Lietuvos muzikos ir teatro akademijos operos salėje susitikome su abiem Lukočiais – čia vyresnysis kadaise studijavo, dabar dirba su studentais, o jaunesnysis šiuo metu pasiėmęs akademinių atostogų.
Akivaizdu, kad sūnus seka tėvo pėdomis, nes prieš keletą metų peržengė šios aukštosios mokyklos slenkstį.
Tik Vincentas jokiu būdu nenori būti lyginamas su dirigentu V.Lukočiumi. Jaunasis kompozitorius juokais netgi užsiminė, kad ketina pasikeisti pavardę arba prisistatyti slapyvardžiu.
Bet kol muzikos pasaulyje vaikinas nėra toks žinomas kaip tėvas, akivaizdu, kad nežada skirtis su savo mėgstama profesija, kuri jam galėjo būti perduota su genais.
„Išmokau visko, ko reikėjo“, – patikino vienoje Vilniaus meno mokyklų fortepijono subtilybių iki dešimtos klasės mokęsis Vincentas.
Nors tos meno kalvės nebaigė, dirigento sūnus nesigailėjo. Juk svarbu, kad jis gavo muzikos pagrindus.
„Dabar esu laisvo oro direktorius, tai yra ieškau savo būdo įsižeminti tiktai su savo idėjomis.
Muzikos ir teatro akademijoje įstojau į kompozicijos specialybę. Ką veikiu per akademines atostogas? Kuriu eksperimentinę muziką – man įdomus „hip hop pep“ žanras, prie jo vis bandau priklijuoti ką nors kita arba maišyti su kitais elektroninės šokių muzikos žanrais.
Į kūrinius įdedu vokalines solo partijas – kaip būdavo gitaros solo roko laikais, o man atėjo idėja ką nors užniūniuoti“, – pasakojo Vincentas.
Sūnaus pagrindiniu kūrybos instrumentu tapo kompiuteris ir balsas, tėvas ištikimas dirigento batutai ir fortepijono klavišams.
Juodu apie muziką kalbasi kaip profesionalai, emocingai diskutuoja ir ne visada nusileidžia vienas kitam.
Orkestro „Vilnius Sinfonietta“ įkūrėjas bei Suomijoje Lapenrantos miesto simfoninio orkestro meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas tikėjosi: Vincentas taps profesionaliu atlikėju, bet jis pasuko į muzikos kompoziciją.
Dėl muzikinio posūkio tėvas sulaukė didelio sūnaus pasipriešinimo, ir gimdytojui savo norus teko pamiršti. Dabar atžala veikia, ką nori.
„Sūnus gali išsisakyti, kas jam įdomu, nes dabartinis jaunimas yra kitoks, negu mes buvome. Mes neturėjome didelio pasirinkimo ir nešaukėme: aš noriu šito, kito.
Buvo smuikas, fortepijonas, birbynė, kanklės. Tai – nedaug ir labiau apčiuopiama, dabar net pats nežinau, kokio stiliaus muziką Vincentas kuria, kaip jį įvardyti ar susisteminti“, – pripažino tėvas.
V.Lukočius sūnaus parašytos muzikos klausosi, jei jis leidžia paklausyti. Kodėl tokios taisyklės? Sūnus pabrėžė, kad neduoda tėvui klausytis ne iki galo užbaigtų kūrinių.
„Žinau, jo požiūris – labai kritiškas, ir aš nenoriu girdėti blogų žodžių pirma laiko“, – juokėsi Vincentas.
Žinomas dirigentas neabejojo, kad tėvų pastabos vaikams gali būti nemalonios, skaudžios, todėl jis pernelyg nelenda į atžalos kūrybą.
O Vincentas nenori įtikti tėčiui ir nekuria to, kas jam patiktų ir už ką būtų pagirtas.
„Nieko dėl tėčio skonio aš nedarau. Jokia kaina nesutikčiau pataikauti. Noriu jam atrinkti tai, dėl ko nepatirčiau didelių išgyvenimų ir nepersigalvočiau.
Kritika mane galėtų paveikti, nes gerbiu profesionalų jo suvokimą, bet aš nenoriu jo painioti su savuoju“, – aiškino Vincentas.
Sūnus įprastai atsiunčia tėvui elektroninį laišką su nuoroda, kurią atsidarius galima pasiklausyti kūrinio.
Kai tėvas klausosi sūnaus kūrybos, nebūtina jųdviejų akistata. Todėl ir pastabas atžala gali išgirsti ne iškart. Kadangi sūnus jau gyvena atskirai, susitikimai su tėvu tampa ir jo kūrybos aptarimu.
V.Lukočius su bendravarde žmona filosofe Vytaute susilaukė trijų vaikų – Vincento, Mykolo (15 m.) ir Adelės (12 m.). Ne tik pirmagimis, bet ir jaunesnieji seka tėvo pėdomis – muzikos mokykloje Mykolas lanko trimito pamokas, Adelė skambina fortepijonu.
