Ramune, judate neįgaliojo vežimėliu. Ar seniai su juo nesiskiriate? Kokia jūsų negalios istorija?
Ramunė: Su sąnarių problemomis pirmą kartą susidūriau ankstyvoje vaikystėje. Juos paskaudėdavo, kartais jie sustingdavo, patindavo, tačiau visa tai nekėlė nei diskomforto, nei didesnių problemų. Eidavau namo iš mokyklos po 3 kilometrus, tiek mokykloje, tiek universitete kuo puikiausiai kelis kartus užlipdavau ir nulipdavau laiptais. Man labai patinka gamta, tad eidavau į žygius miškuose, pelkėse.
Prieš šešerius metus patyriau sunkią kojos traumą, po kurios prireikė neįgaliojo vežimėlio. Į jį žiūriu kaip į pagalbinę priemonę, padedančią judėti ir būti mobiliai – kaip ir į šiltus drabužius, privalomus dėvėti žiemą.
Niekada nesureikšminau savo sveikatos problemų. Tai priimu kaip duotybę, likimą, kaip man skirtą kūną ir iš to išplaukiančias gyvenimo pamokas. Juk kiekviena liga ar negalia – tai mums siunčiama žinutė ir pamoka, deginanti mūsų blogus įpročius, apvalanti dvasiškai, tik reikia gebėti ją teisingai perskaityti.
Esminė mano gyvenimo siekiamybė – kasdien būti laimingai, gyventi darnoje ir harmonijoje su savimi, su gamta, su visa Visata. Niekada neturėjau ypatingų iliuzijų, pageidavimų ateičiai, visada maniau, kad bus taip, kaip turi būti, kaip skirta tik man, pagal geriausią mano gyvenimo scenarijų. Kasdien padėkoju Kūrėjui už man skirtą kūną, dieną, likimą. Apskritai kiekvieną dieną pradedu Dėkingumo malda ir laimės linkėjimu.
Pati didžiausia mano turėta svajonė – sutikti savo sielos dvynį ir sukurti šeimą.
Johnai, kokios svajonės vedamas atvykote į Lietuvą? Ar ketinote čia pasilikti?
Johnas: Į Lietuvą atvykau prieš beveik septynerius metus – 2012-aisiais. Kenijoje, Nairobio universitete, jau buvau įgijęs tiksliųjų mokslų (fizikos) bakalauro laipsnį, bet norėjau savo gyvenimą susieti su aviacija, todėl pasirinkau studijas Baltijos aviacijos akademijoje. Po pusmečio sutikau Ramunę.
Kai nusprendėme drauge kurti ateitį, profesinius planus teko pakoreguoti. Piloto darbą rekomenduojama rinktis šeimos neturintiems ar poreikio namuose užsibūti nejaučiantiems asmenims. O man labai svarbi šeima. Ir Ramunei reikia nuolatinės pagalbos, o dirbdamas pilotu negalėčiau nuolat ja rūpintis, tad ieškojome abiem priimtino sprendimo. Ir jį radome – įkūrėme anglų kalbos mokyklėlę.
Judviejų pažintis iš esmės pakeitė ir vieno, ir kito gyvenimus. Kur ir kaip susipažinote?
Ramunė: Su Johnu susipažinome Vilniuje prieš šešerius metus, tą akimirką, kai patyriau sunkią kojos traumą.
Mudu esame labai stiprios intuicijos žmonės ir jau gerokai anksčiau, iki mūsų susitikimo, jaučiau, kad aplink sklando ypatingas, nepaaiškinamas jausmas, jog jis jau čia, visai čia pat... Rodos, visas oras, visa atmosfera iki mūsų susitikimo jau alsavo to ypatingo susitikimo nuojauta. Mūsų pažinties aplinkybės tik dar kartą patvirtina, kad kasdien turime būti atviri kaip indai mūsų laukiančioms galimybėms, situacijoms, į mūsų gyvenimą ateinantiems žmonėms.
Į kiekvieną žmogų mudu žvelgiame kaip į tobulo grožio sielą, kiekvieną priimame širdimi, su meile ir dėkingumu. Tad tiek mūsų pažintis, tiek dabartiniai mūsų tarpusavio santykiai, tiek santykiai su mus supančia aplinka yra grįsti būtent tokiu požiūriu ir sąlyčiu.
