Ten ji pasakojo apie savo gyvenimą ir jo duotas pamokas.
Jos aktyviausias ankstyvas prisiminimas – kai ją, trejų at ketverių mergytę, mama nuvedė pas gydytoją, ir tas liepė mesti baletą, o lankyti baseiną.
Vėliau jos tėvai griežtai pasakė „Ne“ baleto mokyklai – jie, inžinieriai, buvo įsitikinę, kad Eglė turi pinigus uždirbti galva, o ne kojomis.
Visgi galiausiai tėvai, paklausę aplinkinių nuomonės, leido jai mokytis baleto mokykloje. Ir jai ten puikiai sekėsi. Na, o kai Lietuva tapo nepriklausoma ir pradėta ieškoti naujų talentingų žmonių, Eglė iš jaunos, tam nepasiruošusios balerinos tapo primabalerina. Ir ja buvo ne vienerius ir ne dvejus metus.
Taip pat ji pradėjo keliauti po pasaulį – seniau nemanė, kad jis toks įvairus ir įdomus. Čia ji susipažino ir su karališkų šeimų atstovais, ir su pasaulinio garso menininkais.
Tačiau sėkmingai siekiant svajonių vis kirbėjo mintis: „O kas toliau?“ Be to, kuo didesnė sėkmė lydėjo, tuo didesnės atrodė ir nesėkmės.
„Mano karjera buvo trumpa, be to, sutikau žmonių, su kuriais vyko konfrontacija. Norėjau šioje konferencijoje būti pozityvi, bet visgi man daug gyvenime davė ir nesėkmės“, – sakė E.Špokaitė.
Rinkdamasi baletą ji suvokė, kad tai nėra profesija visam gyvenimui – profesiją dar reikės įgyti, juk karjera nutrūksta, kai sulauks maždaug 40-ies. “Tačiau baleto artistams ir sekasi, nes jie turi maždaug 20 metų galvoti, kuo nori tapti „užaugę“. Aš norėjau tapti prodiuserio padėjėja (tuomet nėra atsakomybės dėl to, ką darai). Visgi studijos turėjau trukti penkerius metus, tad sunku buvo tam rasti laiko. O tada pajutau, kad mane domina tai, ko sakiau niekada nedarysianti – viena baleto mokytoja taip užkrečiančiai pasakojo apie savo profesiją, kad ir aš to užsinorėjau. O pradėjusi dėstyti supratau, kad man tai dar įdomiau, nei šokti“, – sakė Eglė.
Be to, jai patinka dirbti srityje, kur niekas griežtai nenurodinėja, ką reikia daryti. O vėliau ji ryžosi kurti savo baleto mokyklą. „Jaučiuosi reikalinga vaikams, jie manęs laukia“, – sakė baleto pedagogė.
Šiandien ji yra labai laiminga, nes daro tai, ko nori. „Išmokau, kad norint, jog mūsų svajonės pildytųsi, yra keli svarbūs dalykai. Tai drąsa (galima bijoti, bet vis tiek daryti), palaikymas (jei mūsų artimi ir tolimi žmonės nepalaikytų, ta drąsa būtų nieko verta). Na, o kad kiti mums padėtų, ir mes turime padėti jiems. O dar mums labai svarbus tikėjimas“, – baigė pranešimą E.Špokaitė.
Šeimos pokalbis prieš 1200 žiūrovų
Konferencijoje „Moters vizija“, be E.Špokaitės, pasirodė dar vienuolika pranešėjų. Pavyzdžiui, jogos trenerė ir šokių mokytoja Milana Jašinskytė savo pranešimą apie tai, kaip pasirūpinti savo vidiniu pasauliu, pateikė labai įdomia forma. Pradžioje, grojant ramiai muzikai, ji siūlė moteris nurimti ir atsakyti į klausimą „Ko ta, kuri aš esu, labiausiai trokšta gyvenime?“.
Vėliau prie jos prisijungė jos vyras Mindaugas Rainys ir jie abu, susėdę ant fotelių „kaip namie“, diskutavo apie tai, kada vienas kitą erzina, ko siekia ir kaip rasti balansą.
„Mano gyvenimas įgavo formą tada, kai jame atsiradai tu“, – galiausiai prisipažino Mindaugas.
