Kai Danutė ir Ernesta susitinka, abi juokiasi, kad galėtų bent apsikabinti. Juk kelis mėnesius nesimatė. Bet joms atrodo, jog ką tik išsiskyrė, mat motina su dukra kalbasi kelis kartus per dieną.
Nuo tada, kai prieš penkerius metus Danutė ištekėjo už Amerikos lietuvio teisininko Raimundo Petrausko (74 m.), pasikeitė jos gyvenimo vieta. Tiksliau, vietos. Moters namai šiandien – abipus Atlanto. Žiemos švenčių sugrįžusi į Lietuvą D.Elzbergienė-Petrauskė iškart po Naujųjų metų su vyru išvyko į Karibus. Ten peržiemoję tarsi paukščiai po kelių mėnesių persikels į Mičigano valstiją, Deivisbergą, kur juos pasitiks pavasaris.
O balandžio pabaigoje kels sparnus į Lietuvą. Tačiau pakeliui dar užsuks į Šveicariją, kur įsikūręs moters sūnus Edvinas (33 m.) su šeima, – močiutė norės aplankyti du anūkus.
„Kai esu už Atlanto, viską, kas vyksta Lietuvoje, sužinau per feisbuką. Nebūnu Lietuvoje devynis mėnesius, o kai visus vėl susitinku, viską jau apie juos žinau, nė kiek neatsilieku“, – nusišypsojo D.Elzbergienė-Petrauskė.
Atvykusi į Lietuvą moteris pirmiausia gerai išsimiega po skrydžio, tada imasi ūkinių darbų sostinės centre esančiame bute, atsiranda daugybė reikalų, tad viešumoje retai kada ją sutiksi.
Pastaraisiais metais Danutės dukra Ernesta vakarėliuose irgi nesilanko. Juk mėgstamiausia palydovė – mama dažniausiai būna ne Lietuvoje, draugės augina vaikus ir ji pati gyvena ramesnį šeiminį gyvenimą, susižadėjo su širdies draugu.
Motinos ir dukters keliai kartais susikerta žiemą Karibuose.
Ten nuskridusi Ernesta aitvaruoja, žaidžia tenisą, suplanuoja kelionę taip, kad dar užsuktų kelioms dienoms į Majamį, Niujorką.
Pas mamą Mičigane Ernesta buvo vos kelis kartus. Pamena, per mėnesį, kol ten viešėjo, perskaitė 8 storas knygas. Užtat susitikus Vilniuje joms stumti laiko tikrai nereikia.
– Ar grįžusi į Lietuvą dar turite darbo reikalų?
Danutė: Ernesta mane užvaiko! (Juokiasi.) Iš tiesų atrodo paradoksalu: kartais sėdėdama Mičigane ir nieko neveikdama jaučiuosi tarsi degraduočiau – man niekas nėra įdomu. Tuo metu kiti dirba, vaikšto po renginius, aktyviai visur dalyvauja.
Tad kai grįžtu į Lietuvą, atsigaunu – su Ernesta lekiu į studiją, dirbu kasdien su vaikais, organizuojame renginius. Anksčiau man tai buvo įprasta. Bet dabar nuo tokio tempo esu atpratusi – pavargstu. Tada savo vyrui prižadu, kad niekada daugiau nebambėsiu, kad degraduoju.
Iš pradžių, kai Ernesta perėmė verslą, buvo neramu. Svarsčiau, ar ji viena susitvarkys. Todėl padėdavau. O kai dabar noriu padėti ir pradedu ką nors daryti, ji sako: mama, aš jau seniai tai padariau!
Dabar turbūt aš jai labiau trukdau, nei galiu padėti. Ji turi savo viziją ir yra dar greitesnė, negu aš anksčiau buvau.
– Ar perimti mamos įkurtą vaikų modelių studiją „Mažoji mis“ buvo jūsų svajonė?
Ernesta: Pirmiausia aš niekuomet nesvajojau dirbti su mama. Kadangi pati nuo mažumės lankiau įvairias studijas, modelių mokyklas, man ši sritis jau buvo atsibodusi.
Įstojau į ISM vadybos ir ekonomikos universitetą mokytis verslo vadybos ir nuo pirmo kurso pagalvojau, kad reikėtų pradėti dirbti. Ėmiau svarstyti, kur.
Mano kurso draugai tuo metu dirbo padavėjais, barmenais, o manęs tokie darbai visai netraukė. Taip pat nenorėjau dirbti ir pas mamą, nors ji mane kviesdavo. Norėjau būti savarankiška.
Pamenu, brolis man tuomet patarė: daryk, ką geriausiai moki, ir tapk mamos konkurente. Mane tai labai užkabino! Ir ėmiausi šios idėjos.
– Kaip reagavo mama?
Ernesta: Ji palaikė, o brolis padėjo. Sugalvojome modelių mokyklos pavadinimą „Catwalk“ (išvertus iš anglų kalbos – „Podiumas“), užregistravome, sukūrėme interneto puslapį, suradau jai atskirą vietą toliau nuo mamos, ėmiau ieškoti savo klientų.
Mama dirbo su vaikais, o aš tada buvau 19-metė, stipresnį ryšį rasdavau su paauglėmis, tad ėmiau bendrauti su jomis. Man puikiai sekėsi. Bet trečiame kurse užsinorėjau išvykti į Prancūzijos pajūrio miestą Nicą pasimokyti per „Erasmus“ programą.
Tai buvo mano svajonių šalis. Bet juk turėjau verslą, ką daryti?! Atėjau pas mamą ir paprašiau, ar ji galėtų pusmetį pasirūpinti mano merginomis. Pažadėjau padėti per atstumą.
***
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ priede „Gyvenimo būdas“.
