Žinojo tik treneris
„Į mokyklą atvykęs treneris, formuojantis naują irkluotojų kartą, mokėjo gražiai kalbėti. Labiausiai mane suviliojo pažadas, kad nereikės tarnauti armijoje. Deja, armijoje teko atbūti net dvejus metus. Tarnavau Vilniuje, Vidaus reikalų ministerijos dalinyje. Sportuoti iš ten išleisdavo, bet tik 2–3 savaites, o po to dvi savaites reikėdavo būti dalinyje. Bet mes po patikrinimo per dalinio tvoros plyšį pabėgdavome į treniruotes. Grįždavome prieš patikrinimą. Niekas apie tai nežinojo, išskyrus trenerį“, – prisimena savo karinę tarnybą irkluotojas.
Olimpiečio tarnyba Sovietų kariniame dalinyje truko dvejus metus – 1981–1983 metais. Tuo metu sovietų režimas buvo dar gana stiprus, nors po L. Brežnevo mirties 1982-aisiais viskas po truputį pradėjo drebėti bei irti.
„Mes, sportininkai, buvome suburti į atskirą padalinį – tarp mūsų buvo ir baidarininkų, ir imtynininkų. Niekas mūsų ypatingai nekontroliuodavo. Tik patikrinimuose privalėdavome dalyvauti“, – pasakoja sportininkas.
Sportininkai buvo skirti lydėti kalinius
Pasak S. Kučinsko, pulko paskirtis buvo lydėti kalinius – į teismo posėdžius ar į įkalinimo įstaigas bei užtikrinti viešąją tvarką per masinius renginius. Tačiau tam reikėjo priimti papildomą priesaiką, o prieš tai sudalyvauti specialiuose mokymuose. Vis dėlto dalinio vadovybė sportininkams nesuorganizavo mokymų, priesaika liko nepriimta, o sportininkai per dieną arba šlitinėdavo po pulko teritoriją, arba per plyšį ištrūkdavo į irklavimo bazę Žirmūnuose. Ši buvo čia pat – kitoje Neries pusėje. Ten irkluotojai atidirbdavo po dvi treniruotes, o prieš patikrinimą sugrįždavo atgal į karinį dalinį.
„Ištrūkti pavykdavo ne kiekvieną dieną. Kartais tekdavo dalinyje be pertraukos praleisti ir po dvi savaites. O tokia pertrauka – didelis nuostolis profesionaliam sportininkui. Po dviejų savaičių pertraukos tenka dirbti du mėnesius, kad pasiektum prarastą formą. Sportas – tai ne dailės būrelis, kur praleista savaitė ir esmės nieko nepakeičia. Sportuojant net kelių dienų pertrauka yra žingsnis atgal“, – pasakoja S. Kučinskas.
Į irklavimo treniruotes olimpietis pro dalinio tvoros plyšį landžiodavo ne vienas – su Rimu Andriejausku, pasiekusiu nemažų laimėjimų. Šiuo metu pro anų laikų karinio dalinio tvorą, dabar jau perstatytą, S. Kučinskas pravažiuoja beveik kasdien.
1990-ųjų kovo 11-ąją išgyveno nerimą
Įsimintinų 1990-ųjų kovo 11-ąją S. Kučinskas buvo Vilniuje. Sėdėjo prie gimtadienio stalo kartu su šeima – žmona ir jos tėvais bei įdėmiai stebėjo per televiziją rodomą posėdį, kurio metu ir buvo priimtas valstybei reikšmingas dokumentas.
„Valgėme tortą, tačiau nebuvo ramu. Nebuvo aišku, kokios bus šio akto pasekmės. Aktą paskelbė, bet visiškai neaišku, kas bus toliau. Spėliojome, kuo tai baigsis. Kiekvieną akimirką galėjo pasirodyti sovietų tankai, išgyvenome nežinomybę“, – prisimena tos dienos nuotaiką S. Kučinskas.
Savo gimtadienių irkluotojas nesureikšmina. Per gyvenimą tekdavo gimimo dieną pasitikti įvairiose pasaulio vietose, taip pat ir oro uostuose.
Anuomet palaikė azartas laimėti
S. Kučinskas – 1988 metų Seulo vasaros olimpinių žaidynių dalyvis, 1985 metų pasaulio čempionas, 1987 m. – pasaulio vicečempionas, 1990 m. – III-osios vietos laimėtojas pasaulio čempionate. Šių laimėjimų jis pasiekė kartu su komanda keturvietėje valtyje. Raseinių rajone gimusį, augusį ir vidurinę mokyklą Viduklėje lankiusį aukštaūgį, daugeliui sporto šakų neabejingą S. Kučinską jo paauglystės metais pastebėjo talentų po Lietuvą ieškantis treneris Gediminas Vakulskas.
Šiuo metu Vilniaus sporto centre metodininku dirbantis S. Kučinskas nėra pamirštamas ir kaip veteranas – pernai apdovanotas Lietuvos tautinio olimpinio komiteto medaliu už nuopelnus olimpizmui, padėkos medaliu „Gratitudo“ už irklavimo sporto plėtotę jį 2018 metais pagerbė ir Kūno kultūros ir sporto departamentas.
Sporto centre S. Kučinskas šiuo metu kuruoja septynias sporto šakas, tarp jų – irklavimą. Organizuoja varžybas, išleidžia sportininkus į stovyklas bei dirba kitus įvairiausius darbus, kuriuos galėtume apibūdinti kaip sporto vadybą. Jis sako gerai suprantąs, kas atstovauti Lietuvai šių dienų šalies sportininkams yra svarbu – tai motyvuoja. Nepalyginsi su laikais, kai Lietuvos sportininkų laimėjimai buvo pridengiami Sovietų Sąjungos vardu. Anksčiau vienintelis šalies sportininkų azartas buvo tiesiog laimėti.
