Buvusiam Kauno technologijos universiteto Informatikos fakulteto docentui Valentinui Kiauleikiui (77 m.) su kiaule siejama pavardė gyventi netrukdo. Tik vaikystėje jis atkreipdavo į save dėmesį dėl skambios pavardės. Mokydamasis pradinėje mokykloje Valentinas buvo jautrus pašaipoms, bet augant jos liovėsi.
„Vėliau taip pat atsirasdavo tokių, kurie apie žmogų spręsdavo iš to, kaip jo pavardė skamba. Bet tai retai pasitaikydavo. Tačiau kai prieš dvylika metų irgi buvo Kiaulės metai, man vienas docentas priminė: „Na, tavo metai ateina.“
Žodžiu, pasitaiko žmonių, kurie atkreipia dėmesį į pavardės skambėjimą. Bet pavardė tikrai nėra tai, kas trukdytų gyventi“, – prisiminė V.Kiauleikis, prieš septynerius metus iš Kauno persikėlęs gyventi į Palangą, arčiau savo gimtinės. Valentinas džiaugėsi čia galįs pasikalbėti žemaitiškai.
V.Kiauleikis įsitikinęs, kad jei bendrauja su žmonėmis, kuriems rūpi jo mintys, viskas puiku. Bet jeigu žmogui atrodo, kad pavardė charakterizuoja žmogų kaip kiaulę, į tokius jis nekreipia dėmesio.
„Jeigu žmogus akcentuoja pavardę, nelabai tikiu jo inteligencija, su tokiu bendrauti nelabai noriu“, – sakė Valentinas.
Jeigu kokioje nors įstaigoje darbuotojas bando su klaida parašyti Valentino pavardę, vyras patikslina jos rašybą: „Nuo žodžio „kiaulė“.“
Toks patikslinimas V.Kiauleikiui nuotaikos nesugadina.
Nors Lietuvoje yra nemažai Kiauleikių, Valentinas neturi savo giminės genealoginio medžio. Jis tam negaišta laiko ir neturi poreikio sukurti giminės medį. V.Kiauleikis žino pavardės istoriją ir jam to pakanka.
„Prie Palangos yra Kiauleikių kaimas. Iš ten visi Kiauleikiai kilę. Aš gimęs netoli to kaimo, už 20 kilometrų esančiame Ruginių kaime Kretingos rajone.
Pasaulį išvydau grafo Juozapo Tiškevičiaus palivarke Ruginiuose, mano senelis buvo to palivarko ūkvedys, tėvas jį vėliau perėmė, kai išparceliavo dvarus“, – pasakojo V.Kiauleikis.
Kiauleikių pavardės šaknys siekia XVII amžių. Tuo metu Lietuva prekiavo bekonais, į Palangą atvykdavo pirkėjai ir gyvulius išplukdydavo laivais į Vakarus.
Tose apylinkėse buvo nemažai kiaulių pardavėjų, nes kiaules vežė iš visos Lietuvos. Iš to kilo Kiauleikių kaimo pavadinimas. Nuo to kilo Kiauleikių, Paršaičių, Kiaulakių pavardės.
V.Kiauleikis turi nemažai giminaičių tokia pat pavarde, tačiau ne su visais palaiko artimus ryšius, nes nebuvo tradicijos rengti giminių susitikimus.
„Jeigu skaitėte Justino Marcinkevičiaus dramą „Daukantas“, joje paminėta senio Kiauleikio pavardė. Ten minimas mano prosenelis Jokūbas Kiauleikis“, – tvirtino Valentinas.
Tėvas jam pasakojo, kaip prosenelis atrodė: vaikščiojo po laukus basas, mūvėdavo apiplyšusias pakulines kelnes, pypkiuodavo iš buroko išdrožtą pypkę, rūkydavo džiovintus šalpusnių lapus. Jis buvo gimęs dar prieš Trečiąjį Abiejų Tautų Respublikos padalijimą, kuris įvyko 1795 metais.
V.Kiauleikis turi tris vaikus: du sūnus – leidybos projektais užsiimantį Valentiną (40 m.) ir programuotoją Mindaugą (42 m.) – ir buhaltere dirbančią dukrą Jolantą (44 m.).
Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Sakytinės tautosakos skyriaus mokslo darbuotoja Dalia Zaikauskienė tyrinėjo nemažai posakių su žodžiais, apibūdinančiais įvairius gyvūnus.
Lietuvių mokslininkė pastebėjo, kad metaforiškas žmogaus apibūdinimas gyvūnijos sferos žodžiais būdingas daugeliui, o gal net visoms kalboms.
Kultūriškai artimesnių tautų tokios metaforos dažniausiai sutampa, tolimesnių gali gerokai skirtis.
Lapė daugelyje kalbų simbolizuoja gudrumą, asilas – kvailumą, kiškis – bailumą, vilkas – plėšrumą ir tingumą.
– Kodėl posakiai su žodžiu „kiaulė“ dažnai turi neigiamą reikšmę? – paklausiau D.Zaikauskienės.
– Kiaulė mums, kaip ir daugeliui kitų tautų, – apsileidimo, nevalyvumo, nemandagumo, įžūlumo simbolis. Kiaule, paršu gali būti išvadintas begėdis, nemandagus, nešvarus žmogus. Žmogaus apibūdinimas gyvūninėmis metaforomis dažniausiai būna neigiamas.
Peikiamoji žodžio „kiaulė“ reikšmė veikiausiai bus nulemta žmonių ūkinės patirties – šio gyvulio išvaizdos, elgsenos ypatybių, paskirties.
