Kai lietuvių kalbos mokytoja Robertui 10 klasėje uždavė parašyti rašinį „Mano vaikystė“, jis paprieštaravo, kad jo nerašys, nes normalios vaikystės neturėjo. Tą laiką užėmė operacijos, reabilitacijos ir mankštos. Jis daugiau bendraudavo su medikais ir kineziterapeutais nei su savo bendraamžiais. Tokie vaikiški džiaugsmai, kaip kad saldumynai ar ėjimas į kiną, buvo tik trumpalaikiai epizodai.
Kartais jam kildavo klausimų: „Kodėl kiti žaidžia futbolą, o aš negaliu?“, arba „Kodėl man reikia sportuoti, ir dar pririštam prie lentos?“, atsakymų į kuriuos gerai nesuprasdavo. Už tai, kad nenorėjo mankštintis, yra net gavęs lupti.
Taip susiklostė todėl, kad Robertas gimė neišnešiotas, 7 nėštumo mėnesį, ir patyrė gimdymo traumą. Keliose vietose jam buvo užspausti stuburo nervai ir dėl to diagnozuotas cerebrinis paralyžius. Iki 2 metų jis negalėjo sėdėti, pirmą žingsnį (ne žingsnius) žengė ketverių.
Vėliau mama jam prisipažino: „Aš bijojau, kad tu manęs nemylėsi, gal ir nekęsi dėl to, kad aš tau tokia griežta, bet aš norėjau, kad tu mankštintumeis ir nebūtum kaip daržovė.“
Sulaukęs šešiolikos Robertas jai pasakė: „Aš tavęs nekęsčiau tuomet, jei būtum man nuolaidžiavusi ir dabar būčiau prikaustytas prie lovos.“
Mokydamasis ketvirtoje klasėje Robertas nueidavo į mokyklą pats, pasiremdamas lazdele, o draugas panešėdavo jo kuprinę.
Po poros metų vaikščiojimai į mokyklą baigėsi, nes prireikė operacijų. „Tų operacijų buvo ne viena, o šešios. Be to, tuo metu kūnas sparčiai augo ir raumenims, kurie ilgai būdavo sugipsuoti, būdavo sunku atsigauti, reikėdavo reabilitacijų“, – atsiminė Robertas.
Taigi nuo 7 iki 12 klasės jis mokėsi namuose, judėjo tik vežimėliu arba su vaikštyne. Dabar su draugais pajuokauja, kad, kai ja naudodavosi, 50 m nueidavo pats, o tada jie 200 m turėdavo jį tempti.
Nepaisant to, Robertas visą laiką gerai mokėsi. Gimnaziją baigė pažymių vidurkiu 9,8. Mokydamasis 11-12 klasėje net 7 kartus tapo laureatu publicistinių eseistinių rašinių konkursuose.
Po mokyklos pasirinko filosofijos studijas Vilniaus universitete. 8 metus, kol baigė bakalauro ir magistro studijas, praleido Vilniuje.
Tačiau po to, kad ir nenoromis, jam teko grįžti į gimtuosius Druskininkus. Studijuodamas gaudavo stipendiją, o vien su negalios pinigais Vilniuje, kur būsto nuomos kainos didelės, negalėjo pragyventi. „Aš juk negalėčiau dirbti padavėju, o taip pat negalėčiau pabėgti į „Norgę“ ar „Londę“, kaip mano bendraamžiai“, – konstatavo.
Nori įrodyti, kad gali
Visgi vaikinui netrūksta jėgų ir noro kabintis į gyvenimą. „Esmė ta, kad tėvai mane augino kaip sveiką vaiką. Kita vertus, aplinkiniai dažnai sakydavo man „Ne“, tarkim, manė, kad aš negalėsiu gyventi savarankiškai, o tai mane stūmė į priekį“, – pasakojo Robertas.
Štai didelė vaikino svajonė buvo šuolis parašiutu. Paskambinęs į įvairius klubus vis išgirsdavo, kad turinčiojo judėjimo negalią nepriims, tai būtų nesaugu, bet visgi pasiekė savo. Kad šuolis bus, sutarė, dalyvaudamas projekte „Diena su neįgaliuoju“. Šuolis buvo kengūrinis, tai yra, Robertas šoko kartu su intruktoriumi, o jo kojos buvo pririštos prie jo, kad netyčia neužsigautų.
Kitą sykį Robertas nuotykių parke, prisikabinęs virve, iš 20 m aukščio šoko virš Nemuno.
Dar jo gyvenime susiformavo savotiška tradicija – kasmet užlipti į vieną apžvalgos bokštą. Įveikė Veisiejų, Merkinės bokštus, o pernai – ir aukščiausią Lietuvoje apžvalgos bokštą, esantį Labanoro girioje. Dabar jis juda aktyvaus tipo neįgaliojo vežimėliu ar su ramentais, o į bokštą lipa, viena ranka įsikibęs turėklo, kita – pasiremdamas ramentu. „Po to tarsi savo viduje užsidedu pliusą, kad padariau kažką, kas man atrodė sunku“, – sakė Robertas.
