Žurnalistika – gija, vienijanti „Lietuvos ryto“ televizijos informacinių laidų vedėjos G.Pečiulytės šeimą.
Jos tėvas Žygintas Pečiulis (63 m.) – Vilniaus universiteto Žurnalistikos instituto, kurį baigė Guoda, profesorius.
Kai pats Ž.Pečiulis studijavo žurnalistiką, susipažino su būsimąja žmona Ona – jie buvo bendrakursiai. Tačiau O.Pečiulienė nedirbo žurnaliste, daugiau savo profesinę veiklą sieja su redagavimu. Bet žurnalistiką studijavusios poros dukra Guoda polinkį į šią profesiją turbūt paveldėjo genetiškai.
Tuo tiki ir G.Pečiulytė: „Jeigu kraujyje yra kokių nors genų, susijusių su pašaukimu ar talentu, tai jie – iš abiejų tėvų“.
Nors Guoda šiuo metu neabejoja, kad tėvų profesinis kelias jai turėjo įtakos, būdama moksleivė ji pasijuokė iš klasės draugės, svajojusios studijuoti žurnalistiką. Kai devintoje klasėje draugė pasakė, kad stos į žurnalistiką, G.Pečiulytė atkirto, esą ji yra kvaila, nes Guodai tėvai sakydavo: tai – ne profesija, o gyvenimo būdas.
Pečiuliai dukrai diegė mintį, kad pirmiau reikia įgyti profesiją, o paskui žiūrėti, kokį kelią pasirinkti. Ji tuo kone aklai tikėjo iki vienuoliktos klasės.
„Bet po to supratau, kad man įdomu kalbinti žmones, stebėti, kaip dirba televizijos žurnalistai. Užbėgdama įvykiams už akių turiu pasakyti: ypač tėtis nuo to pasirinkimo atkalbinėjo labai smarkiai“, – praeitį prisiminė „Lietuvos ryto“ televizijos žinių vedėja.
Žurnalistikos instituto profesorius dukrą nuo žurnalistikos pasirinkimo atkalbinėjo greičiausiai dėl to, jog tai profesija, kuri žmogų persmelkia ir neleidžia pailsėti. Juk žurnalistas nuolat ieško temų, į visą pasaulį pradeda kitaip žiūrėti.
„Atsiranda kritiškumas informacijai, gal net ir žmonėms“, - dirbama žiniose pastebėjo G.Pečiulytė.
Kasdienybėje Godai pasitaikė situacija, kai kalbantis su pažįstamu žmogumi, nuskamba nevykęs pokštas: „Čia interviu imi?“
Guoda nesigaili pasirinkusi žurnalistiką – neįsivaizduoja, kuo dar galėtų būti. Dabar ji yra tapusi kone informacijos gėrėja.
G.Pečiulytei visos temos įdomios – ir apie knygų vertėjo, ir apie tolimųjų reisų vairuotojo darbą. Juk iš to susideda pasaulis, iš to kyla temos, kitas požiūris.
Kai Guoda studijavo, antrame kurse televizijos žurnalistiką jai dėstė tėvas.
Bet Ž.Pečiulis nuo egzamino nusišalino. Jo dukrą vertino dabar jau šviesaus atminimo kino kritikas Skirmantas Valiulis.
Universitetas – ne mokykla, studentai mažiau priklausomi nuo dėstytojų, tad Guoda kaip per miglą dabar jau prisimena, kai jai sėdint auditorijoje paskaitą skaito tėtis.
Bet ji prisiminė, kaip būdama kaime ruošėsi tėvo dėstomo dalyko egzaminui ir nežinojo, kad egzaminuos kitas dėstytojas. Tik nuėjus laikyti egzamino paaiškėjo, kad Ž.Pečiulis nusišalino nuo dukters vertinimo.
„Neprisimenu, turbūt ir ne dešimtuką gavau“, – juokdamasi ištarė G.Pečiulytė. Ji kursinių darbų vadovu nesirinko tėvo, neklausė jo patarimų rašydama, nes tai būtų buvę neetiška.
Duktė įsitikinusi, kad jeigu paskaitas dėsto tėvas, tai tampa sunkinamąja aplinkybe, nes kurso draugai dėl tavęs negali visiškai atsipalaiduoti.
Be to, G.Pečiulytė plaukioja tuose profesijos vandenyse, kuriuose daugelis pažįsta ir Ž.Pečiulį.
Kartais duktė sulaukia replikų, senų nuoskaudų: „Per vieną vakarėlį kažkas iš kolegų pasakė: aš pykstu ant tavo tėčio, nes jis man parašė devynis už kursinį darbą. Tačiau kai kurie buvę Ž.Pečiulio studentai man pasako, kad jis – jų mėgstamiausias dėstytojas.“
Guoda neabejojo, kad ji dar ilgai bus siejama su tėvu, nes nemažai kas mano, kad duktė į žurnalistiką įstojo tiktai per Ž.Pečiulį. Tačiau taip manantys nežino, kad tėvas viską darė, kad dukra nestudijuotų Žurnalistikos institute.
Abiturientei buvo daug ašarų, kai tėtis pasakė, jog ji neįstos. Be to, profesorius patarė, kad nereikia ten stoti.
„Iki šiol su tėčiu daug ginčijamės žurnalistinėmis temomis. Gerai prisimenu, kaip jis mane atkalbinėjo nuo diplominio darbo temos, susijusios su prezidento Rolando Pakso apkalta, kurią nušvietė spauda.
