Viešųjų ryšių ir komunikacijos specialistė D.Valsiūnaitė ruošdamasi deryboms turėdavo parengusi atsarginį planą, tačiau niekada nebuvo užsiminusi, kur norėtų būti palaidota.
Vasario 8-ąją lydėdami Dainidą į paskutinę kelionę Kairėnų kapinėse Vilniuje jos draugai jautėsi taip, lyg išlydėtų ją į dar vieną misiją – tik šįkart ji keliautų ramybėje.
Dainidos draugė žurnalistė Rūta Sinkevičienė žavėjosi jos mokėjimu bendrauti, analitiniu mąstymu. Ji buvo gera derybininkė, dirbanti ypač sunkiomis ir stresinėmis sąlygomis.
Pildydama įvairius dokumentus būsimoms misijoms Dainida kaip savo teigiamas savybes įrašydavo ir puikią fizinę formą bei ištvermę.
Pernai rudenį grįžusi iš keturis mėnesius trukusios misijos Pakistane vilnietė stengėsi dovanoti daugiau laiko savo vienuolikamečiam sūnui, taip pat draugams, laukiantiems jos pasakojimų ir įspūdžių.
Atsisveikindami amžiams su Dainida draugai rašė: „Daug buvome kartu, juokėmės, planavome. Per mažai tau, Dainida, sakėme, kokia Tu gera mama, draugė, kokia išmintinga, graži, nepakartojama, vienintelė tokia. Tu mums buvai, esi ir būsi gerumo ambasadorė.“
Dainida ne veltui jautėsi esanti pasaulio pilietė, ją ginė į priekį noras tapti įvykių liudininke įvairiose šalyse.
Lietuvė koordinavo rinkimų stebėtojų darbą sudėtingose misijose Rytų Timore, Burkina Fase, Egipte, Siera Leonėje ir Tunise. Ji buvo rinkimų stebėtoja Afganistane, Alžyre, Dramblio Kaulo Krante, Etiopijoje, Gabone, Haityje, Mauritanijoje, Nigeryje, Sudane, Zambijoje.
Lietuvė taip pat stebėjo rinkimus pavojingiausiose Afrikos šalyse – Gvinėjoje, Ruandoje, Konge. Kaip ESBO rinkimų stebėtoja D.Valsiūnaitė taip pat dirbo Baltarusijoje, Uzbekistane, Kosove ir Bosnijoje.
Nebijojo, nes buvo pasiskiepijusi
Tačiau gripo virusas pasirodė esąs stipresnis nei Dainidos noras matyti teisingesnį pasaulį – be karo konfliktų, skausmo ir skurdo.
Gripas pamažu alino jaunos moters organizmą, nes šiemet visą sausį ji sirguliavo. Tačiau į šiuos negalavimus Dainida rimtai nežiūrėjo. Ji vartojo vaistus nuo peršalimo ir laiku nesureagavo į savo būklę.
Dainida sakydavo, kad sirguliuoja, bet žiemą esą daugelis žmonių taip jaučiasi.
„Visi mes čia sirguliuojame. Bet baisi buvo žinia, kad Dainida paniro į komą. Mačiau, kaip sunkiai gydytojai kovojo už jos gyvybę“, – prisiminė R.Sinkevičienė.
Per Naujuosius metus su Dainida telefonu bendravusi žurnalistė prisiminė, kad tą vakarą jos draugė nesijautė sveika.
Tačiau niekas neįtarė, koks pavojingas gali būti gripas. Sausio 13-ąją Dainida lankėsi boulinge – tai buvo jos paskutinis pasižmonėjimas.
Ramindama visus, kad yra pasiskiepijusi vakcina nuo gripo, kad tuoj viskas praeis, moteris neskubėjo ieškoti gydytojų pagalbos.
Tačiau delsimas buvo pragaištingas. Sausio 15-ąją su drauge telefonu kalbėjusi Dainida dažnai kosėjo. Dar po kelių dienų temperatūra pakilo iki 40 laipsnių. Sausio 20-ąją Dainidos sūnus, grįžęs iš draugo, rado mamą apalpusią.
Kai Dainida pateko į Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikas, jai buvo nustatytas sepsis, plaučių uždegimas – moteris buvo paguldyta į reanimaciją.
Medikai nustatė, kad dėl gripo išsivystė sunkios komplikacijos, jos ypač pažeidė širdį. Vasario 4-ąją medikai nustatė jai širdies nepakankamumą, o vasario 6-ąją D.Valsiūnaitė mirė.
Kad Dainida sunkiai serga, Panevėžyje gyvenanti jos pusseserė Kristina Jakimavičienė ilgą laiką nieko nežinojo.
Įkūrusios socialiniuose tinkluose atskirą grupę keturios pusseserės dažnai susirašinėdavo. Sveikindama su Kalėdomis ir Naujaisiais metais Dainida rašė, kad myli ir visas jas apkabina.
Bloga žinia apie Dainidos sveikatos būklę Kristiną pasiekė tik tada, kai pusseserė jau buvo panirusi į komą. Panevėžyje gyvenantys giminaičiai buvo sutrikę, nežinojo, ką daryti, nes Dainida buvo reanimacijoje, į kurią lankytojai nėra įleidžiami dėl gripo epidemijos.
„Mes žinojome tik tiek, kad tai buvo dirbtinai sukelta koma, o po trijų dienų Dainida mirė“, – iki šiol negali atsitokėti K.Jakimavičienė.
Kol neužsikrėtė gripu, Dainida neturėjo bėdų dėl sveikatos.
Ji buvo ištverminga, nuo mažumės daug sportavo, mėgo žaisti krepšinį, groti akordeonu – buvo gabi ir apdovanota įvairiais talentais.
Kai mokėsi devintoje klasėje, buvo kviečiama į Lietuvos jaunučių rinktinę, bet tada pasirinko Panevėžio merginų krepšinio komandą.
***
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ priede „Gyvenimo būdas“.
