Tylos pasaulyje – nuo kūdikystės
Jaukiuose Jono ir Alinos namuose kabo Lietuvos ir tarptautinėse varžybose Jono laimėti medaliai, atminimo lėkštės, sekcijos lentynose stovi šachmatų veterano gauti prizai, iškovotos taurės. Bet apie šachmatus kalbėsimės vėliau, o dabar laiko ratą pasukame aštuonis dešimtmečius atgal ir klausiame Jono apie vaikystę.
Jonas sako, kad apkurto būdamas devynių mėnesių, susirgęs sunkiu smegenų uždegimu. Vaikystėje Jonukas neišgirsdavo šaukiamas, o ir ką jam kiti sakydavo, ne visada suprasdavo, rodydamas rankomis prašydavo kitų jam paaiškinti, išplėtęs akutes stebėdavo kiekvieną mamos judesį, bandydamas atspėti, ką ji nori jam pasakyti. „Buvo labai sunku, negalėjau su niekuo pasikalbėti“, – prisimena Jonas.
1948-aisiais, kai Jonukui buvo dešimt metų, jį nuvežė į Vilnių, į kurčnebylių mokyklą, kuri tuomet buvo įsikūrusi Simono Konarskio gatvėje. Jonas gestais pasakoja, kad tada ne tik negirdėjo, nekalbėjo, bet ir nemokėjo gestų kalbos. Ne tik nemokėjo, bet ir nežinojo, kad ja galėtų susikalbėti ir su kitais kurčiaisiais, ir su girdinčiaisiais. „Dešimties metų tapau pirmos klasės mokinuku, jaučiausi nekaip – atskirtas nuo artimųjų, nuo įprastos aplinkos. Bet buvo ir įdomu: mokytojai rodė gestus, piešė vaizdus, aiškino, ką kuris gestas reiškia.“
Žaidimas tyloje
Pamažu Jonas išmoko ne tik gestų kalbą, bet ir skaityti, rašyti ir... atrado šachmatus. „Kai pirmą kartą pamačiau šachmatų lentą, figūras, man net žadą atėmė: juk galima tylėti ir žaisti.“ Mokykloje berniukai žaidė krepšinį, tinklinį, spardė futbolo kamuolį, o Jonas sėdėjo prie šachmatų lentos. „Neprisimenu, kas buvo pirmasis mano šachmatų mokytojas, – sako Jonas. – Gal klasės auklėtoja pamokė?“
Norintiems kurčią berniuką išmokyti šachmatų paslapčių trūkdavo žinių, kokiais gestais jas perteikti. Vis dėlto begalinis noras pažinti šachmatų pasaulį vedė Joną pirmyn. Kurčias berniukas vis dažniau sukiodavosi knygynuose ir gestais, o vėliau rašteliais aiškino, kad nori nusipirkti knygų apie šachmatus. „Tuomet daug knygų apie šachmatus buvo leidžiama rusų kalba, pirkdavau, ką tik gaudavau“, – pasakoja Jonas.
Jis prisimena, kad buvo susižavėjęs legendiniu Lietuvos šachmatininku Vladu Mikėnu. Ilgus metus vaikinukas nesiskyrė su jo knyga „Šachmatų žaidimo pagrindai“. 1968-aisiais išsipildė Jono svajonė – jis dalyvavo asmeninėse varžybose ir, patekęs į pusfinalį, žaidė su savo mokytoju Vladu Mikėnu. „Tuomet stipriai patobulėjau“, – sako Jonas.
Gerai išmokti žaisti šachmatais Jonui padėjo ramus jo būdas. Jis visą laiką kantriai mokėsi žaidimo strategijos, įprato atidžiai apgalvoti kiekvieną ėjimą. Pagrindinis Jono žaidimų partneris buvo bendramokslis Gediminas Petrauskas. Vėliau Gediminas su Jonu tapo Lietuvos kurčiųjų šachmatininkų tandemu, iškovojo daug prizinių vietų tuometės Sovietų Sąjungos, vėliau nepriklausomos Lietuvos, tarptautiniuose kurčiųjų ir bendruose turnyruose.
Jonas sako, kad jį ir jo šachmatų draugus lydėjo ir sėkmė, ir nesėkmės, tačiau jie visą laiką mokėsi. Jis yra ilgametis kurčiųjų šaškių ir šachmatų klubo „Rikis“ narys. Jono pasididžiavimas – iškovota 4-oji vieta pasaulio asmeniniame čempionate, o 2008 metais Sankt Galene (Šveicarijoje) jis pelnė savo pirmąjį FIDE ELO įvertinimą – 2042-ąjį reitingą.
Didžiausia aistruolė – žmona
Prieš 10 metų Vilniaus šaškių ir šachmatų sporto mokykloje vyko atviras Kurčiųjų šachmatų čempionatas, skirtas Jono Patacko 70 metų jubiliejui. Šiame atvirame čempionate dalyvavo 9 Latvijos, Estijos, Anglijos ir Vokietijos atstovai. Jonas prisimena, kad varžybos vyko šveicariška 9 ratų sistema pagal greitųjų šachmatų taisykles. Pagal šią sistemą kiekvienai partijai skirta po 25 minutes. Jonas šiose varžybose laimėjo antrąją vietą. Po čempionato už ilgametį Lietuvos vardo garsinimą šachmatų pasaulyje Lietuvos kurčiųjų sporto komiteto prezidentas Aleksas Jasiūnas apdovanojo Joną auksine atminimo lėkšte. Šią jubiliejinę atminimo dovaną, kaip ir kitus apdovanojimus, žmonos paragintas Jonas pakabino svetainėje.
