Seniau svetimų atsiminimų knygų nė neskaičiusi poetė juos rašyti ryžosi, įkalbinėjama leidyklos. „Pasiūlymo sulaukusi nustebau, ilgai delsiau, atsikalbinėjau, o tada pamėginau rašyti – ir man patiko. Taip ir atsirado pirmoji knyga „Atminties babilonai, arba Aš vejuos vasarą“.
Rašyti antrąją prisiminimų knygą paskatino gražūs skaitytojų atsiliepimai, kurių sulaukė, pasirodžius pirmajai. Pavyzdžiui, vienas nepažįstamas vyras, paskambinęs V.Palčinskaitei, papasakojo, kad perskaitęs knygą ruošėsi dalyvauti plaukimo varžybose ir nusprendė savo plaukimą skirti jos mamos garbei. Varžybas jis laimėjo. Atsišaukė ir keletas buvusių rašytojos tėvo mokinių bei įvairių kitų žmonių.
Autorė prisipažino, jog atsiliepimai jai buvo toks netikėtumas, kad pradžioje net užsirašydavo po sakinį ar du iš to, ką sakė jai skambinę nepažįstami žmonės, ir tuos užrašus paskaitydavo, kai pasidarydavo liūdna.
Jau užbaigus antrąją prisiminimų knygą autorę užgriuvo abejonės, net kilo noras paspausti „delete“ mygtuką ir viską ištrinti. Tuo metu jai rodėsi, kad galbūt knyga visai prasta, tik nei ji, nei leidykla nesupranta, kad ji tokia?
Visgi gavusi naują leidinį į rankas ir akimis permetusi kelis atsitiktinius puslapius, kūrėja nusprendė, kad atspausdinti knygoje jos prisiminimai atrodo geriau nei kompiuterio ekrane. Apskritai V.Palčinskaitė įpratusi poeziją visuomet rašyti ranka, o prozą – kompiuteriu.
Kartais kūrėja, kurios pirmasis eilėraščių rinkinys pasirodė dar 1961 m., nusprendžia, kad nusipelnė poilsio. Pasako sau, kad kurį laiką vien skaitys, ką parašė kiti, klausysis muzikos ir pagaliau ras laiko susitvarkyti namus. Bet po kokios savaitės, sulaukusi įdomaus pasiūlymo, nusikeikia ir imasi darbo – kitaip jai neišeina.
O koks gyvenimo etapas į jo prisiminimus pasinėrusiai rašytojai atrodo pats gražiausias? „Gal ir keista, bet man gražiausias etapas yra dabar. Taip, jaunas daug ko patyrei, buvo daug gražių dalykų, bet tai jau praeitis. Taigi džiaugiuosi šiandiena, tuo, kad dar rašau, kad keliauju, bendrauju, kad jaučiuosi reikalinga leidyklai ir skaitytojams. Ir labai džiaugiuosi, kad sulaukiau šių gražių dabartinių laikų. Na, gal ir ne visame kame jie gražūs, juk mes tik trisdešimt metų esame laisvi, bet iš esmės esu optimistė ir noriu įžvelgti tą pusę stiklinės, kuri yra pilna. Tai tikrai geriau, nei viešai kalbėt apie savo ligas ar apie tai, kaip pabrango produktai“, – sakė poetė.
Vaikystė skalbinių dėžėje
Trisdešimties knygų autorė patikino, kad rašydama atsiminimus nieko neišsigalvoja ir nepagražina. Nepaisant to, jos vaikystė, aprašyta knygoje „Atminties babilonai“, atrodo labai dramatiška. Jos tėtis buvo lietuvis, o mama – žydė. Jos mamos tėvai, mirę dar iki Antrojo pasaulinio karo, Kalvarijoje turėjo didelius ir gražius namus, kuriuose sovietmečiu buvo įrengta psichiatrijos ligoninė, vėliau – mokykla. Jos mama tų namų ilgėjosi iki pat mirties.
1940 m. Violetos tėvai įformino savo santuoką civilinės metrikacijos biure Kaune ir buvo be galo laimingi, tačiau tai tęsėsi neilgai.
