugiau, kad pagaliau ir Lietuvoje šioje srityje ledai pajudėjo“, – kalbėjo A.Zuokienė.
Paklausta, kodėl atidėliojo planus kurti tokį patį arba bent panašų hospisą į tuos, kokius matė Amerikoje, Agnė prisipažino, kad prieš šešerius metus dar nedrįso to imtis.
Gal dėl to, kad nesulaukė artimiausių draugų palaikymo, – jie bandė ją atkalbėti nuo veiklos, dar artimesnės mirčiai nei moterų krūties vėžys.
Esą kam dar labiau susitapatinti su nelaimėmis.
„Vyras Artūras mano naują idėją sutiko santūriai. Jis laikosi pozicijos mano veiklai netrukdyti ir jos nekritikuoti. O „Nedelsk!“ idėjai visada pritarė ir palaikė. Dabar gailiuosi, kad taip ilgai blaškiausi. Projektas „Nedelsk!“ padėjo sukaupti nemažai žinių apie mediciną, susipažinti su paliatyviosios pagalbos įstatymu.
Tačiau pati sau prisipažinau, kad iš tikrųjų nepažįstu hospisų gyvenimo ir veiklos virtuvės“, – atviravo A.Zuokienė.
Anksčiau kituose savo darbuose Agnė galėdavo pavaduoti bet kurį darbuotoją. Jei nebūdavo kam dirbti jai priklausančios drabužių parduotuvės sandėlyje, galėdavo ir ten nueiti, nebūdavo kasininkės, be problemų ją pavaduodavo. Reikėdavo klientui kelnes palenkti, pati pritūpdavo ir palenkdavo.
Tokių pačių darbo bei veiklos taisyklių moteris laikėsi ir būdama Seimo narė. Jei nebūdavo darbe padėjėjos, pati viską susirasdavo ir susitvarkydavo būtiniausius reikalus.
„Todėl ir dabar nusprendžiau pažinti hospiso veiklą, pereiti visais jo laipteliais – nuo apačios iki viršaus, nes pasiskaityti apie tai knygose arba pačiam sukurti ką nors nauja nėra jokių galimybių. Čia jau atrasti visi keliai JAV, Anglijoje, Lenkijoje, kur hospisų – tūkstančiai.
Supratau, kad man reikia pamatinių žinių, nes juk hospisuose žmonės nebegydomi – čia tik apmalšinami jų skausmai ir kančios. Svarbiausia – gera slauga ir žmogiškas bendravimas su ligoniais ir jų artimaisiais“, – apie savo naujausią veiklą pasakojo A.Zuokienė.
Slaugės praktiką praėjusių metų pabaigoje ji pradėjo Vilniaus gimdymo namuose, o po to pasirinko hospisą. Norėjo pamatyti ir žmogaus gimimą, ir išėjimą – gyvenimo kelią nuo pradžios iki pabaigos.
Agnės nė kiek neišgąsdino slaugės darbas. Atvirkščiai, ji net suprato, kad tikrai galėtų jo imtis.
„Manęs toks darbas nė kiek nežemintų, tačiau bent 10 ateinančių metų planuoju skirti naujo hospiso kūrimui, nes šioje srityje greitų rezultatų tikėtis neįmanoma.
Patikėkite, reikia kantrybės, kad Lietuvoje pasikeistų požiūris į mirtį, gedėjimą, raudas prieš artimojo mirtį, tik trikdant jį ir neleidžiant ramiai iškeliauti“, – įsitikinusi A.Zuokienė.
Pasiteiravus, kuo panašus jos 2002 metais pradėtas moterų krūties vėžio prevencijos projektas „Nedelsk!“, ji neneigė, kad prieš septyniolika metų teko įveikti ne vieną visuomenėje įsišaknijusią nuostatą apie sveikatą: kad sirgti ir tikrintis sveikatą – gėda, kad vėžys – mirties nuosprendis, kad nuo jo neįmanoma pasveikti.
