Dingo be žinios
1968 m. D.Grenstedas, pelningos ritualinių paslaugų agentūros savininkas, pabučiavo žmoną Barbarą, apkabino dvi dukteris – Beth ir Lynne – ir išvyko porai savaičių į mišką pamedžioti. Šeima išleido jį ramia širdimi: Douglasas buvo patyręs medžiotojas ir reguliariai važiavo į tokias išvykas.
Bet praėjo dvi, trys savaitės, o šeimos tėvas vis negrįžo. Nusiminusi Barbara apėjo visus kaimynus, klausinėdama apie vyrą, ir galiausiai kreipėsi į policiją.
Keletą dienų Douglaso visi ieškojo: mišką šukavo kaimynai, policija su šunimis, gelbėtojai, FTB, Nacionalinė gvardija. Į paieškas buvo įtraukta net keletas kalinių. Douglaso nuotraukos kabojo visur, buvo spausdinamos vietiniuose laikraščiuose ir šmėkščiojo televizijos naujienų siužetuose.
Pasitelkus sraigtasparnius gelbėtojams pavyko aptikti tik vyro stovyklavietę: palapinę, keletą leidimų medžioti elnius, miegmaišį, automobilį... Bet pats Douglasas tarsi išgaravo.
Vyro pėdsakų taip ir nepavyko aptikti, beje, kaip ir jo mirties įrodymų. Kai pareigūnai pasidavė, nevilties apimta Barbara nusamdė privačius detektyvus. Motina ir dukros ilgus metus krūpčiojo nuo kiekvieno skambučio į duris; tikėjosi, kad mylimas Douglasas visgi per stebuklą liko gyvas ir nusprendė grįžti.
„Aš atsimenu, kaip jis užėjo atsisveikinti ir išėjo. Jis turėjo grįžti po poros savaičių, bet mes jo taip ir nesulaukėme. Kaskart, kai kas nors praeidavo pro šalį, mes su Lynne bėgdavome prie lango ir žiūrėjome, ar tai ne jis“, – praėjus pusei amžiaus žurnalistams pasakojo Beth, kuriai tuomet, kai dingo tėvas, buvo tik 13 metų, o jos jaunėlei seseriai Lynne – 11.
Gyvenimas po mirties
Dingus sutuoktiniui Barbara pardavė jo laidotuvių verslą ir kartu su vaikais persikėlė į kitą Kalifornijos valstijos pusę, arčiau savo tėvų. Ji pradėjo dirbti buhaltere, nusipirko nedidelį namelį Santa Kruzo kalnuose ir jį suremontavo. „Turėjome labai jaukius ir patogius namus. Ne prabangius, bet idealius šeimai“, – prisiminė Lynne.
Po septynerių metų valstybė oficialiai pripažino Douglasą mirusiu. Socialinio draudimo tarnyba pradėjo mokėti šeimai pensiją netekus maitintojo. Moterys iš valstybės gavo dosnią kompensaciją: Barbarai per keletą metų išmokėjo 87 tūkst. dolerių, Lynne – 12 tūkst., o Beth – 10 tūkst. Tiesa, merginos galėjo pasinaudoti pinigais tik tapusios pilnametės ir įstojusios į koledžą.
Barbara daugiau taip ir neištekėjo ir visą gyvenimą toliau laukė mylimojo. Bėgant metams ji su mergaitėmis spėliojo, kas galėjo nutikti su Douglasu. Jos niekaip negalėjo susitaikyti su jo mirtimi ir guodė save, kad jam amnezija, todėl jis ir negrįžta. Vyresnioji duktė taip ir nesugebėjo rasti vyro, kuriuo sugebėtų pasitikėti, ir liko gyventi su motina. Tik jaunėlė Lynne vėliau ištekėjo ir paliko šeimą.
Tuo tarpu Douglasas kreipėsi į socialinio draudimo tarnybą ir pasakė, kad pametė savo tapatybės pažymėjimą. Jis prisistatė kaip Richardas Morley – vienu iš savo laidotuvių verslo „klientų“. Vyras nepildė jo mirties dokumentų, kad pavogtų mirusiojo tapatybę. 1969 m. Douglasas-Richardas gavo naują socialinio draudimo numerį. Netrukus prie jo prisijungė jo meilužė, taip pat, kaip ir jis, palikusi savo šeimą.
Tiesa išaiškėjo
Gali būti, Grenstedų šeima niekada nebūtų sužinojusi tiesos ir nesusidūrusi su neįtikėtinomis skolomis, jeigu ne tikrojo Richardo Morley žmona. Ji kreipėsi į socialinio draudimo tarnybą su skundu, kad jai nemokama pašalpa. Bet ji gavo jai absurdišku pasirodžiusį atsakymą, kad jos vyras ne šiaip sau gyvas, o netgi vis dar uždirba pinigus ir pavyzdingai moka mokesčius.