„Mane vaikystėje tėtis nuvedė į muzikos mokyklą, tai ir aš savo vaikus ten pat nuvedžiau“, – apie šeimos tradicijas užsiminė V.Lukočius.
Vytauto dukra pati norėjo dainuoti, groti. O su berniukais viskas kitaip – neišvengiamai tėvas turėjo domėtis, kaip jie lanko muzikos pamokas, bendrauti su jų pedagogais.
„Berniukai vėliau bręsta, todėl mažai pažįstu šiuolaikinių vyrų, kurie vaikystėje savo noru ėjo mokytis muzikos.
Berniukai turi ir įdomesnės veiklos – ką nors griauti, statyti, važiuoti dviračiu“, – pastebėjo Vytautas augindamas sūnus.
Vincentas tęsė tėvo mintį: „Kiti pomėgiai, skirtingai negu muzikavimas, greičiau turi efektą.“ V.Lukočius pritarė, kad muzikos mokymosi vaisių raškymas prasideda po dešimtmečio.
Dirigentas neabejoja, kad nuo mažens vaiką rengti kaip profesionalų muzikantą būtų klaida.
„Tegul vaikams muzikos mokymasis būna laisvalaikis šalia sporto ir jie tarpusavyje nelenktyniauja“, – įsitikinęs V.Lukočius, jaunesnį sūnų ir dukrą leidžiantis į muzikos mokyklą tam, kad jiems tai būtų smagi popamokinė veikla.
Elektroninės muzikos kūrėjas Vincentas pritarė, kad prestižinėse meno mokyklose per daug iš vaikų reikalaujama ir juos dideli krūviai išvargina, net sužlugdo. Todėl jis nesigailėjo paauglystėje metęs fortepijono specialybę – paskutinio egzamino metu Vincentas tarsi protestuodamas fortepijonu kūrinį tyčia atliko kuo prasčiau.
„Buvo labai smagu! Nemokėjau programos, bet viską atlikau dar blogiau, negu mokėjau. Ir vis tiek parašė keturis balus, nors nebuvau vertas tokio pažymio“, – muzikinį maištą meno mokykloje prisiminė Vincentas.
Tuo metu tėvas jau matė, kad iš sūnaus daugiau neišspaus. Vytautas suprato, kad tas egzaminas ir buvo būdas parodyti, kad Vincentas daugiau nenori muzikuoti ir netaps pianistu.
V.Lukočius iš patirties žino, kad Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje jaunuoliams taip pat nebėra jokių tabu.
„Jeigu anksčiau pasakydavau pastabą ir tai galėjo būti tabu, dabar sulaukiu visai kitokios reakcijos.
Draudimų nebėra, nes studentas gali susirasti kitokios informacijos ir pasakyti: man tai netinka, nepatinka. Dabar pasirinkimas didelis. Todėl iš esmės viską gali neigti“, – pastebėjo dirigentas.
Vincentas mato, kad akademinė muzika jau nebėra tai, ko žmonėms, o ypač jaunajai kartai, norisi.
Net padrikas klavišų paspaudimas, jeigu juntamas ritmas, tampa muzika.
Tėvas tokiai minčiai pritarė, nes kiekvienas žmogus turi teisę skaityti tokią knygą, kokia jam patinka.
„Snobai pasakytų, kad ji – bevertė, nes nebūtinai visi turi skaityti Levą Tolstojų, Fiodorą Dostojevskį ar Antoną Čechovą.
Taip nutinka ir dėl muzikos, nes ją klausytis reiškia vartoti. O rašyti muziką reiškia kurti“, – tvirtino V.Lukočius.
Vincentas savo kūrybos procesą jau pavadina vartojimu, nes tai neatsiranda iš kokios nors stebuklingos idėjos – viskas yra paprasčiau.
„Esu užsisklendęs ir per daug neviešinu kūrybos. Nenoriu suklysti, nors visi sako, kad reikia klysti.
Aš siekiu geriausio rezultato ir nenoriu bet kokiu būdu išgarsėti. Verčiau mano klausytojų ratas bus nedidelis“, – tvirtino elektroninės muzikos kūrėjas.
Kadangi tėvai pirmagimio susilaukė studijų metais ir su juo visur eidavo, Vytautas svarstė, kad nuo mažens girdėdamas akademinę muziką sūnus jai šiuo metu priešinasi.
„Aš vesdavausi sūnų į Kongresų rūmus, Lietuvos operos ir baleto teatrą, jis sėdėdavo ir repeticijose. Bet gal tai ir buvo blogai, kad jam muzika tapo per daug lengvai prieinama.
Todėl vėliau atsirado atmetimas, nes vaikas per daug užtampytas po koncertų sales“, – svarstė tėvas.
Vincentas tvirtino, kad daugiau niekada nebežiūrės į akademinę muziką rimtai, nes vaikystėje koncertų ar teatro salėje jis užsnūsdavo.
„Galva plyšdavo – norėdavosi miegoti. Muzika mane išjungdavo“, – sakė sūnus. O tėvas džiaugėsi, kad muzika žmogų atpalaiduoja.