„Mes su savo komanda ir profesionaliais medikais sugebėjome tuos mitus paneigti.
Dabar džiugu, kad moterys nebebijo išgirsti diagnozės – krūties vėžys. Kad suvokia, jog šią ligą galima įveikti, ir kad „boba be papų“ taip pat verta pagarbos bei meilės“, – džiaugėsi A.Zuokienė.
Dabar pagrindinis jos tikslas – įveikti visuomenės nuostatas, kad mirštant artimiesiems reikėtų ne savęs gailėti, o padėti išeinantiems iš šio gyvenimo.
– Turite skaudžios patirties – juk teko palaidoti savo jaunesnę seserį. Ar atsigręžiate į tuos tragiškus metus?
– Kadangi sesers mirtis buvo staigi ir visiškai netikėta, mane šokas tiesiog sukaustė. Net verkti neturėjau jėgų. Daug kas mane tada už tai smerkė, o aš verkiu jau trylika metų.
Ir aš, ir mano tėvai iki šiol nesusitaikėme su sesers netektimi. Mes nesugebėjome jos paleisti. Kaskart, kai nueinu lankyti sesers kapo, klausiu, kaip ji jaučiasi, ar surado save ten, kur iškeliavo.
Tai, kad aš ir mano šeima iki šiol prisirišę prie velionės, tapo dar viena priežastimi, dėl ko noriu pabandyti įsteigti hospisą.
– Kokios patirties pasisėmėte per praktiką Vilniaus hospise?
– Kol kas turiu daugiau teorinių žinių nei praktinių. Bet bendraudama su ligonių artimaisiais stengiuosi jiems padėti pernelyg nedemonstruodama savo jausmų, suprasti, kaip jų artimi žmonės kenčia ir išgyvena dėl savo būsenos.
Juk dažnas jų, net atsidūręs hospise, tikisi, kad dar pakils iš mirties patalo, kad sugrįš į visavertį gyvenimą. Nors būna ir stebuklų.
– O kas vis dėlto gali pasakyti, kad žmogaus nebeišgydysi?
– Vėžys gali. Beveik visi hospiso pacientai – vėžininkai. Juk kai onkologinė liga išsisėja po visą organizmą, stebuklų tikėtis faktiškai nebeverta.
Neseniai mirusi labai patyrusi gydytoja onkologė Laima Griciūtė man yra sakiusi, kad per jos daugiau nei šešiasdešimt darbo metų buvo tik vienas nepaaiškinamas stebuklas.
Smagu, žinoma, kad buvo bent vienas.
Tų stebuklų norėtųsi daugiau. Kai dabar kasdien ateinu į hospisą, stengiuosi įžvelgti bent mažiausius savo prižiūrimų ligonių sveikimo ženklus.
Kartais juos pastebiu. Vienas vyriškis buvo atvežtas vos gyvas, bet po kurio laiko atsigavo. Galėjo bent jau kalbėti.
– Jūsų akivaizdoje jau kas nors mirė?
– Jau šeši žmonės. Tačiau nė vieno jų mirtis nebuvo netikėta. Viena moteris kelias dienas nieko nebevalgė.
Kai aš šalia maitinau kitą ligonį, ją slaugiusi dukra pasidžiaugė, kad mama suvalgė net šešis šaukštus sriubos.
Tačiau labiau patyrusios slaugės šią džiugią žinią sutiko kaip nieko gero nežadantį ženklą.
Ir iš tikrųjų po paros ta moteris iškeliavo.
– Gal jau turite atsakymą bent sau pačiai, kaip neišsigąsti mirties, kaip ją prisijaukinti?
– Neįmanoma mirties neišsigąsti, jei nesi tam pasirengęs, jei ji užklumpa visai netikėtai, pavyzdžiui, namie.
