Prieš dvejus metus Jonas Marusevičius nušalo kojas – jas teko nupjauti iki pusės blauzdų.
Vyrui buvo pritaikyti protezai, su kuriais jis greitai apsiprato ir vaikšto be ramentų.
„Liūdnas mano gyvenimas. Išsiskyriau su žmona, netekau kojų ir pastogės“, – nelinksmai šypteli jauniausias Gudkaimio kaime (Vilkaviškio r.) esančių globos namų gyventojas.
Dėžės tapo statybų medžiaga
Didžiąją savo gyvenimo dalį muzikavęs – 14 metų grojo trimitu Kybartų pučiamųjų orkestre – ir dirbęs staliumi Jonas globos namuose iš pradžių neturėjo kuo užsiimti.
„Kartą socialinė darbuotoja Vilma atnešė man visokių kartono dėžių ir sako: „Jonai, gal norėtum ką nors iš jų padaryti?“ Kai dirbau staliumi, gaminau ne tik vežimėlius gėlėms, malūnus, vikingų skrynias Vokietijoje.
Kai statėme karkasinius namus, reikėdavo padaryti jų maketus.
Nusprendžiau iš kartono daryti įvairių pastatų maketus“, – pasakojo Jonas. Per kelis mėnesius pagal internete rastas nuotraukas jis padarė Trakų pilies, Paežerių dvaro, kaimo sodybos, Vilkaviškio katedros maketus.
Šiomis dienomis ant Jono darbo stalo kyla kartoninės Kauno rotušės sienos.
Patinka sudėtingi pastatai
„Sudėtingiausia buvo Vilkaviškio katedra – daug smulkių detalių. Sunkiausia sugalvoti, ką daryti. Reikia gerai įsigilinti į tą objektą, kad netektų perdaryti.
Man tereikia kartono, klijų, liniuotės, pieštuko ir minčių“, – šypsojosi Jonas, kruopščiai kuriantis ne tik Lietuvoje žinomų pastatų maketus. Vyras tikino, kad jam įdomiausi sudėtingi pastatai.
„Esu padaręs ir Gudkaimio globos namų maketą. Jis labai paprastas – dėžė, ir tiek“, – apibūdino Jonas daugiaaukštį pastatą, kuriame gyvena.
Jo pagaminti maketai iš globos namų iškeliavo į netoli Gudkaimio esančius Kybartus ir demonstruojami pašto salėje. Tik Vilkaviškio katedra liko Gudkaimyje ir buvo pastatyta globos namų koplytėlėje.
Jonas pamažu apsipranta naujuose namuose ir jaučiasi reikalingas: „Kybartų kultūros centrui padariau prakartėlę, kam dėžutę iš medžio, kam šuns būdą sukalu. Darydamas maketus atsipalaiduoju, užsimirštu, skubėti nereikia ir negalima.“
Skaudi vaikystės patirtis
Po klausimo, kuris iš tėvų turėjo polinkį į meną, kurį paveldėjo Jonas, vyras ilgokai patyli, o po to vos girdimai ištaria: „Nė vienas. Mane užaugino įtėviai. Tėvų kapus susiradau, kai jau buvau suaugęs. Susiradau ir brolį, tačiau mes su juo nebendraujame.“
Jonas pasakojo, kad jo vaikystė nebuvo saulėta.
„Įtėvis buvo geras žmogus, o įmotė mane smarkiai mušdavo.
Buvau trečioje klasėje, kai viena kaimynė neiškentusi man pasakė, kad ji žino, kodėl mane taip skriaudžia: „Tave pusantrų metukų paėmė iš vaikų namų.“
Po šios žinios kartą įmotė susiruošė mane mušti, o aš jai pasakiau: „Ar tu mane iš globos namų paėmei tam, kad muštum?“ Įmotė net tūptelėjo iš netikėtumo. Po to karto daugiau manęs nebemušė“, – pasakojo Jonas.
Kūryba padeda užsimiršti
Jis, baigęs muzikos mokyklą, ketino toliau mokytis. 16-os metų išvažiavo į Vilnių, studijavo J.Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje, grojo trimitu kariniame orkestre, svajojo apie Klaipėdos fakultetus, tačiau 1979 -aisiais atsidūrė Afganistane.
„Iš pradžių mums pasakė, kad grosime orkestre, tačiau greitai dūdas teko padėti ant lentynos ir – į žvalgybą. Į Lietuvą grįžau po 20 mėnesių“, – nors Afganistane Jonas nebuvo sužeistas, patyrė tokių išgyvenimų, kurie sunkiai užsimiršta.
Vyras džiaugiasi, kad konstruodamas maketus ir meistraudamas iš medžio gali pabėgti nuo slegiančių minčių, tačiau jis ilgisi bendravimo.
„Abu mano vaikai gyvena užsienyje, pasikalbame internetu.
Buvau kartą susitikęs su Kybartų orkestro muzikantais. Mane retai kas aplanko, visi į užsienius išvažinėjo“, – liūdnai šypteli Jonas, dienas dažniausiai leidžiantis globos namų užsiėmimų kambaryje, kuris tapo jo dirbtuve.