Johnai, jūsų netrikdė, kad po sunkios traumos Ramunė buvo priversta sėsti į neįgaliojo vežimėlį?
Johnas: O kodėl turėjo trikdyti? Esu kilęs iš tokios šeimos ir kultūros, kur į kiekvieną žmogų žvelgiama kaip į įstabų gamtos kūrinį, kaip į sielą. O kūnas nuolat keičiasi: vienokie buvome kūdikystėje, kitokie – paauglystėje, visiškai kitokie esame dabar, dar kitokie būsime senatvėje. Kasdienybėje ir visoje gyvenimo kelionėje bendraujame su žmogumi, su jo širdimi, su jo siela, nepaisydami to, kaip jis atrodo.
Kai pirmą kartą pamačiau Ramunę, supratau, kad sutikau savo gyvenimo žmogų, savo sielos draugę. Pamačiau, koks be galo gražus jos vidinis pasaulis ir kad noriu jai padėti. Kai susitikome antrą kartą, žinojau, kad vieną dieną Ramunė taps mano žmona.
Kaip klostėsi įvykiai po šios pažinties?
Ramunė: Mes susitikome tokiomis aplinkybėmis, kurios „vertė“ nedelsiant veikti. Po sunkios traumos reikėjo tokios pagalbos, kokios iki tol niekada nereikėjo. Tad mes labai greitai apsigyvenome kartu. Savo pažintį pradėjome nuo santuokos sakramento priesaikos žodžių „kai ligos suims“, ir tik vėliau, laikui bėgant, pamažu prisijungė kiti santuokos sakramento žodžiai: „kai laimė lydės“.
Mūsų pažinties diena – iki šiol svarbiausia mūsų gyvenimo šventė, kurią kasmet švenčiame.
Ramune, nesusimąstėte, kaip artimieji, pažįstami priims jūsų draugą? Ne paslaptis, kad lietuviai – gana konservatyvūs, dažai varžomi įvairių stereotipų.
Ramunė: Kiekvienam iš mūsų skirtas unikalus likimas. Niekada, net tada, kai buvau maža mergaitė, savęs nelyginau su niekuo kitu, nežinau, kas yra pavydas, nesižvalgau per tvorą į kaimyno daržą ir neskaičiuoju jo pupų. Dėl šios priežasties niekada neklausiu savęs, o ką kiti pagalvos, nes žinau – kas skirta vienam, nebūtinai lemta pajusti kitam. Kiekvienas turime gyventi tik pagal mums skirtą likimą, tik pagal savo prigimtį.
Po dviejų mėnesių nuo pirmojo mūsų susitikimo, Naujųjų metų naktį, Johnas man pasipiršo. Šios akimirkos laukiau ištisus dešimtmečius... Visomis savo ląstelėmis, giliausiomis širdies kertelėmis pasakiau „taip“, nors vidinį „taip“ jau buvau ištarusi pirmąją mūsų pažinties akimirką.
Ar ilgai ruošėtės vestuvėms? Kur jas atšventėte?
Ramunė: Iki santuokos ėjome labai ilgai ir labai sunkiai. Papildomų rūpesčių kėlė dokumentai, jų galiojimo terminas, kurie privalomi sudarant santuoką Lietuvoje su kitataučiu. Na, o dėl mūsų begalinės meilės pasakų miestui Vilniui santuokos iškilmėms pasirinkome vietą, iš kurios atsiveria visos sostinės panorama.
Nuo dešimties metų labai norėjau savo šeimos ir nuo to laiko pradėjau kurti santuokos ceremonijos scenarijų, tad labai džiaugiuosi, kad jį pavyko įgyvendinti tarp tūkstančio rožių ir visų žmonių, kurie tą dieną galėjo būti kartu su mumis tiek fiziškai, tiek dvasiškai.
Ramune, ar jūsų negąsdino, kad savo likimą susiejate su kitos kultūros žmogumi?
Ramunė: Nuo vaikystės jaučiau, kad kažkur Žemėje yra mano dvynys. Žmogus, su kuriuo galėsime kalbėtis, matyti, klausytis širdimi. Kai Visata man atsiuntė Johną, jį priėmiau kaip pačią brangiausią, didžiausią, reikšmingiausią, prasmingiausią, sakraliausią visų laikų Dievo dovaną, visiškai be jokių pretenzijų kultūrai, išvaizdai, statusui. Juk mes kasdien gyvename kartu, bendraujame, sprendžiame problemas sielomis, o ne įvairiausių rūšių atributais.
