Klaipėdietis V.Karčiauskas su bendraamže žmona Eugenija, taip pat juvelyre, užaugino dvi dukteris – Jurgą ir penkeriais metais jaunesnę Laurą, pasirinkusią vitražų kūrimą.
Nors vyresnėlė Vilniaus dailės akademijoje baigė grafikos studijas, vėliau šią meno sritį iškeitė į širdžiai artimesnę juvelyriką ir dėl to neapsiriko, nes J.Lago papuošalai žinomi ne tik tėvynėje, bet ir Ispanijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose.
„Augindamas vaikus nesunkiai pamatai, į kurią pusę jie linksta. Nėra taip, kad nematytum, jog vaikas negabus kokioje nors srityje.
Laurai ir Jurgai buvo suteiktos visos galimybės pažinti pasaulį ir tobulėti įvairiose srityse. Jurga lankė dramos teatro būrelį, jai gerai sekėsi, net spektakliai buvo filmuoti televizijos.
Ji ir sesuo vaikystėje rašė eilėraščius, būtų nuostabu, jei būtų pasirinkusios literatūrą. Nelabai supratau, kodėl Jurga įstojo į grafiką. Man atrodė, kad jos grafiniai vaizdai būdavo labai juvelyriški“, – pasakojo V.Karčiauskas, įsitikinęs, kad vyresniąją dukterį sukti tėvų keliu paskatino jų pačių veikla.
Šiuo metu Ispanijoje, Galisijos regione, Vigo mieste, su šeima gyvenanti J.Lago pripažino, jog juvelyrikos amatą pažino ir jį perprato jau vaikystėje.
Jau tuomet Jurga padėdavo tėvams dirbtuvėse, dirbo pameistre ir net gaudavo atlyginimą. To paties ji moko ir abu sūnus – Nojų ir Luką, bet labiau ši sritis patinka jaunėliui Lukui.
Estijos dailės akademijoje juvelyriką baigęs V.Karčiauskas norėjo, kad ten pat studijuotų ir Jurga.
Ji buvo nuvykusi į Taline surengtus meistriškumo kursus, ir dėstytojai, pamatę jos darbus, kvietė stoti į Estijos dailės akademiją, nes pastebėjo išskirtinių gabumų juvelyrikai.
Tačiau Jurga vis dėlto pasirinko didesnės patirties semtis tėvų dirbtuvėse.
„Tėtis buvo mano geriausias mokytojas, ypač turint galvoje kūrybiškumą – savo pavyzdžiu ir darbais bei auklėjimu jis mokė, kaip išsiskirti iš minios – aiškino, kad šiandien menininkui ne tik itin svarbu surasti savo stilių, būti savimi, bet ir pažinti aplinką, būti atidžiam pasauliui ir aplink vykstantiems procesams.
Jautri menininko akis tarsi mato ateitį, tarsi ją nuspėja ir suvokia, kad kuria ne šiandienai“, – nenuginčijamą V.Karčiausko įtaką profesiniam pasirinkimui pripažino jo dukra.
Jurga visam laikui įsiminė ir buvusio Vilniaus dailės akademijos grafikos dėstytojo Leono Lagausko (1928–2010) taiklų tikro menininko apibūdinimą: jei per kelias sekundes žiūrovas neatpažįsta autoriaus, vadinasi, kūrinys nėra originalus, niekuo neišsiskiriantis.
V.Karčiauskas neabejojo, kad neturi jokių galimybių juvelyrikoje varžytis su dukra. Ji – juvelyrikos dizainerė, o tėvas save vadina menininku.
Vytautas pasakojo neseniai sukūręs tokius vestuvinius žiedus, kad klientai juos pirmąkart užsimovę verkė.
Prieš tai juvelyras užsakovų išklausinėjo jų meilės istoriją, kad į ją atsižvelgtų gamindamas žiedus.
Neretai jaunavedžiai stebisi, kaip tiksliai menininkas perteikia jų pažintį bei jausmus juvelyrikos dirbinyje.
„Mano kūrybos filosofija visai kita nei dukters“, – sakė V.Karčiauskas.
