Tai atsitiko 2018-ųjų sausio 2 dieną netoli Horno kyšulio, esančio Pietų Amerikos žemyno piečiausiame taške, Čilėje. Šį įvykį SEB banko Baltijos šalių mokėjimo kortelių departamento vadovas R.Čereška puikiai prisimena ne tik dėl to, kad kas nors paprašo papasakoti apie įvykusį stebuklą.
Būna ir taip, kad pasidžiaugę, kaip smagu visiems būti kartu, R.Čereškos artimieji ima ir susigraudina. Nors vilniečiui viskas gerai baigėsi, vis dėlto prisiminus šį įvykį emocijų netrūksta.
Per plauką nežuvęs Ramiajame vandenyne vyras mano, kad ši patirtis padėjo atsirinkti tai, kas gyvenime yra svarbiausia.
Pasikeitus požiūriui į vertybes R.Čereška kur kas daugiau laiko leidžia kartu su šeima, nesižavi pavojingais nuotykiais, netgi važiuodamas automobiliu nesimėgauja greičiu kaip anksčiau, o renkasi saugumą.
Iki kelionės su jachta „Ambersail“ vyras buvo plaukiojęs jūrose, turėjo jūrų laivo vado kvalifikaciją, o tai buvo vienas svarbiausių kriterijų jaunam įgulos nariui.
Kelionė per vandenyną R.Čereškai buvo pirmoji.
Jis nekart tyrinėjo jūrlapius, buvo susitikęs su žmonėmis, kurie jau lankėsi šiame regione.
„Žinojau, kiek daug rizikos gali būti plaukiant jachta, bet turėjau didelę svajonę. Galbūt būčiau leidęsis į šį žygį kitą kartą, jei būčiau žinojęs, kad mano gyvenime bus dar tokių progų“, – pasakojo R.Čereška apie pasiryžimą leistis į Ramųjų vandenyną.
– Esate gimęs po laiminga žvaigžde? Šiemet sukako metai nuo nelaimės. Ar dažnai prisimenate šį įvykį?
– Horno kyšulys buriuotojams yra kaip alpinistams Everestas. Tai – piečiausias Pietų Amerikai priklausančio Ugnies Žemės salyno kyšulys. Nuo seno apie šį kyšulį pasakojama daug legendų.
Viena jų – kad buriuotojai, apiplaukę šį iškyšulį, galėdavo nesistoti net įžengus Anglijos karalienei, nes ši kelionė buvo vertinama kaip žygdarbis.
Plaukti jachta „Ambersail“ buvo viena mano svajonių. 4 metus iki tol rimtai tam ruošiausi.
Lietuvoje turime išskirtinę galimybę, nes turime laivą. Kitose – kaimyninėse – šalyse nėra tam tinkamų jachtų, kad galėtų leistis į kelionę aplink pasaulį.
– Kuo ypatingas buvo jūsų maršrutas?
– Mūsų kelias driekėsi nuo Naujosios Zelandijos iki Argentinos. Per Ramųjį vandenyną turėjome nuplaukti apie 6 tūkstančius jūrmylių, o tai daugiau nei 11 tūkstančių kilometrų.
Kelionė truko beveik visą mėnesį, reikėjo labai gerai pasiruošti, nes pakeliui nėra kur sustoti ir pailsėti, reikėjo patyrusios įgulos ir daug maisto atsargų, tinkamo laivo paruošimo.
2017-ųjų gruodžio 12-ąją išplaukėme, o 2018-ųjų sausio 8 dieną parplaukėme. Pradžia buvo gera, Naujojoje Zelandijoje tuo metu buvo vasara, šilta, o žygio pabaigoje pasiekus Pietų Ameriką – nieko gero.
Kelias buvo ilgas ir tolimas. Jūreiviai puikiai žino: jei kas nors atsitiktų, neatskristų net sraigtasparnis, nes tai toli nuo krantų. Jei prireiktų pagalbos ir pavyktų susisiekti su kokiu nors laivu, tikriausiai paaiškėtų, kad jis priplauktų po savaitės ar dviejų, nes atstumai yra dideli.
Kurį laiką plaukimas Ramiuoju vandenynu buvo savotiškas bėgimas nuo audrų. Išvengti jų beveik neįmanoma, nes jos kartojasi kas kelias paras. Tik stengiesi atsidurti ne audros centre, o jos pakraštyje.
Daug pavojų tyko prie Horno kyšulio, kur susitinka Ramusis ir Atlanto vandenynai.
Šis regionas garsėja laivybai pavojingais audringais vandenimis, stipriomis srovėmis, aukštomis bangomis ir plaukiojančiais ledkalniais.
– Ar žinoma, dėl kokios priežasties jūs atsidūrėte už jachtos borto?