Jam atrodė, kad tai – sunki tema, bet aš ryžausi lyginamajai analizei, susijusiai su istoriniu įvykiu Lietuvoje“, – pasakojo G.Pečiulytė, profesiniame kelyje nesulaukusi tėvų palaikymo.
Nors Guoda girdėjo apkalbų, jog ir televizijoje atsidūrė per tėvą, ji patvirtino vieną tiesą: „Tėvas ir mama visada atkalbinėjo nuo lemiamų žingsnių, pavyzdžiui, nuo dalyvavimo laidos „Labas rytas“ vedėjų atrankoje.
Su niekuo nesitariau ir nuėjau. Kai prodiuseris man paskambino ir pasakė: „Tu mus domini, ar mes irgi tave dominame?“, tuomet tėvams ir pasakiau, kaip pasielgiau.“
Dabar, kai G.Pečiulytė dirba „Lietuvos ryto“ televizijoje, tėvas dažnai klausosi jos skaitomų žinių. Bet ir mama yra nemenka dukters kritikė, nes ji dar ir nužvelgia, kaip Guoda apsirengusi, kaip padažyta, kaip sutvarkyti jos plaukai.
Guoda papasakojo konkretų pavyzdį, kurį prisimins visą gyvenimą. Apie jį darbe pasišneka su kolegomis.
„Prieš kelerius metus aš per žinias perskaičiau pranešimą iš užsienio apie tai, kad kažkas pervažiavo gulintį policininką. Mums, miesto žmonėms, aišku, kas tas gulintis policininkas, tai yra salelė, skirta greičiui mažinti.
Man tėtis paskambino ir pasiteiravo, ar aš manau, kad mano močiutė, kuri kadaise vairavo ir gyvena nedideliame miestelyje, žino, kas yra gulintis policininkas? Juk dalis žmonių turbūt pamanė, kad ten gulėjo žmogus ir autobusas jį pervažiavo.
Tai – pavyzdys, kaip tėtis atidžiai žiūri žinias. Man tai buvo pamokanti kritika: pagalvok redaguodama tekstą. Turėjau patikslinti, kas tas gulintis policininkas. Juk žurnalistikoje reikia vengti dviprasmybių“, – tikino šią pamoką išmokusi G.Pečiulytė, kuri dabar dažnai darbe kabinėjasi dėl sporto terminų ar griozdiškų tarptautinių žodžių.
Žinių vedėja yra įsitikinusi, kad žiūrovui neturėtų kiltų neaiškumų: „Mes dirbame tam, kad žmonėms būtų aišku. Ir jeigu reikia pridėti porą žodžių, kad žiūrovui pasidarytų aiškiau, turime tai padaryti.“
G.Pečiulytė savo tėvus vadina kritiškais žiūrovais, nes neretai pastabų sulaukia ne tik savo, bet ir bendradarbių adresu. Tuomet kolegas ji arba gina, arba perduoda jiems pastabas.
Dirbant žurnalistu net draugų ratas neretai sukasi apie tos pačios profesijos žmones. Taip nutiko ir Guodai, sukūrusiai šeimą su televizijos žurnalistu Edvardu Špoku.
Beveik dvejų metų pirmagimį Teodorą auginanti pora turbūt nesusimąsto, ar užaugęs sūnus rinksis žurnalistiką. Guodos atvejis parodė, kad obuolys nuo obels netoli rieda.
Galiausiai Ž.Pečiulis pripažino, kad dukters charakteris tinka būti žurnaliste.
– Kaip reagavote, kai Guoda vis dėlto nusprendė studijuoti žurnalistiką? – paklausiau Ž.Pečiulio
– Kiek pamenu, atkalbinėjau, pasitelkdamas klasikinius propagandos metodus, parinkdamas tik neigiamus argumentus – pervargsi, neišsimiegosi, bėgiosi uždususi, vaikų neturėsi kada auginti. Nepaklausė.
– Pamalonino ar nustebino, kad ji eina jūsų pėdomis?
– Ir taip, ir taip. Abu su žmona studijavome žurnalistiką – nei studijos, nei darbas nenuvylė. Priešingai, turėjome įdomių dėstytojų, o kursas buvo fantastiškas! Bet Guodą atkalbinėjome.
Dirbau Žurnalistikos institute, vadinasi, bus visokių apkalbų: įtaisė, sutvarkė. Ir dėstyti dukrai nedrąsu – juk vaikai tokie kritiški.
Buvo ir tokių pamąstymų: gerai būtų šeimoje turėti gydytoją. Bet gal ir gerai padarė, kad nepaklausė.
Matau, kad jai tai patinka, toks darbas atitinka jos būdą.
– Stebėdamas dukters karjerą televizijoje pasakote dažniau kritikos ar pagyrų?
– Su žmona žiūrime visas jos skaitomas žinias – Guoda yra iš tų, kuri kruopščiai ruošiasi, pati į savo ir komandos darbą moka pažvelgti kritiškai.
Kartais ir mes šį tą pasakome, kokią klaidelę bėgančioje eilutėje pataisome. Kartais ir pasiginčijame dėl reportažų išdėstymo ar kokio anonso sakinio. Man visada įdomūs Guodos interviu – ji geba bendrauti, kalbinti. Ten geriau atsiveria jos charakteris.