Jo iniciatyva Druskininkų „Snow arenoje“ atsirado speciali monoslidė, skirta neįgaliesiems. Pradžioje ja labai daug slidinėjo, bet po to, kai išsinarino čiurną, to nebenori: „Kai po traumos vėl pamėginau ant monoslidės užlipti, pasijutau susikaustęs, kaip medinis, o juk slidinėdamas turi būti kaip guminis.“
Vyrukas, jo žodžiais tariant, pusę metų „čilina“, o pusę – rimtai sportuoja. Vasario ar kovo mėnesį susiima, o liepą, kai Druskininkų sporto centras užsidaro, jis pradeda gyventi vasaros režimu ir pusmečiui aptingsta.
„Man nesvetimi ir tokie dalykai, kaip kelionės su draugais prie jūros ir bemiegės naktys, kalbantis iki paryčių. Noriu gyventi neliūdną gyvenimą, mėgstu adrenaliną – apmąstymams man užteko tų laikų, kai paauglystėje po operacijų pusmetį gulėdavau sugipsuotas“, – sakė jis.
Kelias vasaras jis dalyvavo ralyje aplink Lietuvą. Vairavo automobilį su rankinio valdymo mechanizmu, o jo geras draugas Rokas buvo šturmanas. Pernai „Audi 80“ automobiliu neįgaliųjų rankinio valdymo klasėje net užėmė trečią vietą.
„Tuomet buvo širdyje linksma, nors ir šiek tiek liūdna dėl to, kad mašina daugiau nebevažiuoja. Na, bet ji buvo 1989 m. laidos – praktiškai mano amžiaus“, – sakė pašnekovas.
Paskui mylimąją – į siuvimo kursus
Robertas ne tik sportuoja bei pramogauja, bet ir darbuojasi – siuva lėles. Kaip jis sugalvojo imtis tokios veiklos?
„Niekada nemaniau, kad po universiteto grįšiu į Druskininkus ir kad pradėsiu siūti, na, bet tenka derintis prie savo negalios. Viskas prasidėjo nuo to, kad gyvendamas Vilniuje turėjau merginą, kuri buvo dizainerė, ir tam, kad su ja praleisčiau daugiau laiko, ėmiau lankyti jos vedamus siuvimo kursus. Taip aš ten ir mokiausi – bet šio to išmokau“, – nusijuokė Robertas. Ir pridūrė, kad apie šį savo užsiėmimą draugams nė nepasakojo, kad tie nesišaipytų.
Na, bet po kurio laiko su drauge išsiskyrė ir iš Vilniaus grįžo į gimtąjį miestą pas tėvus. „Atrodė, kad gyvenimo tempas sulėtėjo nuo 100 km iki 40 km/val.“, – palygino.
Namie jam darėsi liūdna, nerado sau vietos. Tada mama atnešė iš interneto atspausdintų iškarpų ir pasiūlė pamėginti siūti. „Pabandžiau ir pamačiau, kad ši veikla ramina nervus“, – sakė Robertas.
Kai jau turėjo pasiuvęs ne vieną lėlę, draugas pasiūlė pamėginti jų nuotraukas kelti į internetą – gal kas susidomės ir nupirks. Ir susidomėjo. Pirmą lėlę, pasak pašnekovo, pardavinėjo kaip savo vaiką, labai susirūpinęs, bet kartu ir bijodamas užsiprašyti per daug pinigų.
O kai netrukus jo mama išėjo iš savo tuometinio darbo, lėlių siuvimas tapo jų abiejų bendra veikla. „Yra lėlių, kurias pasiūti sugeba tik ji“, – prisipažino Robertas. Be to, jam vienam be mamos pagalbos būtų sudėtinga mugėse pastatyti palapinę.
Dabar daugiausia savo siūtomis lėlėmis ir prekiauja mugėse, šiuo metu intensyviai ruošiasi Kaziukui. Šeimos dueto kurtos lėlės yra ne tik vaikų žaislai – kai kurios jų skirtos interjerui papuošti.
Prisipažįsta, kad kažin kiek uždirbti neišeina – žmonių perkamoji galia nėra didelė, o vienetinių rankų darbo lėlių pusvelčiui pardavinėti nenori. O ir prekybos vieta mugėje, seniau kainavusi 100 litų, dabar jau gali kainuoti 185 eurus, be to, mugės metu reikia kažkur apsigyventi.
Verslininku Robertas savęs nelaiko, mieliau vadintųsi amatininku-filosofu.
Na, o kaip šiuo metu klostosi jo širdies reikalai? „Esu senbernis ir stengiuosi įžvelgti tokio gyvenimo privalumus. Druskininkuose mažai jaunimo, gal todėl draugės jau gana seniai neturiu. O gal prisideda ir tai, kad metams bėgant tu žinai, ko nori, ir merginos taip pat tą žino, tad į pažintis žiūri atsargiai. Studijų laikais santykiai užsimegzdavo lengviau“, – sakė simpatiškas vyrukas.
Ir prisipažino, kad per 8 metus, kai gyvena Druskininkuose, buvo užmezgęs rimtesnius santykius su dviem merginomis. Dabar stengiasi pasimėgauti laisve. Be to, tiki, kad jeigu džiaugsis gyvenimu, turės mėgstamų veiklų ir nebambės, draugę anksčiau ar vėliau ras.