Mano trapiai prigimčiai nepriimtini santykiai iš išskaičiavimo, dėl statuso, pinigų, dovanų ir visų kitų panašių materialaus pasaulio „žaislų“. Mano prigimtis reikalauja labai gilių, dvasingų, jausmingų santykių visur ir visada, tiek su savo vyru, tiek su visa aplinka.
Prancūzų rašytojas F. Beigbederis yra parašęs knygą „Meilė trunka trejus metus“. Jūs sėkmingai peržengėte šią ribą. Gal turite kokį ypatingą santykių palaikymo receptą?
Ramunė: Santuoka mums dovanojo begalinę ramybę, saugumą, patikimumą, pirmą kartą išgyvename tokią pakilią būseną. Tai visiškai naujas ir labai kokybiškas gyvenimo etapas (net mano išvaizda akivaizdžiai pasikeitė nuo tos, kokia buvo prieš šešerius ar trejus metus).
Atkeliavau į šį pasaulį ne šeimoje. Nei mano tėveliai, nei seneliai neturėjo harmoningų santykių, tad neturėjau absoliučiai jokio darnios šeimos, meile ir tarnyste grįsto pavyzdžio. Todėl visą laiką svajojau apie tvarius ir harmoningus santykius. Visata išgirdo šį mano norą. Mano pagrindinis atradimas, besitęsiantis iki šiol, yra supratimas, kad darnius šeimos santykius būtina kurti, remiantis moteriškų ir vyriškų pareigų vykdymu, tarnyste vienas kitam, atsisakant bet kokio egoizmo, savanaudiškų norų. Šios žinios ir jų kasdienis taikymas į mūsų šeimą atnešė daug harmonijos, ramybės, lengvumo ir kasdien vis labiau stiprina mūsų ryšį. Tik realizuodama save kaip žmoną tapau labai laiminga, užpildžiau vidinę tuštumą.
Mano, kaip moters ir žmonos, pareigos, kurių labai kruopščiai kasdien laikausi, yra labai paprastos: kasdien vyrui padėkoti už kiekvieną jo dėl manęs atliktą darbą ir įdėtas pastangas. Visur ir visada jį palaikyti, tikėti jo tikslais ir planais, būti jo aistruole Nr. 1, matyti jį kaip savo vienintelį herojų.
Johnas: O mano pareiga – išklausyti žmoną, aprūpinti ją finansiškai, padėti fiziškai. Mane šios pareigos įkvepia ir motyvuoja kasdien pranokti patį save ir augti kaip asmenybei.
Pagrindinis mano atradimas – kad santuokoje gali būti taip palaimingai gerai. Jaučiu, kaip šeimos santykiai mane augina kaip asmenybę, kaip vyrą. Esu be galo laimingas, galėdamas prisiimti visą atsakomybę už mūsų šeimą ir namus.
Ramunė mane visur ir visada iš visos širdies palaiko, o tai taip pozityviai nuteikia ir įkvepia, kad jaučiuosi galįs kalnus nuversti, ant rankų žmoną nešioti. Juk moterys yra sutvertos skleisti švelnumą, spinduliuoti meilę ir gerumą, būti vyrų mūzomis ir gražiausiomis gėlėmis. Tad tik dar kartą galiu pasidžiaugti, kad pirmoji mintis, atėjusi į galvą, kai sutikau Ramunę – koks gražus jos vidinis pasaulis, ir kasdien vis stiprėja, suteikia begalinį džiaugsmą ir norą kuo labiau jai padėti.
Ramunė: Pagal zodiaką abu priklausome vandens stichijai, tad mums visur ir visada svarbiausia dvasingumas, jausmingumas. Tiek šiandien, tiek rytoj, tiek amžinai vienas kitą priimame ir priimsime kaip didžiausią savo gyvenimo Mokytoją, kartu plaukiantį į ramų, harmoningą, darnų ir dvasingą, tarnyste ir atsidavimu vienas kitam grįstą šeiminį gyvenimą. Tai yra mūsų tikslas ir prioritetas šiandien, toks liks ir po daugybės metų.