– Nelaimės dieną, sausio 2-ąją, situacija buvo sudėtinga. Mes pakliuvome į didelę audrą, vėjas buvo stiprus.
Keitėmės pamainomis – įprasta keistis kas valandą, bet tą dieną mes keitėmės kas pusvalandį, nes buvo sunku.
Laive buvo du vairai, kurie veikia sinchroniniu principu. Laivas plaukė pasviręs, todėl vienas vairas buvo pakilęs aukščiau.
Bet taip atsitiko, kad aukščiau esančiu vairu tuo metu nebuvo galima vairuoti. Mes galėjome vairuoti tik apatiniu vairu.
Kai kas nors keturiomis nuropodavo žemyn, atsidurdavo beveik prie vandens.
Kai perėmiau vairą iš kito įgulos nario, mus užpylė banga. Didelis vandens kiekis paplovė net aukščiau sėdinčius įgulus narius. Kadangi jie buvo prisisegę, liko kabėti.
Kai banga man užpylė kojas, laikiausi rankomis tik už vairo. Bet staiga pajutau, kad rankose nieko neturiu, – pasirodo, nulūžo vairas, už kurio aš laikiausi, todėl atsidūriau vandenyne.
– Ką tuo metu pagalvojote? Ar supratote, kas atsitiko?
– Pabandžiau pasivyti laivą, bet tai – beprasmis dalykas, mat jachta judėjo dideliu greičiu. Išgirdau, kaip kažkas sušuko: „Žmogus už borto!“ Plūduriavau ir mačiau, kaip laivas tolsta.
Niekas iš įgulos nebuvo patyręs tokio nuotykio kaip aš. Ėmiau galvoti, kaip turėčiau elgtis. Man buvo aišku, kad krantas liko už tūkstančių kilometrų, o mano gyvybė priklauso nuo 11 įgulos narių, kurie liko laive.
Supratau, kad turiu kuo ilgiau neprarasti kūno šilumos, likti sąmoningas. Jeigu įgula nuspręstų apsukti laivą, tai būtų ženklas, kad pradėta gelbėjimo operacija. Tačiau laivą apsukti audringoje jūroje – taip pat rizikinga.
Kirbėjo dar viena abejonė – ar įmanoma tarp bangų surasti plūduriuojantį žmogų?
– Ar žinoma, kokia buvo vandens temperatūra?
– Įkritęs į vandenį rankomis išskleidžiau liemenę. Kadangi buvau su storomis šiltomis pirštinėmis, turėjau jas nusimauti, kad tai galėčiau padaryti. Ėmė šalti rankos, nes tuo metu vandens temperatūra siekė 6,8 laipsnio.
Susikišau rankas tarp kaklo ir liemenės, įsidėjau į burną švilpuką, ėmiau pūsti – pamaniau, kad tai padėtų man išsigelbėti.
Kai pamačiau, kad laivas nuleido bures, pasisuko šonu, man jau pasidarė linksmiau. Bet ir tada žinojau, kad bus sunku rasti mane, plūduriuojantį vandenyje.
– Kodėl?
– Kartą su įgula atlikome eksperimentą – per jachtos bortą išmesdavome kartoninę dėžę, ji greitai toldavo, o mes fiksuodavome laiką, kaip greitai ji dingsta.
Rezultatas nebuvo linksmas – jau po 47 sekundžių ji dingdavo mums iš akių.
Vadinasi, įgulos nariai galėjo mane matyti plūduriuojantį vandenyne ne ilgiau 47 sekundžių.
– Gelbėjimo operacija baigėsi sėkmingai. Kas tai lėmė?
– Man pasisekė, kad iškritau per bortą dieną, kai buvo šviesu. Tai atsitiko po pietų – 15 valandą 45 minutės, o 16 valandą keitėsi pamaina.
Vienas žmogus, sėdėjęs prie laivo kompiuterio, sugebėjo pažymėti koordinates, kur iškritau. Tada labiausiai patyręs įgulos narys Linas ėmė vadovauti gelbėjimo operacijai. Jis nutarė, kad neverta grįžti į tą pačią vietą, nes mane bus nunešusi banga.
Jis taip apskaičiavo, kad jachta netgi atsitrenkė į mane. Tada apsuko dar vieną ratą, man išmetė virvę, apsivijau liemenį.
Net keturi vyrai mane tempė laivo link. Kai įkėlė į denį, laimė, nebuvau dar sušalęs, nes tokiomis sąlygomis žmonės ne nuskęsta, o miršta nuo sušalimo.
– Kaip jums pavyko numalšinti stresą ir nepalūžti?
– Būdamas vandenyje stengiausi nepasiduoti panikai. Mane gelbėję kolegos tikino, kad viską padariau kaip iš vadovėlio – mojavau, švilpiau, apsivijau keliskart virvę. Iš tikrųjų žinojau, kaip reikia elgtis mirtino pavojaus akivaizdoje.
