Netikėtai draugams ir artimiesiems buvusi žinomo dirigento Gintaro Rinkevičiaus (58 m.) žmona Tatjana, iš profesijos – chorvedė, savyje atrado verslininko gyslelę.
Latvijoje, Liepojos centre, ji nusipirko tris butus. Du nuomoja poilsiautojams, trečiąjį ruošiasi remontuoti.
„Taip gyventi ir turėti tokį darbą man daug labiau patinka, negu sėdėti vienoje vietoje, nieko nedaryti ir verkti – kaip mane nuskriaudė valstybė, skirdama tokią mažą pensiją“, – sakė Tatjana.
Viskas įvyko atsitiktinai. Ką tik buvo atšoktos jos vyresniosios dukros Rūtos (34 m.) vestuvės su Latvijos krepšinio treneriu Sandžiu Buškevicu (41 m.).
Tatjana su tuomečiu savo draugu iš Vokietijos tiesiai iš tų vestuvių atvažiavo į Liepoją pas savo draugę lietuvę. Pastaroji ten buvo nusipirkusi medinę vilą prie jūros.
„Jau pačią pirmą dieną, išvydusi tą miestą, įsimylėjau jį be proto. Tas miestas turi savo aurą. Aš vaikščiojau po Liepoją ir vis galvojau, kad reikia ką nors čia nusipirkti.
2014 metais, kai Latvijoje buvo įvesti eurai, kilo nekilnojamojo turto krizė – gerokai nukrito jo kainos“, – pasakojo Tatjana.
Lietuvos rusų dramos teatrui ji jau nebevadovavo.
Bandė įkurti savo teatrą, bet nepasisekė.
„Atėjome į miesto parką, o ten įrengti teniso aikštynai. Atsisėdau ant suolelio – žiūriu, vaikai žaidžia tenisą. O aš labai mėgstu šį žaidimą. Ir įsivaizdavau save – tokią senutę su rankine ir skėčiu, žiūrinčią, kaip anūkas čia žaidžia tenisą.
To anūko dar nebuvo – tik prieš kelias dienas buvo atšoktos Rūtos vestuvės. Mane nusmelkė jausmas: kaip čia gerai vaikams, kokia čia fantastiška vieta – ir teniso aikštynai, ir jūra, ir parkas. Ir viskas sutvarkyta.
Pasakiau sau mintyse – aš noriu čia turėti kokį nors būstą“, – į praeitį nusikėlė Tatjana.
Nekilnojamojo turto agentas jai parodė du puikius suremontuotus butus prie pat jachtų klubo.
Išvydusi netoliese didžiulį naują pastatą ji agento paklausė, kas čia bus, ir sužinojo – nauja koncertų salė. Vieno buto, kurį jai parodė, langai kaip tik išėjo į koncertų salę.
„Puiku, tas butas bus mano“, – nusprendė moteris.
T.Rinkevičienė jau buvo pardavusi puikiai įrengtą savo namą Vilniuje. Už tuos pinigus pirmiausia Vilniuje įsigijo mažesnį namą, paskui – minėtą jai į akis kritusį butą Liepojoje.
Šis butas – trijų kambarių, apie 70 kvadratinių metrų, senoviniame restauruotame name su aukštomis lubomis. Butą ji gražiai sutvarkė, apstatė. Paskui pradėjo jį nuomoti poilsiautojams, o pati liko gyventi Vilniuje.
Prieš metus, pasiskolinusi iš draugų pinigų, Liepojoje, tame pačiame name, ji nusipirko dar vieną butą – dviejų kambarių, 55 kvadratinių metrų. Neseniai įsigijo trečią – vieno kambario.
Pirkiniai esą jai pasisekė vien dėl to, kad pataikė į nekilnojamojo turto krizę. Be to, suveikė verslininko gyslelė – kaip galima tų apartamentų nepirkti, jei tokia gera kaina?
Jei ir neturi pinigų, galima pasiskolinti iš draugų – paskui, uždirbęs iš nuomos, juos atiduosi.
„Iš karto sugalvojau verslo planą, kaip tuos pinigus atiduosiu, per kiek laiko pajėgsiu tai padaryti. Dabar butų kainos Liepojoje beveik dvigubai didesnės, nenusipirksi už tiek, už kiek tada juos pirkau.
Taip ir prasidėjo mano verslas – reikėjo iš ko nors pragyventi. Negaliu sakyti, kad man tai labai patinka, bet tai – normalus verslas. Aš nesu verslininkė, aš – menininkė, muzikė“, – pabrėžė T.Rinkevičienė.
Postūmis į verslą buvo tai, kad moterį, šiurkščiai tariant, išspjovė darbo rinka. Iki to momento T.Rinkevičienė penkerius metus buvo Lietuvos rusų dramos teatro direktorė ir meno vadovė.
„Mane perspėjo, kad antrą kartą kandidatuoti į Rusų dramos teatro vadovo postą nebandyčiau, nes kandidatas yra kitas. Kai 2009 metais baigėsi mano penkerių metų kadencija teatre, po to penkerius metus buvau, galima sakyti, be darbo.
Bet aš – kūrybingas žmogus, buvau pripratusi dirbti. Man reikėjo sugalvoti sau darbą, iš kurio būtų galima užsidirbti pinigų. Ir aš sugalvojau.
Pardavusi savo namą, už tuos pinigus, maniau, įsigysiu ne kelionę į Balį, bet juos kur nors investuosiu, o paskui žiūrėsiu, kas iš to bus“, – patikslino Tatjana.
Buvo ir antroji postūmio į verslą priežastis – uždirbti daugiau, negu duos valstybė sulaukus pensinio amžiaus. Moteris neslėpė, kad iš anksto tam pradėjo ruoštis – juk reikės kaip nors ir iš ko nors pragyventi.
„Galvojau, kaip bus tada, kai prieš pensiją tapsi niekam nereikalingas, prarasi darbą, o pensinis amžius bus neatėjęs. Man taip ir atsitiko“, – neslėpė muzikė.
***
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ priede „Gyvenimo būdas“.
