Mintis, kad ne aplinkybės, o pasikeitęs mąstymas ir požiūris į daugelį dalykų lemia pokyčius, paskatino moterį dalyvauti Nacionalinėje dailės galerijoje neseniai surengtoje parodoje „Kolega iš kitos genties“.
Prodiuserės Austėjos Vilkaitytės projekte D.Ruplėnienei buvo patikėtas svarbus vaidmuo dviejų dalių performanse „Suomijos metamorfozė“. Kartu su choreografe A.Vilkaityte Dalė stengėsi atskleisti vidines būsenas, kurias sunku įvardyti žodžiais.
Šio meninio veiksmo pavadinimas taip pat siejamas su našlės patirtimi. Beveik ketvirtį amžiaus vilnietė nesiskiria su keliais drabužiais, nors kai kurioms moterims senas kostiumėlis kvepia kandimis.
Buvusio „Dviračių žinių“ kūrėjo ir humoristo G.Ruplėno našlė apie 1990-uosius įkūrė drabužių parduotuvę „Suomija“. Tuo metu Vilnius buvo tarsi užtvindytas drabužiais iš Turkijos ir Kinijos, o ji gabendavo į Lietuvą Suomijoje pasiūtus madingus kostiumėlius, sukneles, palaidines iš poliesterio.
Kaip ir daugelis smulkiojo verslo parduotuvių, „Suomija“ uždaryta „Akropolio“ įsikūrimo pradžioje. Bet tai nebuvo toks skausmingas smūgis, po kurio neatsigaunama.
Žmogaus praradimo skausmas su verslo žlugimu yra nepalyginamas. 2014-ųjų vasarą keliaudama po Jordaniją D.Ruplėnienė išgyveno stiprų sukrėtimą – netikėtai sustojus širdžiai mirė jos vyras Gintaras.
Asmenybės brendimo ir tobulėjimo (holodinamikos) seminarų vedėjai likimas atsiuntė sunkų išbandymą ir galimybę pasitikrinti, kiek iš tiesų tokiais momentais gali padėti dvasinė praktika.
D.Ruplėnienė nepalūžo. „Jei ne holodinamika, manęs nebūtų Nacionalinėje dailės galerijoje. Jaunystėje aš buvau susigūžusi, pasislėpusi už vyro pečių. O dabar jaučiu vidinę ramybę“,– pasakojo D.Ruplėnienė.
Iš tikrųjų ne kiekviena moteris išdrįstų atsipalaiduoti ir imtis meninio veiksmo, kai dailės galerija yra pilna lankytojų.
Kūno kalba pasako daugiau nei žodžiai. Jei moteris yra veikli, jei būna kuo nors rimtai užsiėmusi, jos kaktoje atsiranda raukšlių, pykčio klosčių, o veidas lyg ištįsta. Jis savaime pailgėja, nes pečius ima slėgti kokia nors našta.
Bet D.Ruplėnienei pavyko išvengti ne tik raukšlių – ji nebijo pasirodyti netobula, nors tokie gebėjimai kaip laisvė judėti ir improvizuoti yra užkoduoti ne kiekvieno žmogaus prigimtyje.
Kviesdama parodos dalyvius sustoti, susimąstyti, atsigręžti į praeitį, ji pasirinko drabužius, kurių nedrįstų išmesti.
Pirmoje performanso dalyje vilkėdama juodą kelnių kostiumą ji ėjo užsimerkusi tarsi per vandenį, voliojosi ant galerijos grindų ir priminė pievoje besiilsinčią turistę. Kitoje dalyje D.Ruplėnienė vilkėjo šviesų vasarinį kostiumėlį, kuris netrukdė sustingti jogos poza, šildytis kaip katei saulėkaitoje.
Prieš ketvirtį amžiaus įsigyto šio suomiško vasarinio kostiumėlio stilius atrodė kaip iš močiutės skrynios. Bet moteris iki šiol nešioja plačias ir patogias kelnes. Prie kelnių derėjo ir romantiška palaidinė su balta apykakle.
Anksčiau Dalė nedrįsdavo rengtis tais drabužiais, kurie išryškina liemenį.
„Man atrodė, kad esu apkūni, dažniausiai pirkdavau dydžiu laisvesnius drabužius. Anais laikais vasarinis kostiumėlis taip pat buvo didokas“, – prisipažino ji.
Tačiau šio kostiumėlio vilnietė nesutiktų išmesti. Šis daiktas jai brangus, kaip ir praeitis.
Sutikusi dalyvauti meniniame projekte ji tikino, kad tai – geriausias būdas padėkoti tiems žmonėms, kurie ją lydėjo prieš daug metų.
– Kaip dabar pavadintumėte savo darbą? Ar seminarų vedimas yra taip pat verslas, tik kitoje srityje?
– Labiau gilinuosi į žmogaus vidų. Esu seminarų vedlė, asmenybės tobulėjimo kursų organizatorė, vadinamoji koučerė.