Todėl aš ir esu už tai, kad žmonės mirtį oriai pasitiktų hospisuose, kur juos aplanko kunigas, susirenka patys artimiausi žmonės. Pastebėjau, kad net ir netikintys ligoniai paprašo kunigo išklausyti jų išpažinties.
Kita vertus, derėtų susimąstyti ir apie buitinius dalykus, kurie neretai mirties atveju žmones išmuša iš vėžių, o jei artimasis mirė namuose, dar ilgai persekioja liūdni prisiminimai.
Aš iki šiol negaliu peržengti savo sesers buto, kuriame ji mirė, slenksčio. Kai reikėjo padėti dukterėčiai rasti, kas galėtų suremontuoti butą, padėjau, tačiau vis dar neįstengiu savęs nugalėti ir lankytis sesers namuose.
Net tas šviesoforas Antakalnio gatvėje, prie kurio stovint man tėtis pranešė, kad nebėra sesers, iki šiol kelia liūdnus prisiminimus. Jau 13 metų prie jo sustojus vis dar atrodo, kad nežmoniškai ilgai dega raudonas signalas. Tą patį jaučiau sesers išėjimo dieną, kai skubėjau į jos namus.
Gal tai parodo mano įsitikinimus, kurie nėra teisingi? Gal dar šiuo požiūriu nesubrendau? Gal ateityje vis dėlto sugebėsiu išsivaduoti iš slogių mirusios sesers prisiminimų?
– Matyt, jums prireikė ar dar gali tekti pervertinti kai kurias savo vertybes. Juk matant mirtį kasdien bet koks visuomenės spindesys atsidurs antrame plane.
– Būdama trisdešimties metų aš tikrai nebūčiau sutikusi imtis hospiso kūrimo.
Tačiau dabar man neprireikė revizuoti savo vertybių, nes mane subrandino, išaugino ir daug ko išmokė projektas „Nedelsk!“.
Tik per ilgai nešiojausi hospiso idėją, bet jau tvirtai žinau, kad galiu ją įgyvendinti. Atėjo laikas išdalinti ją po visą Lietuvą. Manau, kad yra ir daugiau žmonių, kurie sugebėtų prie to prisidėti.
– Ar galėtų būti pagalbininkais jūsų vaikai?
– Ne. Jau seniai esu pažadėjusi savo artimiesiems ir draugams, kad nei namie, nei jų draugijoje nieko nekalbėsiu apie vėžį.
Dabar pasižadėjau nekalbėti apie hospisą ir mirtį.
Jeigu būsiu klausiama apie tai, neatsisakysiu pasidalinti žiniomis, bet pati tokių pokalbių nepradėsiu, nes turiu karčios patirties, kai pirmaisiais „Nedelsk!“ metais visus savo artimuosius buvau „užbeldusi“ kalbomis apie šį projektą. Todėl tų klaidų nebekartosiu. Pamokas jau išmokau.
– Ar nesusimąstote, kad gyvenimas jau persirito į antrąją pusę, kad gal reikėtų ieškoti ramybės, o ne naujos veiklos? Gal tokie jūsų planai ir vyrą gali nuo jūsų atstumti?
– Mes su Artūru visą gyvenimą buvome partneriai, bendraminčiai, visada vienas kitą palaikėme. Jei anksčiau mano veikla ir projektai vyro neišgąsdino, dabar – tuo labiau.
– Nebijote aplinkinių vertinimų, esą A.Zuokienės vyras – buvęs Vilniaus meras, žinomas žmogus, o ji slauge panoro tapti?
– Kodėl kitos gali, o aš ne? Tokių vertinimų nebijau. Esu patyrusi vadybininkė, bet jeigu reiks, būsiu ir slaugė, ir guodėja, nes šio darbo įgūdžių man pirmiausia reikia tam, kad geriau išmanyčiau hospiso veiklą ir sugebėčiau apginti šią idėją.
Noriu pamatyti hospiso gyvenimą iš esmės, nes klaidų šioje srityje daryti negalima.
