Labdaringos veiklos Daiva su vyru ėmėsi, kai prieš trylika metų neteko savo dukros Justinos. Jai buvo likęs mėnuo iki dvidešimtojo gimtadienio, kai trūko aneurizma ir ji mirė. Sveikatos problemų merginai kilo dar tuomet, kai ji buvo šešiolikos – ji kelis kartus nualpo, iš burnos pasipylė kraujas. Medikai nustatė, kad trūkinėja jos plaučių krajagyslės. Liga lyg ir buvo išgydyta, bet, matyt, problemų liko.
„Dukrai mirus, atsivėrė didžiulė vidinė tuštuma. Tuo pačiu kilo noras imtis veiklos, susijusios su vaikais – mažais žingsneliai pradėjau organizuoti paramą vaikams iš sunkiai besiverčiančių šeimų. Pradžioje tai buvo visai smulkūs darbeliai, tik per pastaruosius ketverius metus įsibėgėjome“, – pasakojo Daiva.
Tiesa, po dukros mirties sutuoktiniai susilaukė sūnaus. Dabar Matui jau dvylika. Kartą jis tėvams papriekaištavo, kad jie žadėjo namus suremontuoti iki Kalėdų, bet to nepadarė. „Gal pavyks iki Velykų... Išties ta labdaringa veikla mus su vyru įtraukė taip, kad laiko namams, laisvalaikiui vis trūksta. Jaučiu, kad dėl to kažkiek nukenčia ir mano darbinė veikla“, – prisipažino moteris, kuri dirba draudimo agente su individualios veiklos pažyma, tad griežtų darbo valandų neturi.
Kokioms šeimoms reikia pagalbos, Daivai dažnai praneša socialinės darbuotojos. „Džiaugiuosi, kad tarp jų yra daug tokių, kurios yra iš širdies atsidavusius savo darbui. Bendradarbiauti ėmėme ir su neseniai įkurtos mobiliosios komandos, lankančios nesklandumus išgyvenančias šeimas, darbuotojais, kurie bent jau mūsų rajone labai rūpestingi. Na, o apie seniūnijų darbuotojus turiu susidariusi nekokį įspūdį – man rodos, jie nori atrodyti gražiai ir neatskleisti informacijos, kokių varganų gyventojų turi“, – sakė moteris. Pavyzdžiui, ji nustebo, viename kaimo name pamačiusi tikrą aslą (plūktinio molio grindis) – ant jos buvo patiestas kilimas, bet visgi tai buvo asla, kaip prieš porą šimtų metų.
Daivai atmintyje ypač įstrigo įvykis, kai su berniuku iš sunkiai besiverčiančios šeimos, kurį mokykloje vaikai pravardžiavo skurdžiumi, ėjo į parduotuvę pirkti jam naujų drabužių. Jis pats išsirinko kelnes, džemperį, o išeinant pro duris nedrąsiai paklausė: „Gal išeitų dar ir pirštinės?“ Tai, kad dešimtmetis prašo ne saldainių ar kažko panašaus, o pirštinių, labai suvirpino Daivos širdį.
Jos vyrą smarkiai paveikė vaizdas, kurį pamatė vienoje kaimo troboje – ten mergaitė miegojo kone ant grindų, neaiškiame guolyje, padarytame iš sulūžusio fotelio. Vilmis augo keturių vaikų šeimoje ir irgi patyrė nepriteklių, bet, kaip prisipažino žmonai, iki tol nesusimąstydavo, kad kažkam gali būti šitaip sunku.
Būtent tas vaizdas paskatino Vilmį aktyviau įsitraukti į labdaringą veiklą, kurią iki tol labiau vystė žmona, o jis atlikdavo tik vairuotojo ir krovėjo pareigas. Daiva prisipažino: „Vyrą į šią veiklą pirmiausia įtraukiau todėl, kad neturiu vairavimo teisių, o dažnai tenka paramą gabenti į atokesnes vietas. Pati irgi norėjau išmokti vairuoti, mokiausi, daug ašarų išliejau, bet taip ir nepavyko. Dabar mane graužia sąžinė, kai iš darbo grįžusio vyro vakare prašau parvežti kokį atiduodamą baldą ar šaldytuvę, kurį reiks nešti laiptais iš ketvirto aukšto. Bet vyras nepyksta, nes mato šios veiklos prasmę“, – sakė Daiva.
Tėvai neturi – duos valstybė
Pikūnų veiklos veiklos prasmė – padėti šeimų, kurios sunkiai verčiasi, vaikams. Tokių šeimų, kuriose gyvenama iš pašalpų, auga daug vaikų, o tėvai turi priklausomybių, sutuoktiniai jau matė daug.