2015 m. gegužę apsišaukėliu Morley susidomėjo FTB tyrėjas ir išsiaiškino, kad šis jau prieš septynis mėnesius mirė nuo plaučių uždegimo (šį kartą iš tiesų). Douglasui buvo 87 metai. Per visą šį laiką jis nė karto nesusisiekė nei su žmona ir dukterimis, nei su niekuo iš senų pažįstamų, nei su tėvais. Pastarieji taip ir numirė nesužinoję tiesos apie savo sūnų.
Prieš pat mirtį vyras socialinio draudimo tarnybai ranka parašė laišką su parašu: „Mano dabartinis vardas Richardas Morley, bet aš pasisavinau jo tapatybę. Kai gimiau, mane vadino Douglasu Grenstedu. Neturiu Richardo Morley gimimo liudijimo“.
Tik 2016 metais šeima vėl išgirdo apie Douglasą. Birželį ant jų namų slenksčio pasirodė tyrėjas iš FTB ir pranešė moterims, kad visą šį laiką jų dingęs vyras ir tėvas buvo gyvas. Iš tiesų jis nežuvo medžioklėje, o pabėgo su meiluže. Beje, gera šeimos pažįstama, gyvenusia netoliese. Kai Douglsas dingo, ji ateidavo pas Barbarą ir mergaites, guodė jas, o taip pat aktyviai dalyvavo paieškose. Bet po trijų savaičių taip pat dingo iš apylinkių visiems laikams, tik palikusi vyrui raštelį su skyrybų reikalavimu. Tada niekas nesusiprotėjo susieti šiuos du įvykius.
Barbaros, visą tą laiką saugojusios ištikimybę savo Douglasui, širdis buvo sudaužyta. Ji taip ir nesugebėjo suprasti, kodėl vyras taip pasielgė po 15 metų, atrodytų, laimingos santuokos.
„Mama buvo suglumusi ir visą tą vasarą praleido tarsi rūke. Ji niekaip negalėjo suvokti to, kas įvyko. Mama ir toliau jį teisino, ji nusprendė, kad ta moteris jį įpainiojo į santykius, ir tėtis tiesiog nežinojo, kaip iš jų išsivaduoti. Ji galvojo, kad tėvas tiesiog nesugebėjo kurią nors akimirką rasti savyje jėgų ir pasakyti: „Taip, aš puoliau į balą, bet viską ištaisysiu“. Ir tai liūdna, nes ji daug paaukojo“, – prisipažino Lynne.
Bet didžiausias smūgis jų dar laukė ateityje. Netrukus iš socialinio draudimo tarnybos Barbara ir jos dukterys sulaukė pikto laiško. Jame valdininkai reikalavo moterų grąžinti visas išmokas, gautas kaip pensijas netekus maitintojo, tai yra, maždaug 109 tūkst. dolerių.
„Mes tiesiog neturime ir niekada neturėjome tokių pinigų. Gal yra tokių žmonių, kuriems lengva grąžinti tokią skolą, bet mes prie jų nepriklausome“, – pabrėžė Lynne.
„Tai mes aukos, o ne jis“
Seserys su palengvėjimu atsiduso, kai teisėjas nusprendė, kad jų motina Barbara gali mokėti po 10 dolerių kas mėnesį iki savo mirties, o likusi 87 tūkst. dolerių skola automatiškai bus nurašyta. Tačiau po dviejų mėnesių, 2018 m. rugsėjį, 89 m. moteris mirė, ir teisėjas atšaukė savo sprendimą. Seserys mano, kad naujiena apie dvigubą tėvo gyvenimą, o taip pat staiga atsiradusios skolos jų palyginti sveiką motiną anksčiau laiko nuvarė į kapus.
Spalio 24 d. teismas nustatė, kad skola gali būti grąžinta pardavus jos turtą ir namą. Tačiau tame name toliau gyvena 63 m. Beth. Jeigu pastatas bus atiduotas už skolas, ji neturės kur eiti. Moterys pateikė apeliaciją ir nekantriai laukia naujo teismo sprendimo.
„Tai jo nusikaltimas, o ne mūsų. Mes esame jo nusikaltimo aukos“, – pareiškė 61 m. Lynne.
Seserų advokatas sprendimą pavadino nesąžiningu: „Tai pasipiktinimą keliantis socialinio draudimo tarnybos įgaliojimų viršijimas. Teisėjas procese pareiškė, kad moterys nekaltos, bet vis vien privalo sumokėti“.
„Visą tą laiką mes galvojome, kad tėtis buvo auka, kad jam kažkas nutiko. O kai viską sužinojome, paaiškėjo, kad aukos – tai mes. Labai norėtume, kad jie nurašytų mūsų skolą. Aš suprantu, kad tai dideli pinigai, bet jie bando juos išgauti ne iš tų žmonių. Mes neįsivaizdavome, kad jis gyvas, ir tikrai nesame atsakingos už jo nusikaltimą“, – skundėsi žurnalistams Lynne.
Socialinio draudimo tarnybos atstovai atsisakė žurnalistams komentuoti „Grenstedų bylą“, bet pridūrė, kad „seserys turi pagrindo tikėtis, kad procesas baigsis gerai“.
Tik 2019 m. sausį seseris pasiekė gera žinia iš socialinio draudimo tarnybos: jų skola galų gale buvo visiškai nurašyta.