Gausybė kiaulę mininčių patarlių, priežodžių, palyginimų, frazeologizmų Europos tautų folklore, matyt, atsirado tiesiog dėl gyvenimo aplinkybių: kiaulės buvo svarbus maisto šaltinis, be to, ūkyje laikomas netoli nuo namų, todėl nuolat stebimas. Daugelis šių posakių ironiški.
Populiariausi lietuviški tradiciniai posakiai: Ne mano kiaulės, ne mano pupos (taip sako nenorintis į kokį reikalą, ginčą kištis; tas, kuriam nerūpi); Nusimano kaip kiaulė apie debesį (neišmano); Susikalbėjo kaip kiaulė su žąsinu (kai kalbos nemoka; nesupranta vienas kito).
Apie neišmanėlį ar nesuprantantį, kada kas dera, sakydavo: Ar pažįsta kiaulė pėtnyčią?; Išmano kaip kiaulė apie pipirus; Ką veiks kiaulė bažnyčioj – žirnių nėra, knisti negali.
Apie paikai bijantį: Bėga kaip kiaulė, debesį pamačiusi (mat esą kiaulė lietaus bijanti).
Iš tinginio, apsileidėlio, pasigėrusio pasišaipoma: Bepigu kiaulei: nei burną prausti, nei kojas auti, nei galvą šukuoti; Girtas kaip kiaulė; Guli kaip kiaulė migy.
Apie nevalyvai valgantį, garsiai čepsintį sako: Ėda kaip kiaulė; Čiauška kaip kiaulė žirniuose.
Apie užsispyrėlį, pasikeisti nenorintį ar negalintį sako: Kiaulę ar prausk, ar neprausk – vis tiek į purvyną lenda.
Apie nekviestą svečią, apie ne į savo reikalus besikišantį sako: Tik kiaulė neprašoma lenda į svetimą daržą.
Įžūlus, nekultūringas, saiko nejaučiantis, įkyrus pašiepiamas: Įleisk kiaulę į bažnyčią – lips ir ant altoriaus; Leisk kiaulę po stalu – ji ir ant stalo lips.
Kiauliškumas kai kuriuose posakiuose yra tarsi savotiškas ydos matas, su kuriuo lyginimas žmogaus elgesys: Ir kiaulė savo guolio neteršia; Ir kiaulė, pro kiaulę eidama, sukriuksi (taip supeikiami, pajuokiami nesisveikinantys).
– Gal žinote teigiamų pasakymų?
– Nepaisant visų savo kiauliškų savybių, kaip jau minėta, šis gyvulys buvo svarbus valstiečio ūkyje, ir tai atsispindi kai kuriuose tradiciniuose kulinariniuose lietuvių posakiuose: Kiaulė lauke dvokia, ant stalo kvepia; Kiaulė įkišo koją į kopūstus (kai virta su kiauliena).
Kiaulių ganymas patarlėse simbolizuoja tam tikrą brendimo tarpsnį, sunkų, juodą darbą, be kurio neįmanomas geresnis gyvenimas: Kas kiaulių neganė, nieko neišmano; Kiaulių neganęs, ponu nebūsi.
– Kodėl apie žmogų, slapta nedorai besielgianti, sakoma: „Tyli kiaulė gilią šaknį knisa“?
– Tai – viena populiariausių tradicinių lietuvių patarlių. Ją vartoja ir latviai bei lenkai, rusai, baltarusiai, žinomas jis ir vokiečių kalba.
Šis posakis, priklausomai nuo pavartojimo konteksto, gali turėti tiek teigiamą, tiek neigiamą reikšmės atspalvį. Taip gali būti apibūdinamas žmogus, iš lėto, nesikarščiuodamas atliekantis visus darbus; posakiu teigiama, kad ramusis dažnai laimi.
Vis dėlto kur kas dažniau taip apibūdinamas uždaras, tylus žmogus, iš kurio nežinai ko gali sulaukti, – klastūnas.
Galima tik spėlioti, kaip susiformavo šio konkretaus posakio meninis įvaizdis, galbūt įtakos bus turėjusios realios gyvulio elgsenos ypatybės.
Posakis veikiausiai radosi siekiant išreikšti nepasitikėjimą itin uždarais, paslaptingais bendruomenės nariais. Turime ir daugiau analogiškų posakių: Tykus vanduo krantus plėšia, tyli kiaulė gilią šaknį knisa; Ramiame raiste velniai dėbso; Tylūnas tyli – velnią galvoja.
– Turbūt dažniausias moterų vartojamas posakis: „Visi vyrai – kiaulės.“ Ką jis pasako apie vyrą?
– Mūsų laikais gana dažnai girdimam šiam posakiui, akivaizdžiai priskirtinam moterų ir vyrų santykių bei populiariosios kultūros sferoms, kiekvienu atveju, matyt, suteikiamas vis kitoks reikšmės krūvis ir atspalvis.
Tik turėdami pavartojimo kontekstą galėtume spręsti, kiek rimtai norėta išreikšti nusivylimą ir pasipiktinimą vyriškąja gimine, o kiek posakis ironiškas (sunkoka įsivaizduoti šį posakį pavartotą visiškai rimtai). Manyčiau, jį galėtume laikyti tam tikra lyčių supriešinimo išraiška, apibendrintu neigiamu vyrų giminės vertinimu ir, antra vertus, tokio požiūrio simboliu, savotiška etikete.
Šiuo atveju veikiausiai pabrėžiamos ne tokios tradicinės „kiauliškos“ ypatybės kaip nevalyvumas, nemandagumas, įžūlumas, o psichologiniai ir emociniai dalykai – vyrų negebėjimas ar nenoras suprasti moteris, įsijausti į jų būsenas, vyrų ydos, pavyzdžiui, neištikimybė.
Beje, visai tikėtina, kad šiuo posakiu, tarsi etikete, amžinai vyrija nepatenkintas moteris gali pavadinti ir vyrai.