Kai atsisveikinau su parduotuve „Suomija“, susidomėjau kitais dalykais.
Man svarbu išsiaiškinti, ko iš tiesų noriu aš pati ir ko nori kiti žmonės, kaip įmanoma jiems padėti išlaisvėti.
Jei ne manyje įvykę pokyčiai, neturėčiau drąsos Nacionalinėje dailės galerijoje gulėti ant grindų, rodyti tai, ką duoda judesio terapija.
Turbūt slėpčiau savo išdidumą, o iš tiesų – nepasitikėjimą savo jėgomis, man pritrūktų drąsos atsiverti stebint pašaliniams.
– Kada išmokote grumtis su sunkumais?
– Beveik prieš penkerius metus mane užklupo daug bėdų – vos per 7 mėnesius palaidojau savo vyrą, tėtį ir mamą. Man reikėjo imti į rankas savo gyvenimą ir stengtis nebūti silpnai.
Pastaruosius ketverius metus juodai dirbau, jaučiausi taip, lyg mane kas nors su botagu varytų į priekį, neleisdavau sau sustoti, mintyse ragindavau save: „Pirmyn, pirmyn.“ Man tuo metu reikėjo išlaikyti vaikus ir namus.
Kai sulaukiau pasiūlymo dalyvauti parodoje, pagalvojau: kodėl ne? Juk mano darbas – mokyti kitus priimti iššūkius. Sutikau pabandyti ir nesigailiu.
– Seminaruose kalbate apie laimę, apie tai, kaip svarbu turėtų svajonių. Ką jums reiškia svajoti, kai palaidojote savo vyrą?
– Nors netekau Gintaro, tai nereiškia, kad turiu kartu su juo mirti. Jei neturiu svajonių, nematau savo ateities, nežinau, ką toliau veikti, nemoku džiaugtis vaikais, vadinasi, esu dvasiškai mirusi.
Manau, numirti kartu su išėjusiuoju iš šio pasaulio – didelis nusikaltimas Dievo akyse. Apsižvalgykime aplinkui, kiek daug tokių mirusių sielų.
Svajonės padeda mums nepavargti nuo gyvenimo. Svajoti galima apie daugelį dalykų, pavyzdžiui, apie tai, kaip nori atrodyti, jaustis, ką gero gali nuveikti dėl kitų.
Po Gintaro mirties sielvartavau, gedėjau, liūdėjau, kartais būdavo labai skausminga ir nepakeliama.
Ėmiau analizuoti savo būsenas – tai vadinu darbu su savimi, nes kito kelio nėra. Supratau, kad jei būsiu save palaidojusi, sugebėsiu tik bambėti, skųstis ir priekaištauti kitiems.
Turėjau padėti savo vaikams, privalėjau jų nesužaloti savo sielvartu. Visą laiką jaučiu atsakomybę už tai, kaip jie jaučiasi, kaip gyvena.
– O kokia jūs buvote jaunystėje?
– Veikli, konkreti ir atrodžiau sau, lyg viską žinočiau. Man atrodė, kad viską galiu – nueisiu ir padarysiu.
Tačiau viduje buvau nepasitikinti, nors mano išorė to nerodė. Kirbėjo sąžinė, kad nieko neišmanau, nieko nemoku.
Save raminau, kad jei reikės, pasislėpsiu už vyro pečių.
Tuo metu leidau savo vyrui eiti į priekį. Kai netekau jo, supratau, kad nebeturiu už ko slėptis. Privalau kiekvieną dieną išmokti atsikratyti įtampos, priimti save tokią, kokia esu.
– Ko jus išmokė darbas su žmonėmis?
– Kad turi būti sudaryta tam tikra aplinka. Bent dvi dienas seminare sugaištame, kad dalyviai pasiruoštų būti atviri. Tai tokia meilės būsena, kai žmonės išmoksta priimti vieni kitus, o ne juos vertinti ar smerkti.
Dažniausi klausimai, kuriuos užduoda seminaro dalyviai, – kaip pasikeisti ir nuo ko pradėti.
Tik vėliau jie įsitikina, kad tai turi būti darbas su savimi, o tuo keliu einant reikia ramybės, meditacijos, tylos.
Tinka visi pratimai, kurie atpalaiduoja ne tik kūną, bet ir išlaisvina protą.
Nacionalinėje dailės galerijoje neseniai atidaryta paroda „Kolega iš kitos genties. Menininkas susitinka su verslininku“. Joje pristatyti nauji penkių lietuvių autorių kūriniai.
Įgyvendinant šį projektą menininkė Austėja Vilkaitytė pakvietė dalyvauti įmonės „Vinted“ komandą, taip pat verslininkes Indrą Bukauskienę ir Dalę Ruplėnienę.
Buvo parengta performansų, konsultacijų ir diskusijų programa.
