Kai dar mokėsi vidurinėje mokykloje Virbalio miestelyje, Gabija kartais pamąstydavo, kad norėtų ateitį sieti su darbu policijoje. „Tačiau esu jautrus žmogus ir daugiau pasidomėjusi šia profesija supratau, kad tai tikriausiai man netinka“, – prisiminė mergina. Taip pat ji nuo mažens žinojo, kad nori dainuoti, nori būti dėmesio centre, turėti gerbėjų, kuriems patiks jos atliekama muzika.
Prieš kokius trejus metus socialiniuose tinkluose prasidėjo nauja mada filmuotis, kaip dainuoji žinomas dainas, ir kelti tai į feisbuką ar instagramą. Gabijai taip pat rūpėjo tai išmėginti, tačiau ji baiminosi, jog mokykloje visi apie tai šnekės, galbūt kai kurie net šaipysis. Taigi savo jėgomis tuomet labai nepasitikėjusi mergina filmuodavosi, tačiau įrašų niekur nekeldavo, tik parodydavo šeimos nariams. Iš jų sulaukdavo daug paskatinimo ir palaikymo.
Dabartinė veikla jos gyvenime atsirado netikėtai, kuomet jai parašė žinutę jos pusseserė ir paklausė, ar galėtų padainuoti jos draugų vestuvių ceremonijoje Jurbarko bažnyčioje. Ji tuo metu nė nebuvo girdėjusi, kad žmonės taip daro – kviečiasi atlikėjus padainuoti per šventės ceremoniją. Sutiko, nors ir be galo jaudinosi. Dabar pripažįsta, kad tąsyk padarė stiliaus ir laikysenos klaidų, tačiau įkėlusi vaizdo įrašą į feisbuką sulaukė palaikymo, peržiūrų ir žinučių su prašymais padainuoti ir kitų žmonių šventėse.
– Kaip papasakotumėte, kuo jūs šiuo metu užsiimate?
– Galbūt kai kuriems skambės nerimtai, bet gyvenu ne pagal kažkieno sudarytas taisykles. Dirbu mėgstamą darbą, dainuoju svarbiausiose žmonių šventėse, įrašinėju savas žinomų dainų versijas, daug repetuoju, renku naują repertuarą ateinančiam sezonui.
– Ar ir per vėlesnius pasirodymus labai jaudinotės? Kaip bandote tą jaudulį įveikti?
– Stresuoju, juk kažkam vestuvės yra svarbiausia diena gyvenime, o aš būnu tos dienos dalis, todėl negaliu suklysti. Tik dabar man šiek tiek lengviau jaudulį suvaldyti. Jei jaudinuosi, pradedu sau tyliai dainuoti ir tai padeda. Be to, pradėjus dainuoti visas jaudulys dingsta. Taip pat nusiraminu, kai pamatau jaunuosius, žengiančius altoriaus link – bandau įsivaizduoti, kad tokią dieną jie jaudinasi dar labiau.
– Kokiais pasiekimais dabar labiausiai džiaugiatės?
– Labiausiai džiaugiuosi žmonėmis, kurie visai atsitiktinai užkalbina ir pasako, jog jiems mano dainos patinka, arba kai sulaukiu žinučių, jog turiu tęsti šią veiklą kiek įmanoma ilgiau.
Skaičiai mane taip pat labai maloniai stebina. Šiuo metu didžiausias vaizdo įrašo peržiūrų skaičius yra 640 tūkstančių, pasidalinimų įrašu skaičius siekia 1,9 tūkstančius. Man tai yra kažkas neįtikėtino, kaip merginai, nedalyvavusiai jokiuose TV projektuose ir gyvenančiai mažame kaimelyje. Taip pat, manau, labai greitai galėsiu pasidžiaugti, jog mano feisbuko puslapis Gabia sulauks 10 000 žmonių palaikymo.
– Ar praėjusią vasarą turėjote laisvų savaitgalių?
– Mažai. Pamenu, kai tik prasidėjo sezonas, buvau kupina energijos kiekvieną savaitgalį vykti vis į kitą miestą ir dainuoti, bet vasarai einant į pabaigą buvau išsekusi ir svajojau, kada greičiau savaitgalį galėsiu likti namie ir paprasčiausiai pagulėti.
Dar mano atmintyje įsirėžusi psichologiškai ir fiziškai sunkiausia vasaros diena, kuomet vestuvių vakarinėje dalyje Vilniuje teko dainuoti net 6 valandas, bet, pripažinsiu, tai buvo įsimintiniausias ir gražiausias vakaras iš visų.
Žiemą veiklos būna mažai, todėl šis laikas būna apmąstymų, repeticijų, poilsio bei naujo repertuaro ieškojimo laikas.
– O kaip prieš pasirodymus rūpinatės savo išvaizda?
