Netikėtai draugams ir artimiesiems buvusi žinomo dirigento Gintaro Rinkevičiaus (58 m.) žmona Tatjana, iš profesijos – chorvedė, savyje atrado verslininko gyslelę.
Latvijoje, Liepojos centre, ji nusipirko tris butus. Du nuomoja poilsiautojams, trečiąjį ruošiasi remontuoti.
„Taip gyventi ir turėti tokį darbą man daug labiau patinka, negu sėdėti vienoje vietoje, nieko nedaryti ir verkti – kaip mane nuskriaudė valstybė, skirdama tokią mažą pensiją“, – sakė Tatjana.
Viskas įvyko atsitiktinai. Ką tik buvo atšoktos jos vyresniosios dukros Rūtos (34 m.) vestuvės su Latvijos krepšinio treneriu Sandžiu Buškevicu (41 m.).
Tatjana su tuomečiu savo draugu iš Vokietijos tiesiai iš tų vestuvių atvažiavo į Liepoją pas savo draugę lietuvę. Pastaroji ten buvo nusipirkusi medinę vilą prie jūros.
„Jau pačią pirmą dieną, išvydusi tą miestą, įsimylėjau jį be proto. Tas miestas turi savo aurą. Aš vaikščiojau po Liepoją ir vis galvojau, kad reikia ką nors čia nusipirkti.
2014 metais, kai Latvijoje buvo įvesti eurai, kilo nekilnojamojo turto krizė – gerokai nukrito jo kainos“, – pasakojo Tatjana.
Lietuvos rusų dramos teatrui ji jau nebevadovavo.
Bandė įkurti savo teatrą, bet nepasisekė.
„Atėjome į miesto parką, o ten įrengti teniso aikštynai. Atsisėdau ant suolelio – žiūriu, vaikai žaidžia tenisą. O aš labai mėgstu šį žaidimą. Ir įsivaizdavau save – tokią senutę su rankine ir skėčiu, žiūrinčią, kaip anūkas čia žaidžia tenisą.
To anūko dar nebuvo – tik prieš kelias dienas buvo atšoktos Rūtos vestuvės. Mane nusmelkė jausmas: kaip čia gerai vaikams, kokia čia fantastiška vieta – ir teniso aikštynai, ir jūra, ir parkas. Ir viskas sutvarkyta.
Pasakiau sau mintyse – aš noriu čia turėti kokį nors būstą“, – į praeitį nusikėlė Tatjana.
Nekilnojamojo turto agentas jai parodė du puikius suremontuotus butus prie pat jachtų klubo.
Išvydusi netoliese didžiulį naują pastatą ji agento paklausė, kas čia bus, ir sužinojo – nauja koncertų salė. Vieno buto, kurį jai parodė, langai kaip tik išėjo į koncertų salę.
„Puiku, tas butas bus mano“, – nusprendė moteris.
T.Rinkevičienė jau buvo pardavusi puikiai įrengtą savo namą Vilniuje. Už tuos pinigus pirmiausia Vilniuje įsigijo mažesnį namą, paskui – minėtą jai į akis kritusį butą Liepojoje.
Šis butas – trijų kambarių, apie 70 kvadratinių metrų, senoviniame restauruotame name su aukštomis lubomis. Butą ji gražiai sutvarkė, apstatė. Paskui pradėjo jį nuomoti poilsiautojams, o pati liko gyventi Vilniuje.
Prieš metus, pasiskolinusi iš draugų pinigų, Liepojoje, tame pačiame name, ji nusipirko dar vieną butą – dviejų kambarių, 55 kvadratinių metrų. Neseniai įsigijo trečią – vieno kambario.
Pirkiniai esą jai pasisekė vien dėl to, kad pataikė į nekilnojamojo turto krizę. Be to, suveikė verslininko gyslelė – kaip galima tų apartamentų nepirkti, jei tokia gera kaina?
Jei ir neturi pinigų, galima pasiskolinti iš draugų – paskui, uždirbęs iš nuomos, juos atiduosi.
„Iš karto sugalvojau verslo planą, kaip tuos pinigus atiduosiu, per kiek laiko pajėgsiu tai padaryti. Dabar butų kainos Liepojoje beveik dvigubai didesnės, nenusipirksi už tiek, už kiek tada juos pirkau.
Taip ir prasidėjo mano verslas – reikėjo iš ko nors pragyventi. Negaliu sakyti, kad man tai labai patinka, bet tai – normalus verslas. Aš nesu verslininkė, aš – menininkė, muzikė“, – pabrėžė T.Rinkevičienė.
