Nuo penkerių išnaudota tėvo, 16-os praradusi kūdikį ir tapusi bename Zinnia Young (23 m.) portale „The Sun“ papasakojo, kaip per pastaruosius 2 metus pakeitė savo gyvenimą.
Vaikystė - košmaras
Zinnia'os gyvenimas paauglystėje priminė tikrą košmarą. Mergina kelerius metus praleisdavo „medžiodama sofas“ – t. y., ieškodama, kur tąnakt pernakvoti. Ji laikėsi įsikibusi prastų santykių ir nuodingų draugysčių, mat tie žmonės galėdavo pasiūlyti jai vietą nakvynei.
Bet tai nebuvo pirmoji merginos benamystės patirtis. Ji augo gana didelėje šeimoje, buvo vyriausia iš trijų dukrų. Tėvai dažnai kraustydavosi, idant išvengtų nepageidaujamo socialinių darbuotojų dėmesio. Vienu metu šeima net gyveno palapinėje.
„Mano vaikystė buvo gana sudėtinga. Kai buvau penkerių, mama išspyrė lauk mano tėtį. Likau su juo, taigi gyvenome tik dviese. Jis fiziškai ir seksualiai išnaudodavo bei skriausdavo mane, nes buvo alkoholikas ir nemokėjo tvarkytis su pykčiu.
Kai man suėjo devyneri, pradėjau gyventi su globėjais. Mokyklą pradėjau gerokai vėluodama, taigi atsilikau nuo klasės ir turėjau stengtis pasivyti kitus. Nemokėjau skaityti ar rašyti. Iš manęs dažnai tyčiodavoso“, – pasakojo mergina.
Atėmė dukrą
Kai 16-os baigė mokyklą, Zinnia pastojo nuo savo tuometinio vaikino. Socialinių paslaugų tarnyba norėjo perimti rūpinimąsi mažyle nuo pat jos gimimo. Nors tuo metu sirgo depresija, Zinnia nusprendė kovoti, kad išlaikytų dukterį.
„Tam, kad galėčiau pasilikti dukrą, turėjau išsiskirti su jos tėvu. Buvo sunkus metas. Norėjau Kalėdų dieną su dukra praleisti miegamajame, bet mano globėjai nusinešė ją į kitą kambarį ir liepė man nesijudinti iš savojo. Jie sakė, kad jei išeisiu iš kambario, iškvies socialinius darbuotojus. Jie naudojo prieš mane mano pačios dukterį.
Jaučiau, kad nebegaliu su tuo susitvarkyti, nebegaliu kovoti. Taigi, kai ji buvo 3 mėnesių, nusprendžiau ją atiduoti įvaikinti“, – pasakojo mergina.
Jos globėjai perėmė dukrelę savo žiniai, o pačią Zinnią išvarė iš namų vos ji sulaukė 18-os. Metus ji teisme kovėsi dėl kūdikio globos, bet galiausiai mergaitė nuspręsta atiduoti įvaikinti. Zinnia pasirinko lesbiečių porą, kad dukrytė galėtų turėti dvi mamas.
Iš namų į namus
„Kadangi neturėjau kur daugiau eiti, grįžau pas savo buvusįjį. Tai buvo sudėtinga situacija: nenorėjau su juo būti, bet neturėjau pasirinkimo“, – prisiminė mergina.
Pora gavo atskirą butą, bet po dviejų mėnesių turėjo išsikraustyti, nes neišgalėjo sumokėti nuomos. Jie apsistojo pas vaikino mamą, o po kelių mėnesių persikėlė į socialinį būstą, tačiau ir jį turėjo palikti – vaikinas kėlė rūpesčių kaimynams.
„Kai mums paskyrė dar vieną butą, jau buvau 21 m. Nebegalėjau visko atlaikyti. Mano psichologinė sveikata buvo labai bloga, o santykiai kėlė depresiją. Taigi po ketverių su vaikinu praleistų metų aš viską nutraukiau. Po to nebegalėjau likti bute. Nesijaučiau saugi“, – sakė Zinnia.