Atsiminimuose autorė rašė: „Užgriuvus karui mama savo noru išėjo į getą, nenorėdama šeimai nemalonumų ir nenutuokdama, kaip ir daugelis kitų, kas jos laukė. (…) Kai vis neramesnės žinios ėmė sklisti iš geto teritorijos, tėvas ėmėsi gelbėjimo darbų. Sako, tėvui pasisekė papirkti geto policininką už penkiasdešimt Kubos cigarų, ir motinai pavyko pabėgti. Vėliau tėvas, padedamas kitų savo šeimos narių, ištraukė iš geto du mamos brolius su žmonomis.“
Bet tai dar anaiptol ne viskas – pabėgėliams reikėjo slapstytis. Violetos mama glaudėsi pas uošvius ir niekam nesirodė. Taigi kai ji pastojo, reikalai dar labiau komplikavosi – ji net galvojo apie abortą, nes visai vyro šeimai per ją grėsė pavojus. Ir tada lietuvė tėvo mama, nemokėjusi skaityti nei rašyti, pasakė: „Nežudyk. Karas greitai baigsis, o mes turėsime anūką arba anūkę...“
Kai jau atėjo laikas gimdyti, tėvas su pavogtu savo pusseserės pasu nuvežė mamą į ligoninę (gerai, kad savo išvaizda ji nebuvo panaši į žydę). Tąnakt ligoninėje budėjusi daktarė ir davė naujagimei Violetos vardą – pagal jai patikusio romano, kurį tuo metu skaitė, heroję.
Kai tėvas parsivežė mamą su naujagime namo, aplink namus vis vaikščiodavo vokiečių patrulis. Kai jis patruliuodavo po žemais pirmo aukšto langais, senelė įkišdavo mergytę į skalbinių pintinę po paklodėmis ir melsdavosi Dievui, kad toji nepravirktų.
„Augau tarp rūsio, spintos ir baltinių skrynios, bet šalia buvo mama, tėvas, mylimi seneliai“, – rašė prisiminimuose V.Palčinskaitė. Vėliau, kad neįkliūtų vokiečiams, jos mamą ir ją uošvis pervežė į kaimą Raseinių rajone.
Didžioji netektis
Po karo Violeta su tėvais apsigyveno Kaune, Žaliakalnyje. Violetos mama buvo vaistininkė, o tėvas visą gyvenimą dirbo pedagoginį darbą, buvo Kauno kooperacijos technikumo direktoriumi, dėstė finansines disciplinas ir labai mylėjo savo mokinius.
Savo vienturtei dukrai tėtis buvo nupirkęs ir į tiesiai į kambarį parnešęs viščiukų, nes toji jais buvo labai susižavėjusi (tiesa, mama po trijų dienų kategoriškai paliepė juos išvežti į kaimą), žaisdavo su ja tigrų tramdytoją ir indėnus, o kartą pusę nakties piešė obuolį ir kriaušę, kad tik dukra gautų mokykloje gerą pažymį.
Violetos tėvas mirė, kai ji buvo paauglė, vos sulaukęs penkiasdešimt vienerių. Jis neatsibudo po operacijos, kuri šiais laikais būtų visai nesudėtinga. Klinikose per operaciją laukusi motina, išgirdusi nuosprendį, bandė žudytis. Ją sustabdė artimas šeimos draugas, kuris operacijos metu taip pat budėjo prie tėvo.
Apie tai V.Palčinskaitė rašė: „Niekada taip ir nepajėgiau šito mamai atleisti. Ji norėjo mane palikti. Net ir išaugusi iš paauglystės amžiaus negalėjau šito suprasti. Labiau už viską pasaulyje bijojau būti palikta. Be galo mylėjusi savo tėvą, mamos poelgio negalėjau suprasti ir pateisinti. Iki šiol. Gal todėl, kad savo gyvenime taip ir nesutikau vyro, dėl kurio būčiau galėjusi nusižudyti...“
Visgi rašytojos santykiai su mama buvo labai šilti iki pat jos mirties.
Oficialus ir neoficialūs vyrai
V.Palčinskaitė iš kelių skaitytojų moterų girdėjo, kad šios pirmąją „Babilonų“ knygą pradėjo skaityti nuo skyrelio „Vyrai mano gyvenime“. Jame nežinantiesiems paaiškėja, kad rašytoja turėjo vieną oficialų vyrą, pianistą, kompozitorių Julių Andrejevą.
Ištekėjo gana anksti, abu buvo studentai. Ji studijavo Filologijos fakultete, jis – konservatorijoje. Jis nuolat skambindavo pianinu, o ji jau rašė. Gyveno dviejų kambarių bute pas poetės mamą, kuri, jei pora susibardavo, visuomet palaikydavo žento pusę. Abu mėgo šokti, lankytis teatre ir koncertuose.
Santuoka truko penkerius metus. „Tik ne visi tie metai buvo tikri“, – pridūrė poetė.
Ji juokais sakydavo, kad ir ištekėjo, ir išsiskyrė legendinėje „Neringos“ kavinėje. Taip pat ten parašė tris kino scenarijus režisieriui Algirdui Araminui bei visą pluoštą tekstų kompozitoriaus Benjamino Gorbulskio dainoms.