Duktė juvelyrika užsiima daug plačiau negu tėvas dėl to, kad jos darbo ašis – dizainas. J.Lago kūrybiniai užmojai didesni nei tėvo.
„Man, kaip menininkui, pakanka saviraiškos – padarau kūrinį ir džiaugiuosi. Jurga turi atstovauti nebe sau, o šaliai. Ji formuoja aiškią kūrybos liniją, prekės ženklą.
Tai yra normalu, nes jeigu esi dizaineris ir užkabini įdomų momentą, tuomet gamini dešimt ar dvidešimt kūrinių, tai yra mažo tiražo gamyba.
O mano darbai – vienetiniai, man nesiseka padaryti daugiau“, – šypsodamasis patikino V.Karčiauskas.
Jo kūryba skiriasi ir nuo žmonos dirbinių. Vyro juvelyrikoje daugiau detalių, sutuoktinės – mažiau. Poros papuošalai net iš principo skirtingi.
Nors tėvas su dukra nesivaržo dėl kūrybos, apie ją gali pasišnekėti telefonu arba susitikę.
„Mes neturime dėl ko pasiginčyti, nes jos darbo stilius – visai kitas. Tai ir yra žavu“, – tikino Vytautas.
Kai šeimoje yra keletas kūrėjų, visi gali padiskutuoti, kieno kūrybos filosofija geresnė. Bet, pasak V.Karčiausko, jeigu nėra filosofijos, negali būti ir kūrybos.
Patyrusiam kūrėjui nesuprantama, kaip juvelyrais tampa mėgėjų kursus palankę žmonės. Vieniems tų kursų reikia pomėgiui lavinti, o kiti tikisi iš to uždirbti. Bet mažai tikėtina, kad mėgėjiški darbai kam nors bus įdomūs, jeigu menininkas neturi kūrybos filosofijos arba jo asmenybės bruožai nedera su menu.
„Dėl ko Lietuvoje yra nemažai juvelyrikos „meistrų“? Meistriškumo gali išmokti, bet pajusti tą kūrybos dvasią turi iš širdies. Nei kursai, nei akademijos negali padėti. Netgi akademijoje, kai dėstytojas studentui pirštu rodo, ką ir kaip daryti, iš esmės neteisingai dėsto.
Studentas neturi pataikauti profesoriui, užsakovui, kolegai. Iš to abstraktaus eskizo, kurį padarei, turi surasti kelią. Toks būtų geriausias patarimas“, – įsitikinęs menininkas.
Net ir nuėjęs į kolegos parodą V.Karčiauskas neretai išvysta kokį įdomų kūrinį ir jam tarsi kyla pavydas dėl to, kodėl jis taip nesugalvojo, nes viskas juk paprasta. Bet daug ką nulemia įkvėpimas, kuris pakužda aiškią mintį.
„Nėra kalbos apie kopijavimą ir konkurenciją, tai kalba apie daug svaresnius dalykus“, – kodėl tėvo ir dukters kūryba neturi panašumo, sakė V.Karčiauskas.
Jurga yra kartu dirbusi su tėvu, tačiau jai nebuvo lengva. Menininkai – indvidualistai, todėl dažnai jie nori kurti atskirai, tad geriausia jiems būti vieniems.
„Išmokome kiekvienas išlikti autonomiškas, nepatarinėti, nekritikuoti, nesakyti savo nuomonės, jeigu niekas neklausia.
Visada sutarėme dėl vieno – darbai turi būti autentiški.
Blogiausia, ką gali daryti menininkas, tai kopijuoti. Netgi dėl mados sekimo, stiliaus įtakos ar kito autoriaus kūrybos „įkvėpimo“ reikėtų būti atsargiam, nes darosi vis sunkiau būti savimi, išsiskirti“, – svarstė J.Lago.
Tačiau Jurga visada klausia tėvo patarimų – ne tik dėl kūrybos, bet ir dėl visų gyvenimo klausimų. Kitaip ir būti negali, nes dukra ir tėvas yra artimi, supranta vienas kitą iš pusės žodžio.