Po to ji 7 mėnesius gyveno pas draugus. Tačiau merginos teigimu, tai nebuvo pati geriausia kompanija – jie nuolat skatino vartoti alkoholį.
Paskui ji persikėlė į savo partnerio mamos namus ir gyveno ten net kurį laiką po jų išsiskyrimo. Vėliau merginai buvo pasiūlyti nauji namai, tačiau persikrausčius draugai ėmė naudotis nauju butu. Viena bičiulė ateidavo kas savaitgalį, su savimi atsivesdavo ir vyrų.
„Ji užimdavo mano svetainę, joje gerdavo. Man pasidarė sunku kuo nors pasitikėti, taigi su visais pažinotais žmonėmis tiesiog nutraukiau santykius“, – neslėpė Zinnia.
Esminis pokytis
Tada ji jau buvo 21 m., taigi nebegalėjo sulaukti pagalbos iš socialinio darbuotojo. Tačiau šis nukreipė ją į organizaciją „Centerpoint“ (pagrindinė jaunus benamius remianti labdaros organizacija Didžiojoje Britanijoje. – Red.).
„Nebuvau labai įsitraukusi į organizacijos veiklą, kol su manimi nesusisiekė mano biologinė mama. Susitikau su ja pirmą kartą nuo tada, kai buvau devynerių. Labai nusivyliau, nes jos gyvenimas per tą laiką nė kiek nepasikeitė.
Tada ir supratau – nenoriu, kad taip į mane vieną dieną žiūrėtų mano pačios dukra. Taigi pradėjau ieškoti darbo“, – pasakojo Zinnia.
„Centerpoint“ darbuotojai padėjo merginai gauti vietą tapymo ir dekoravimo klasėje, Šiaurės Rytų Autistų Bendruomenėje.
Merginai visada patiko menas ir dabar ji studijuoja šią sritį koledže. Taip pat jau metus džiaugiasi mylinčio vaikino draugija.
Pirmos Kalėdos - šiemet
„Jaučiuosi puikiai, tikrai sustiprėjau. Dalydamasi savo istorija su jaunais, sunkumus patiriančiais žmonėmis, tikiuosi padėti jiems išvysti galimybę. Galbūt dabar esi visiškoje duobėje, tačiau gali iš jos ištrūkti ir siekti savo svajonių. Man pavyko gauti savo svajonių darbą.
Darbas mane atpalaiduoja ir nepaprastai padeda psichologinės sveikatos gerovei. Kasdien darau tai, ką tikrai mėgstu – štai kas mane palaiko. Koledže visi irgi palaikantys, mano vadovas itin kantrus. Be to palaikymo viską tuoj pat mesčiau, mat man nesiseka su rašto darbais“, – sakė Zinnia.
Šiais metais ji netgi laimėjo „Centerpoint“ organizacijos Kylančios Žvaigždės apdovanojimą, kurį įteikė pats princas Viljamas.
Nepaisant to, kaip puikiai pakrypo jos gyvenimas, švenčių laikotarpiu mergina vis dar jaučiasi prastai.
„Nežinojau, kas yra Kalėdos, iki kol man suėjo 9 m. Mano globėjai stengėsi mane išmokyti jas švęsti, bet aš nieko nesupratau. Mane ištikdavo nerimo priepuoliai, visą laiką spardžiausi. Tai ne šventė, jei švęsti esi verčiamas.
Kalėdos man emocionalus laikas, tuomet visus matai būryje draugų ar švenčiančius su artimaisiais. Kalėdos primena apie tai, ko niekada neturėjau. Tačiau noriu to siekti ateityje.
Šie metai pirmi, kai švęsiu Kalėdas. Mano vaikinas ir jo šeima pakvietė jas praleisti kartu. Jaudinuosi, nes jie užsiminė, prie ko yra pratę... Per kalėdas jie dainuoja, valgo, keičiasi dovanomis. Bijau, kad iš jaudulio tik stovėsiu greta ir tylėsiu. Bet jie tai supranta ir priima“, – džiaugėsi Zinnia.
Parengė Joana Gimberytė-Juronė.