Postūmis į verslą buvo tai, kad moterį, šiurkščiai tariant, išspjovė darbo rinka. Iki to momento T.Rinkevičienė penkerius metus buvo Lietuvos rusų dramos teatro direktorė ir meno vadovė.
„Mane perspėjo, kad antrą kartą kandidatuoti į Rusų dramos teatro vadovo postą nebandyčiau, nes kandidatas yra kitas. Kai 2009 metais baigėsi mano penkerių metų kadencija teatre, po to penkerius metus buvau, galima sakyti, be darbo.
Bet aš – kūrybingas žmogus, buvau pripratusi dirbti. Man reikėjo sugalvoti sau darbą, iš kurio būtų galima užsidirbti pinigų. Ir aš sugalvojau.
Pardavusi savo namą, už tuos pinigus, maniau, įsigysiu ne kelionę į Balį, bet juos kur nors investuosiu, o paskui žiūrėsiu, kas iš to bus“, – patikslino Tatjana.
Buvo ir antroji postūmio į verslą priežastis – uždirbti daugiau, negu duos valstybė sulaukus pensinio amžiaus. Moteris neslėpė, kad iš anksto tam pradėjo ruoštis – juk reikės kaip nors ir iš ko nors pragyventi.
„Galvojau, kaip bus tada, kai prieš pensiją tapsi niekam nereikalingas, prarasi darbą, o pensinis amžius bus neatėjęs. Man taip ir atsitiko“, – neslėpė muzikė.
Į apartamentų nuomos verslą T.Rinkevičienė žengė ne be žinių ir patirties.
Išėjusi iš darbo Rusų dramos teatre ankstesnį savo namą ji perdarė į apartamentus ir juos nuomojo.
Tada ji ir suprato, kad gali tai daryti, kad tai sunkumų jai nesukelia. Todėl kai nėrė į nekilnojamojo turto nuomos verslą Liepojoje, visiškai nebuvo baisu.
Tačiau kai Vilniuje nuomojo savo namą, suprato ir tai – jai nepatinka gyventi tame pačiame būste kartu su nuomininkais. Tuomet visiškai neturi asmeninio gyvenimo.
Kadangi nuomos verslas atneša pinigų, asmeniniame gyvenime gali būti laisvas. Anot Tatjanos, reikia gerai atskirti tuos dalykus, turėti savo poilsio zoną.
Be to, kai dirbo teatre, ten ji įkūrė draugų klubą, pritraukė į jį nemažai verslininkų. Tatjana svarstė: galbūt čia ir kilo mintis, kad dar yra ir verslas, ne tik teatras ir muzika.
„Aš juk iki tol nebuvau verslininkė“, – sakė ji.
Tatjanos dukros Rūta ir Saulė į tai, kad motina pradeda verslą, reagavo labai gerai. Joms rūpi, kad mama būtų užsiėmusi ir laiminga.
Tatjana pasigyrė, kad latviškai jau supranta. Tačiau versle jai svarbesnė ne latvių, o anglų kalba, ją reikia gerai mokėti.
Apartamentus ji nuomoja per internetinę svetainę. Per patį sezono įkarštį – liepą ir rugpjūtį – apartamentų kaina vienai parai – 70 eurų.
Poilsiautojai dažniausiai atvyksta kompanijomis. Daugiausia būna latvių, lietuvių.
Taip pat atvyksta lenkų, baltarusių, rusų bei poilsiautojų iš Švedijos, Norvegijos.
Tatjana neslėpė, kad ji – tarsi ponia, pati neplauna kambarių, nekeičia patalynės, nešveičia plautuvių.
Tą darbą dirba samdomi žmonės. Lovos skalbinius jie neša į skalbyklą, sutvarko apartamentus, sutinka atvykstančius poilsiautojus. Kaip viešbutyje.
„Aš – truputį kitokia. Kai yra keleri apartamentai, pats jau neplauni, nebėgioji, o tiktai visa prižiūri. Investuoji į verslą, paskui iš jo gauni pelną.
Tas pelnas toks, kad gali samdyti žmogų, kuris darbą gali padaryti geriau nei tu. Aš nesu tvarkytoja, nesu virėja. O yra žmonių, kurie tą darbą daro gerai, tu jiems moki pinigus, ir viskas“, – dėstė moteris.
Tačiau tai, kaip poilsiautojų srautai atvyksta į jos apartamentus ir išvyksta, koordinuoja pati jų savininkė.
T.Rinkevičienė pakeitė savo darbą. Tačiau ji nenorėjo pakeisti gyvenimo būdo. Teatras, muzika ir kelionės iš jos gyvenimo niekur nedingo. Neseniai ji matė dvi puikias premjeras Liepojos teatre. Be to, Liepojoje susirado draugų lietuvių.
Ar moteriai patinka nuomos verslas?