Ilgus metus jis savo žiniomis dalijosi su kurčiais jaunaisiais šachmatininkais. „Vaikai noriai mokėsi žaisti šachmatais, – pasakoja Jonas. – Nesvarbu, kad netapo šachmatų didmeistriais, juk šachmatai – proto mankšta, o ji praverčia visiems.“
Paklaustas, ar savo žmoną Aliną taip pat išmokė žaisti, Jonas sako, kad žmona visuomet buvo didžiausia jo palaikytoja, ji „serga“ už savo vyrą net dabar, kai jis jau dažniausiai žaidžia tik su kompiuteriu.
„Vis dar tobuliname savo gestus“
Būsimą žmoną Aliną Jonas sutiko kelionėje, kai drauge su kitais kurčiaisiais iš Lietuvos buvo nuvykęs į Sočį, tuo metu Sovietų Sąjungoje garsų kurortą. „Sočyje įsižiūrėjome vienas kitą ir dešimt dienų nesiskyrėme“, – pasakoja Jonas.
Grįžęs į Lietuvą jis labai pasiilgo Alinos ir ilgai nesvarstęs išvyko pas ją į Udmurtijos sostinę Iževską: „Susipažinau su Alinos mama, seserimis ir paprašiau Alinos tekėti už manęs. Mylimoji vienu gestu atsakė, kad sutinka. Jos girdintys artimieji gestų kalbą suprato, nes Alina, persirgusi sunkia liga, apkurto ir mokėsi tenykštėje kurčiųjų mokykloje.“
Kol Jonas neturėjo buto, šeima gyveno atskirai, Jonas – Vilniuje, o Alina – Iževske, o kai tik gavo butą, Jonas parsivežė ir jauną žmoną. „Tuo metu, 1963-aisiais, važiuodama gyventi į Lietuvą, galvojau tik apie Joną ir niekada to nesigailėjau“, – sako Alina.
Gestų kalba kiekvienoje šalyje skirtinga. Paklausti, ar dėl to nepatyrė sunkumų, Jonas ir Alina sako, kad iš pradžių ne visada suprasdavo, ką vienas ar kitas nori pasakyti, tačiau tuo metu lietuvių ir rusų gestų kalbos buvo labai panašios, tad didelių sunkumų sutuoktiniams nekilo. „Mes vis dar tobuliname savo gestų kalbą“, – prisipažįsta Jonas.
Abu Patackai ilgus metus dirbo Vilniaus kurčiųjų siuvimo įmonėje. Jonui, ketvirtos kategorijos siuvėjui, reikėdavo itin kruopščiai paruošti iškarpas, pagal kurias buvo siuvami gaminiai. Sako, kad šachmatininko intuicija pravertė ir darbe.
Jonas ir Alina yra Lietuvos kurčiųjų draugijos nariai. Jiedu užaugino dukrą Rūtą ir sūnų Vidą. Girdintys kurčių tėvų vaikai neslepia, kad augdami patyrė patyčių, nes vaikai, pamatę, kad jie gestais kalbasi su savo tėvais, šaipydamiesi mėgdžiodavo jų gestus. Tačiau visos trys Patackų anūkės sako neįsivaizduojančios, kaip galima tyčiotis iš gestų kalbos – juk ji tokia įdomi.
Laimingi seneliai
Jonas ir Alina vasarą gyvena savo kolektyviame sode. Kol leido sveikata, abu sode daug darbavosi. Senelių sode augo ir visos trys anūkės. Vyriausioji – pedagogė Rita – pasakojo, kad ūgtelėjusi mokėsi iš karto dviejų gestų kalbų – lietuvių ir rusų, kad galėtų susikalbėti su abiem seneliais. Tačiau, kai tik atsirado mobilieji telefonai, Rita su seneliais pradėjo kalbėtis žinutėmis. Rita sakė, kad ją nustebino jos dėdės Vido žmona Virginija, kuri gestų kalbos išmoko savarankiškai ir dabar puikiai susikalba su uošviais.
Jaunesniosios anūkės, sūnaus Vido dukros Miglė ir Aušrinė, šiuo metu mokosi Vilniaus licėjuje, o vaikystėje daug laiko praleido senelių sode. Tuomet savaime buvo pramokusios gestų kalbos, tačiau ją primiršo, nes atsirado telefonai. Vis dėlto visos trys anūkės su seneliais visuomet susikalba pačia svarbiausia – širdies kalba, nes žino ir jaučia, kad yra labai jų mylimos.
Jonas sako, kad abu su Alina turėjo sveikatos bėdų, bet šiuo metu jaučiasi gerai ir džiaugiasi, kad jiems daug padeda sūnus, tad gestų kalbos vertėjų paslaugų dažnai neprireikia. „Žiūrime televizorių, o tas naujienas, kurių nesuprantame, sužinome kurčiųjų klube“, – sako Jonas.
Kai stojamės atsisveikinti, linkėdami vieni kitiems linksmų Kalėdų, Jonas pasako, kad eglutei, kuri žybsi jų namuose, jau per 50 metų, nes ją nupirko, kai dukrai Rūtai buvo treji. Paliekame Patackus išgirdę, kad Alina tuoj ruoš pietus, o Jonas žais šachmatais su kompiuteriu ir, kaip visus 55 metus, abu tyliai džiaugsis vienas kito buvimu.
