Vyras prisipažino, kad keturių kambarių buto, kuriame augino sūnų, praradimas jį labai slegia. Jis teigė daręs viską, kad būsto neprarastų, tačiau nerado išeities.
Ramūną slėgė skolos, kurių prisidarė, pamėginęs imtis verslo. Prieš tai silpnaregis vyras dirbo neįgaliųjų kombinate, kur gamino elektros instaliavimo įrenginius, tačiau sėdimas darbas atsiliepė sveikatai. Tuomet Darbo biržoje baigė masažo kursus ir bandė imtis individualios veiklos. Įsigijo įrangos, įsirengė masažo kabinetą Varėnoje, investavo į reklamą, bet klientų antplūdžio nesulaukė.
Kai skolos labai prislėgė ir tapo nemokus, vyras kreipėsi dėl fizinio asmens bankroto procedūros. Tai reiškė, kad jis praras bankui įkeistą 4 kambarių butą, kuriame gyveno kartu su dešimtmečiu sūnumi. Su vaiko motina jis prieš kurį laiką buvo išsiskyręs, o vaikas liko su juo.
Ramūnas pasakojo: „Bandžiau ieškoti kompromiso, kad būstas po mano bankroto liktų mums su sūnumi. Kreipiausi, kur galėjau, taip pat ir į Seimo narį Naglį Puteikį. Jis man atsiuntė informacijos apie buvusią labai panašią į manąją bylą, kai vaiką auginusiam neįgaliam tėvui po bankroto buvo leista likti savo būste, kol vaikas taps pilnamečiu. Deja, mums to padaryti neleista.“
Kreipęsis į Varėnos savivaldybę, vyras pradžioje sulaukė prašymo išdėstyti problemas raštu ir pažado „kuo galėsim – tuo padėsim“, o po to išgirdo, kad savivaldybė jam niekuo padėti negali. Socialinių būstų ir taip labai trūksta, o to, kurį turėjo, išsaugoti nėra galimybių.
„Kreipiausi ir į Vaiko teisių specialistus, prašydamas, kad nepilnametis nebūtų iškraustytas iš gyvenamosios vietos. Tačiau sulaukiau atsakymo, kad vaiku turi pasirūpinti tėvai, o jei jie to negali padaryti – vaiko globą gali perimti valstybė“, – pasakojo Ramūnas. Tai išgirdęs ir išsigandęs, kad gali prarasti mylimą sūnų, jis galutinai apsisprendė vykti į Vokietiją.
Tiesa, vaiko mama užsispyrusi nesutiko pasirašyti sutikimo, kad vaikas su tėvu išvyktų. Tačiau vyras teisme įrodinėjo, kad mama vaiku nesirūpina, nesidomi, kaip jam sekasi, ir leidimą išvykti į užsienį gavo.
Norėtų grįžti atgal
Ramūnas su sūnumi emigravo praėjusių metų rugsėjį. Apsistojo netoli Frankfurto pas gimines.
Sūnų iš karto leido į mokyklą, o pats dar ieško masažuotojo darbo.
„Vis dar gyvename iš lietuviškų pajamų – mano neįgalumo pensijos ir 130 eurų, kuriuos vaiko išlaikymui perveda jo motina. Be to, padeda giminaitis. Nuomos už būstą nemoku, taigi kukliai išgyventi įmanoma. Tiesa sakant, gyvename panašiai ir galime sau leisti tiek pat, kiek Lietuvoje. Žinoma, nėra taip, kad čia atvykusio tavęs visi lauktų, bet gal kažkaip pavyks įsitvirtinti čia, kad jau Lietuvoje nepavyko“, – pasakojo vyras.
Jo sūnus jau gerai moka vokiečių bei anglų kalbas, mokslai jam sekasi gerai, turi nemažai draugų – ir lietuvių, ir vokiečių, ir įvairių kitų tautybių.
Tiesa, tėvas ir sūnus prieš šventes trumpam buvo grįžę į Lietuvą, o iš jos atgal išvykti nenorėjo nei vienas, nei kitas. „Vis pasvajoju, kaip gera būtų turėti 10 000 eurų, už kuriuos išsipirkčiau savąjį iš varžytinių parduodamą būstą, kad vėl galėtume su sūnumi jame gyventi įprastoje vietoje savo gimtoje šalyje, bet nematau jokios galimybės tą padaryti“, – sakė Ramūnas.
Tarsi bėdų būtų maža, neseniai vyras persirgo gripu ir jo regėjimas dar šiek tiek susilpnėjo. Priminsime, kad būdamas 20-ies pateko į autoavariją, po kurios patyrė akių uždegimą. Atšoko vienos akies tinklainė, ir jis ja apako, o kita akis taip pat labai nusilpo. Ramūnas prieblandoje ir tamsoje visai nemato, o šviesoje neryškiai įžiūri stambių daiktų kontūrus. Visgi vyras nepraranda vilties, kad geriau įsitvirtinus Vokietijoje jam pavyks rasti specialistą, kurio dėka jo regėjimas pagerės.