Skyrybas autorė prisimimuose aprašo be jokios nuoskaudos: „Išsiskyrę su vyru, tai pažymėti irgi atėjom į „Neringą“. Bičiuliai, žinoję apie ankstesnius mūsų ketinimus skirtis, pagalvojo, kad susitaikėm, ir ta proga atsiuntė mums šampano...
Skandalų nebuvo. Tiesiog pasukome skirtingais keliais. Įtaką darė skirtingos draugų kompanijos, skirtingi vėjai galvose.“
Su J.Andrejevu, vėlau netyčia kur nors susitikę, jie draugiškai pasišnekučiuodavo.
Buvo ir neoficialių vyrų. „Atminties babilonuose“ autorė atvirai prisipažino: „Būta gražių akimirkų, gražių istorijų. Iš vienos tokios, dėl kurios bene labiausiai išgyvenau išsiskyrus, liko šviesus jausmas, o kartu ir skausmingi išgyvenimai. Žmogus buvo vedęs, nenorėjau ardyti šeimos, nes netikėjau, kad tai man atneštų laimę. Atsisakiau galimybės pagimdyti jo kūdikį. Kūdikį be tėvo, nes anais laikais turėjau šalia pavyzdžių – mačiau, kaip vaikai kankinasi, ieškodami savo gimdytojo. Nežinau, ar būčiau tai pakėlusi. Nebuvau tokia stipri. Buvo kiti laikai, dabar tokio visuomenės spaudimo moterys nebepatiria ir pačios atsako už savo likimus. Tas žmogus, kurio jau seniai nebėra tarp gyvųjų, retai, bet kartais ateina į mano sapnus apsivilkęs savo baltu chalatu, visada sėdi ant kėdės mano sapno kamputyje ir sprendžia man iškilusią sunkią problemą.“
Kitoniškos moterys lieka vienos?
Pokalbio metu V.Palčinskaitė paaiškino, kodėl, jos įsitikinimu, moterys menininkės neretai lieka vienos: „Jos sulaukia aplinkinių dėmesio, o tai ne visiems vyrams patinka. Antra vertus, rašymas užima visą tavo laiką, apie tai galvoji valgydama ar važiuodama. Šauna į galvą įdomesnė mintis, netikėtas žodžių junginys – skubi užsirašyti. Tikrai ne kiekvienam vyrui patiktų gyventi su tokia nuolat kitoje erdvėje esančia moterimi. Kai kurios menininkės tai suderina, bet ne visos. Mano santykiams su vyrais kliudė ne kitos moterys ar dar kažkas, o mano darbas.“
„Atminties babilonuose“ ji rašė dar kategoriškiau: „Ar nenormali moteris gali tikėtis rasti normalų vyrą?! Kiek teko pastebėti, kitoniškumas dažniausiai vyrus baugina. O jeigu traukia, tai tik ne šeimyniniam gyvenimui.“
Ar ji niekuomet nesijaučia vieniša? Tiesiogiai į šį klausimą rašytoja neatsakė, bet paaiškino: „Aš dažnai bendrauju su jaunais žmonėmis, su vaikais, ir tai labai džiugina. Beje, vaikai dabar kitokie, nei seniau. Pavyzdžiui, dabar susitikimuose jie prašo pasirašyti ne knygoje, o tiesiai ant rankos. Arba prieina prie manęs po susitikimo ir sako: „Apsikabinkim“. Tai mane sugraudina iki ašarų.“
Na, o kai nori su kažkuo atvirai pasikalbėti, V.Palčinskaitė visuomet gali paskambinti savo gerai draugei Saulei, su kuria gražiai bendrauja dar nuo pirmojo universiteto kurso. Saulė dabar gyvena Kanadoje, tačiau šiais laikais yra tokių telefoninių pokalbių planų, kurie leidžia moterims plepėti valandų valandas. Neretai jos ir susitinka Lietuvoje ar kur nors Europoje.
Kelionės – didelis rašytojos pomėgis, ji yra aplankiusi daugelį Europos šalių, pabuvojusi ir Azijoje, Šiaurės Amerikoje, Afrikoje. Ji džiaugiasi, kad dar turi jėgų keliauti. Kai ilgiau užsibūna namuose, `sunkiai benusėdi vietoje.
„Aš išprotėjus keliautoja, man geriau nežiūrėti laidų apie užsienio šalis – pamačiusi tą pačią akimirką esu pasirengusi krautis lagaminą ir lėkti į oro uostą. Nors galėčiau ir be lagamino...“, – sakė V.Palčinskaitė.
O kaip dvi prisiminimų knygas išleidusi rašytoja apibūdintų savo gyvenimą visai trumpai? „Sakyčiau, kad jis buvo ne visada sėkmingas, bet visada nuotykingas“, – atsakė V.Palčinskaitė.
