– Per tą laiką, kol gyvenate Lietuvoje, viešajame transporte ne kartą esate išgirdęs, ką apie jus šnabždasi – „žiūrėk, musulmonas“, „atsargiai, jis gali susprogti“. Ką dar yra tekę išgirsti iš lietuvių?
– Gyvenant Lietuvoje buvo visokių patirčių. Pradėjęs studijuoti Lietuvoje, daug važinėdavau troleibusais ir autobusais. Taip sutikau ir draugų, ir kitokių žmonių, kurie turbūt nežino daug apie islamą, apie užsieniečius, ir jie gali pykti ant mūsų. Kartą troleibuse patyriau incidentą: grupė studentų pradėjo mane apkalbėti, kad aš esąs gal koks teroristas.
Kitą kartą turguje pardavėja supyko ant mūsų šeimos. Šaukė, kad mus reikia išvaryti ne tik iš turgaus, bet ir iš šalies.
Bet kodėl mus reikia išvaryti? Mūsų šeima jaučiasi lietuviais, ne užsieniečiais. Kalbame lietuviškai, švenčiame visas lietuviškas šventes, turime daug lietuvių draugų. Mes čia gyvename, mes esame Lietuvos dalis.
– Turite 3 vaikus, jie lanko mokyklą, darželį. Ar jie patiria patyčių, užgaulių žodžių, replikų?
– Atmosfera mokykloje yra tikrai gera, mūsų vaikus priima ir direktorius, ir mokytoja, ir vaikai. Niekada vaikai nesiskundė patyrę problemų dėl to, kad mes esame užsieniečiai.
– Socialiniuose tinkluose po savo nuotraukomis sulaukiate komentarų ir žinučių „sprogsit“. Jums grasinama?
– Taip, sulaukiame ir tokių komentarų, ir gerų.
– Apklausos rodo, kad lietuviai yra nedraugiškai nusiteikę romų, musulmonų, homoseksualų atžvilgiu. Pavyzdžiui, daugiau kaip pusė lietuvių nenorėtų jiems išnuomoti būsto. Jums jį pavyko gauti iš karto atvykus į Lietuvą?
– Visko teko patirti. Pavyzdžiui, kartą paskambinus būsto savininkui jis klausia, ar jūs užsienietis, musulmonas. Atsakau, kad taip. Jis pareiškia, kad man nenori nuomoti. Tačiau yra tekę išgirsti ir „Užsienietis? Musulmonas? Gerai, galite nuomotis.“
– Kai jūs troleibuse išgirstate, kad apie jus keleiviai šnabždasi, jog netrukus galite sprogti, kaip jūs reaguojate?
– Kartą buvo troleibuse toks incidentas, apie mus būtent taip ir šnabždėjosi, nes žmonės galvojo, kad mes nesuprantame lietuviškai. Ir iš tiesų gerai, kad tuo metu mūsų vaikai dar nesuprato lietuviškai, dar tik mokėsi šios kalbos, todėl jie nesuvokė, ką apie mus šneka.
Išlipdami iš troleibuso tie patys lietuviai priėjo prie manęs ir angliškai paklausė, iš kur mes esame. Atsakiau, kad mes esame iš Vilniaus, iš Lietuvos. Atvykome čia gyventi iš Pakistano. Ir nuraminau juos, kad mes nesprogsime, kad jūs saugūs ir paprašiau, kad savo vaikams daugiau nepasakotų neegzistuojančių istorijų.