– Manau, pats svarbiausias aspektas užsiimant tokia veikla – būti tvarkingai apsirengus. Einant į bažnyčią reikia laikytis tam tikro etiketo, taigi dažniausiai renkuosi uždaresnius drabužius. Juos įsigydama nesu labai išranki ir perku tai, kas patraukia akį, nesvarbu, ar tai būtų brangi, ar pigi parduotuvė. Visi svečiai per vestuves ar krikštynas renkasi puošnesnę aprangą, tad ir aš niekada neateičiau su džinsais ar megztiniu.
– Ar dažniausiai dainuojate bažnyčiose, ar būna ir kitokių pasirodymų?
– Dauguma jų būna bažnyčioje, tačiau vis dažniau žmonės mane kviečia dainuoti į vestuvių vakarines dalis, gimtadienius bei įvairius kitus vakarėlius. Taip pat dabar populiaru rengti išvažiuojamąją ceremoniją, kuomet jaunieji pasirenka kokią nors jiems priimtiną vietą, kur duodama civilinės santuokos priesaika. Man tokiose ceremonijose teko dainuoti du kartus. Prisimenu, buvo labai jauku pasirodyti Babtyno dvare prie vynuogyno.
– O jūs pati draugą ar turite?
– Taip, turiu. Esame iš to paties kaimelio. Pamenu, pirma Šarūną pastebėjau aš ir ėmiausi iniciatyvos susipažinti. Mokėmės vienoje mokykloje, todėl matydavomės kasdien. Paprasta draugystė peraugo į rimtus santykius. Prisimenu, aplinkiniai iš mokyklos sakydavo, jog mums nieko nepavyks, nes metų skirtumas yra per didelis (tai – tik trys metai), tačiau mes to skirtumo niekada nejausdavome.
Su Šarūnu rugpjūčio 5 dieną minėsime šešerių metų draugystės sukaktį. Taip, tai nemažai laiko, tačiau kol kas dar nenorime niekur skubėti.
Esu savo vaikinui labai dėkinga, kad prasidėjus mano veiklai jis man labai daug padėjo, tikėjo manimi ir palaikė. Kai šalia yra jis, to man užtenka, kad jausčiausi geriau.
– Turbūt, mačiusi tiek švenčių, jau įsivaizduojate, kokios turėtų būti jūsų vestuvės?
– Kada nors ateityje norėčiau elegantiško vakaro vasaros metu su jaukia muzika kažkur lauke, gražioje aplinkoje, pačių artimiausių žmonių rate. Nenoriu pompastikos, noriu tikro, nesuvaidinto vakaro, o po jo išvykti į kokią egzotišką šalį. Dar mane žavi mintis apie ceremoniją kokioje nors kitoje šalyje. Svajoju būti pati gražiausia nuotaka iš visų.
– Koks yra gyvenimas Lietuvos kaime jūsų akimis? Ar kartais nepagalvojate, kad gyvenant mieste būtų daugiau veiklos ir galimybių?
– Daugeliui kaimas asocijuojasi su gyvuliais, daržais ir kitais darbais, bet man tai asocijuojasi su begaline ramybe. Man taip gera išėjus į lauką pasivaikščioti, ypač žiemą, kai sninga, fotografuoti gamtą, pakvėpuoti grynu oru. Nesakau, kad čia nedirbu. Darbo nebijau, vasarą tenka prižiūrėti daržus. Miesto šurmulys man nelabai patinka, nors, žinoma, veiklos mieste daug daugiau.
– O kaip jums sekėsi mokykloje?
– Tai buvo patys geriausi metai. Dar ir dabar pagalvoju, jog norėčiau ten sugrįžti. Kartais užsuku į mokyklos renginius ar tiesiog aplankau klasės auklėtoją, kuri taip pat visuomet mane skatindavo keliauti muzikiniu keliu. Taip pat pasiilgstu mokytojų ir to jausmo, kai niekuo nereikėjo rūpintis, tik gerais pažymiais.
– Ar nepagalvojate apie studijas? Ir ar kartais nejaučiate aplinkinių spaudimo, kad po mokyklos reikėjo kažkur stoti?
– Baigusi Virbalio mokyklą, ilgai svarsčiau kuo užsiimti, tačiau žinojau, kad studijuoti nenoriu. Manęs netraukė didelis miestas ir nebuvau apsisprendusi, į kokią sritį norėčiau gilintis. Dažnai žmonės su nuostaba klausdavo, kodėl nebandau studijuoti muzikos, tačiau atsakymą sunku rasti ir dabar.
Man labai nepatikdavo klausimai: „Kur stosi?“, „Kodėl niekur nestoji?“, „Ką veiksi gyvenime?“. Dažnas žmogus sakydavo, kad be mokslo nieko nepasieksiu. Tas laikotarpis buvo gana sunkus – nežinai, ko imtis, o tau mėginama pasakyti, kaip turi elgtis. Džiaugiuosi, kad neklausiau, ką sako kiti, ir nusprendžiau nestudijuoti. Galbūt tai darysiu ateityje, juk mokytis niekada nevėlu. Gal dabar ir nesu kažko pasiekusi, bet esu laiminga, kad galiu nevaržoma užsiimti tuo, kas man labai patinka.