Bet sukrėtimas vis tiek buvo didžiulis. Išgelbėtas ir jau įkeltas į laivą ėmiau kandžioti sau rankas, kad įsitikinčiau, ar tai ne sapnas.
Ilgai negalėjau užmigti, todėl gavau migdomųjų, prabudau po 20 valandų, tačiau dar tris paras nedrįsau lipti į laivo denį.
Kai pasitaikė proga vėl stoti prie vairo, mano kūnas drebėjo.
Susiėmiau, ėmiau galvoti, kur dingo tai, ką mokėjau, svarsčiau, ar dar sugebėsiu buriuoti ir daryti tai, kas man teikė didelį malonumą. Laimė, baimė praėjo.
Pernai vasarą galėjau vėl plaukioti. Praėjus daugiau kaip pusmečiui nuo nelaimės suplanavau atostogas prie jūros.
Kartu su šeima išsiruošėme į Kroatiją, kelioms dienoms išsinuomojome mažesnį laivelį, ir viskas buvo gerai.
Mes ir anksčiau leisdavome atostogas plaukiodami laivu ne tik Kroatijos pakrantėse, bet ir prie įvairių Graikijos salų.
– Ar buvo sunku pasakyti savo artimiesiems, kas atsitiko? Kaip žinią apie nelaimę sutiko šeima?
– Laive ryšio su šeima neturėjau, maniau, kad namiškiams apie tai papasakosiu grįžęs į Lietuvą. Tačiau pasiekus krantą sužinojau, kad apie mano maudynes vandenyne ruošiamas spaudos pranešimas – šiais laikais informacija greitai plinta.
Nutariau paskambinti namo ir įspėti visus, kad nesijaudintų.
Pirmiausia paskambinau žmonai Monikai – stengiausi kalbėti be emocijų, maždaug taip: „Labas, žinai, plaukėme ir iškrito žmogus, mes jį išgelbėjome, viskas gerai, rytoj parskrisime.“ Mano žmona susijaudino: „Kaip baisu, o kas tas žmogus, kuris iškrito?“
Man teko prisipažinti, kad tai – aš. Tada ir žmonai pasidarė neramu, ji tikino, kad man dar liko tiek daug skrydžių iki Vilniaus, dar gali kas nors atsitikti.
Su tėčiu pasikalbėjome ramiau, jis nieko nesakė, bet vėliau prisipažino, kad po pokalbio nebeturėjo jėgų grįžti į darbą, todėl parvažiavo namo.
Dar skambinau mamai, jai paaiškinau, kad buvau iškritęs per jachtos bortą.
Jaunystėje lankiau plaukimo treniruotes, per dieną būdavo po dvi treniruotes, todėl mama ramiai sutiko žinią – ji mane guodė, esą nieko baisaus, juk esu geras plaukikas. Ji netgi nesuprato situacijos rimtumo, tik vėliau jai pasidarė nejauku, kad man grėsė mirtinas pavojus.
– Ar tiesa, kad sunkumai užgrūdina žmogų, padeda atrasti tai, kas gyvenime yra vertinga, o kas – ne?
– Sunkumai gali užgrūdinti, bet gali ir prislėgti. Nebuvo taip, kad plūduriuojant vandenyne man prabėgtų pro akis visas gyvenimas. Tąkart troškau vienintelio dalyko – grįžti pas savo vaikus, į savo šeimą.
Noras gyventi buvo labai didelis. Iki šio nuotykio vandenyne aš elgiausi šiek tiek kitaip.
Mano darbas yra susijęs su kelionėmis, todėl dažnai būnu toli nuo šeimos.
Žinojau, kad plaukiant jachta bus daug iššūkių, gal bus šalta, sunku, gal trūks miego. Bet vienintelio dalyko nenumačiau – šeimos ilgesio.
Buvau mėnesį nuo jos atskirtas, kai niekas nematydavo, verkdavau iš liūdesio.
Po šios kelionės ėmiau kitaip vertinti laiką.
Anksčiau su vaikais išeidavau į kiemą pažaisti vos keletą kartų per metus. Dabar stengiuosi tai daryti kuo dažniau.
Ėmiau kitaip vertinti riziką – stengiuosi lėčiau važiuoti automobiliu, man kur kas svarbiau važiuoti saugiai, o ne greitai.
Būnant vasarą Kroatijoje man taip pat nesinorėjo be reikalo rizikuoti. Buvo toks molas, nuo kurio visi šokinėjo į vandenį, – anksčiau nepraleisdavau progos nušokti ir aš.
Bet šįkart suabejojau. Kai sūnus paklausė: „Tėti, kodėl nešoki?“, susigūžiau: nenoriu.
Iš tikrųjų norėjau saugių atostogų ir kad niekam nereikėtų rizikuoti sveikata ar gyvybe.