„Aš esu žmogus, kuris nori gyventi taip, kaip jam patinka, – pabrėžė Tatjana. – Vasarą, kai „dirbo“ mano apartamentai, aš nemažai laiko praleidau pas draugę Ispanijoje.
Jeigu būčiau verslininkė ir galvočiau, kaip uždirbti kuo daugiau pinigų, tai būtų ne mano stichija. Mano stichija – leisti sau būti laisvai.“
Čia negalima apsieiti neprisiminus genialaus posakio: „Pinigai – tai laisvė.“
„Taip. Man svarbu kiek nors uždirbti, bet neatsisakyti savo mėgstamų dalykų – toks mano siekis. Jeigu aš noriu važiuoti pas draugę į Ispaniją, važiuoju.
Jeigu noriu važiuoti pas dukrą Saulę į Prancūziją ir pabūti kalnuose, pavyzdžiui, 10 dienų ar net mėnesį, važiuoju. Mano verslas man leidžia išvykti.
Aš dirbu ne tam, kad tuos pinigus taupyčiau ir taupyčiau, visą laiką galvočiau, kur juos investuoti, o sau nieko neleisčiau. Mano investicijos grįžta po truputį“, – pasakojo Tatjana.
Kita vertus, ji ir nenorėjo sėdėti sudėjusi rankų – tai žlugdytų ir finansiškai, ir psichologiškai. Svajonė būti laisvai taip pat ją pastūmėjo į verslą.
„Naujuosius metus sutiksiu Sankt Peterburge (Rusija) pas savo gimines. Ten nuvažiuoti – sena mano svajonė. Nebuvau 15 metų. O juk Sankt Peterburgo konservatorijoje studijavau.
Ir šis verslas man suteikia tą galimybę – pasiimu lagaminą ir važiuoju“, – kalbėjo Tatjana.
Tai kur dabar, žiemą, ji gyvena? Liepojoje, vieno kambario bute, kurį dar reikia suremontuoti. Jeigu tai bus apartamentai, kuriuose pati ir vasarą gyvens, juos nori sutvarkyti pagal savo skonį, todėl dabar žvalgosi meistrų.
„Aš gyvenu ir Vilniuje, ir Liepojoje. Kai nusibosta Liepojoje, važiuoju į Vilnių. Judėjimas yra mano genuose – mano tėtis buvo karininkas. Mes kraustėmės iš vienos vietos į kitą.
Aš nuolat turiu judėti. Pastačiau namą – atlikau darbą, ir man jau liūdna, reikia ką nors vėl daryti. Kai sėdžiu name – čia mano tvora, čia mano kiemas, čia mano tvirtovė – viskas, man mirtis.
Jei stoviu vietoje, tik žiūriu televizorių, imu jo nekęsti dėl to, kad nėra ką veikti“, – raiškiai pasakojo energingoji Tatjana.
Poilsio sezonas T.Rinkevičienės apartamentuose prasideda birželio 1-ąją, o baigiasi rugsėjo 1-ąją. Nuo tada ji turi klientų ilgalaikei nuomai.
Moteris vis gyrė Liepoją, senovinį miestą, kurio namai centre – labai gražūs, saviti. Liepoja, jos pastebėjimu, kitoks kurortas nei Palanga. Pastarojoje – labai brangu, Liepojoje daug pigiau.
Liepojoje rengiama labai daug festivalių, bene keturis kartus vyksta regatos, du kartus per metus – šunų parodos.
„Visada stebiu, kada kokia šventė vyks, kad žinočiau, kaip reguliuoti apartamentų kainas. Tai man nėra sudėtinga – viskas daroma internetu. Kainas galiu reguliuoti ir būdama Liepojoje, ir Vilniuje“, – sakė T.Rinkevičienė.
Buvęs Tatjanos sutuoktinis G.Rinkevičius jau antrą sezoną yra Liepojos naujosios koncertų salės „Lielais Dzintars“ simfoninio orkestro dirigentas.
Buvusiai žmonai maestro palieka kvietimą į koncertus, kuriuos jis diriguoja. Per koncerto pertrauką Tatjana niekada neina į dirigento grimo kambarį ir jo netrukdo.
„Apie savo dukras mes galime pasikalbėti telefonu. Mūsų santykiai normalūs“, – patikino pašnekovė.
Moteris neslėpė, kad širdies draugo nesusirado. Tai, anot jos, – laimės dalykas. Su draugu iš Vokietijos jos santykiai nutrūko. Gal dabar ji susiras latvį?
Tatjana mano, kad jis atsiras pats.
Žmonės atsiranda tame kelyje, kuriame tu pats esi ir kokiame gyvenimo lygmenyje esi.