Pašnekovė pripažįsta, kad tarp socialiai remtinų šeimų pasitaiko tokių, kurių nariai dirbti nė nebando, tik bamba, kad valstybė, savivaldybė, o ir pati Daiva jiems turi visko duoti. Būna ir žmonių, kurie prašo paramos, nors tiksliai nepasako, ko konkrečiai jiems reikia – susidaro įspūdis, kad jiems tiesiog smagu kažką gauti nemokamai.
Situaciją gerai iliustruoja toks pavyzdys. Viena keturis vaikus auginusi sunkiai besiverčianti kaimo žmonių šeima laukė šeimos pagausėjimo – dvynukų. Kai šeimą aplankiusi socialinė darbuotoja prasitarė, kad šešis vaikus aprūpinti bus nelengva, dešimtmetis sūnus pasakė: „O kas čia sunkaus? Juk jūs daug ko duosit, kiti irgi duos...“ Taigi toks mąstymą kai kuriuose šeimose vaikai perima nuo mažens.
Ar, suvokiant tokius dalykus, Daivai nekyla minčių, kad dėl tokių šeimų nė neverta stengtis? „Tikrai nekyla – juk vaikai nekalti, kad auga tokioje aplinkoje. Ir jie tikrai neturi galimybių patys užsidirbti“, – tikino moteris.
Kartais tie vaikai neturi ir ko valgyti. Vieną penktadienio pavakarę Daivai paskambino socialinė darbuotoja ir paklausė, gal ji turinti mišinuko 1,5 m. vaikui – jo mama neturi pinigų maistui iki pirmadienio, kai gaus pašalpą. „Pamaniau, kur ten tokį didelį vaiką maitinsi mišinuku. Turėjau kelis eurus, kelios netoliese tuo metu buvusios moterys taip pat prisidėjo – ir skubėjom į parduotuvę pirkti duonos, pieno, bulvių ir kitų būtinų produktų“, – pasakojo apie savo kasdienybę Daiva.
Vėliau pridūrė, kad tokiais produktais, kaip miltai ar aliejus, apsidžiaugia ne visos šeimos – juk iš jų reikės gamintis maistą patiems, o norėtųsi gauti jau paruošto.
Kartais ją supykdo, kai dvimečio mama prašo sauskelnių, na, ir dar drėgnų servetėlių – pati būdama su tokio amžiaus vaiku namie, tikrai galėtų pamokyti jį sėstis ant puoduko.
Daugeliui trūksta patalynės
Daiktų, kuriais remia skurstančias šeimas, Daiva gauna iš emigrantų, mažus vaikus auginančių mamų, įmonių, kurių paramos neretai prašo pati. Ypač reikia higienos prekių, patalynės ir drabužėlių. Kūdikiams skirtų rūbelių pakanka – mažieji greitai juos išauga, o geranoriškos mamos jų mielai atiduoda. Labiausiai drabužių trūksta paaugliams, kurie dažnai juos dėvi tol, kol telieka išmesti.
Negi kai kurioms šeimoms trūksta net patalynės? „Tikrai taip, daugelis pinigus išleidžia maistui ir gėrimui, o patalynės nusipirkti taip ir neprisiruošia. Na, bet turime puikią rėmėją, gyvenančią emigracijoje, kuri iš vietinių lietuvių surenka jiems jau nereikalingą naudotą, bet gerą patalynę, viską gražiai išrūšiuoja ir atsiunčia mums. Yra ir daugiau šaunių emigrantų, vis paremiančių savo kraštiečius. Buvo ir taip, kad nupirko dviratį, o tai juk vaikams – didžiulė vertybė. Tik sakau žmonėms, kad atiduotų mums dar naudoti tinkamus daiktus – sugedusio šaldytuvo nereikia ir vargšui. Be to, bendradarbiauju su Panevėžyje įsikūrusiu fondu „Gėrio trupinėlis“ – aš pati neturiu teisės priimti finansinės paramos, tad, jei kas nori paremti pinigais, prašau juos pervesti į fondo sąskaitą“, – sakė energinga moteris.
Pažįstami jos ir jos vyro neretai klausia, kas jiems iš šios veiklos, kuri atima daug laiko, bet nieko neduoda. „Atsakau, kad mes nieko negauname dabar, bet gal sulauksime atlygio po mirties. Daug reiškia vien tai, kad matome spindinčias dėkingas vaikų akis“, – sakė „Lietuvos garbės“ apdovanojimą pelniusi panevėžietė.
