Modelis turi daugybę kasdienių pareigų. Keturių vaikų mama E.Grėbliauskaitė – ir Vilniaus dailės akademijos lektorė, tapytoja.
Nors šiuo metu vilnietė retai demonstruoja dizainerių drabužius, modeliu dirbti ji pradėjo būdama 17-metė. Ši veikla ją nuvedė į Vieną, Londoną, Paryžių.
„Baigusi mokyklą nežinojau, kur noriu stoti. Man viskas buvo labai įdomu, buvo sunku apsispręsti.
Išvykusi į užsienį pasidairiau, ką galėčiau studijuoti. Tuo metu buvau Londone ir pasirinkau verslo studijas“, – prisiminė E.Grėbliauskaitė.
Vilniuje baigusi tuometę Salomėjos Nėries vidurinę mokyklą Eglė ne iš karto tapo studente, nes dirbo modeliu Europos mados sostinėse, vėliau Londone studijavo verslo vadybą. Lietuvė įgijo bakalauro ir magistro diplomus.
Į Vilnių ją grąžino meilė – Eglės širdies draugas, o dabar sutuoktinis Gediminas Tursa tuo metu parvyko į sostinę baigęs verslo studijas Los Andžele, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Prieš 22 metus pora sukūrė šeimą, kurioje šiuo metu auga du sūnūs ir dvi dukros – Londone verslo studijas pasirinkęs Petras (21 m.), Antanas (15 m.), Ona (14 m.) ir Agota (8 m.).
Bet vos tik ištekėjusi ir įsikūrusi Vilniuje Eglė laikraščiuose žvalgėsi į darbo skelbimus.
Vienoje iš žinomo koncerno įmonių ji įsidarbino produktų vadybininke. Moteris svarstė, kad šis darbas bus tik laikina karjeros stotelė, nes prekyba jai neatrodė artima sritis.
„Bet versle yra labai daug problemų sprendimo, bendravimo su žmonėmis, ir tai mane labai įtraukė. Atrodė, kad padirbėsiu pusmetį, kol ką nors įdomesnio surasiu, bet pasilikau kone dešimtmetį.
Padariau karjerą – nuo vadybininkės iki rinkodaros vadovės.
Galiausiai holdingo biure rūpinausi pardavimų, rinkodaros, verslo plėtros procesais“, – pasakojo pašnekovė.
Dirbdama koncerne E.Grėbliauskaitė vis rečiau demonstravo madas, nes sunkiai galėjo suderinti abi veiklas. Todėl tebuvo pavieniai atvejai, kai ji žingsniavo podiumu. Tuo metu ji neskaičiavo darbo valandų verslo koncerne, beveik neturėjo laisvalaikio.
„Darbas koncerne man davė daug patirties, tai buvo nelengva, bet gera mokykla“, – tvirtino Eglė, kuriai sėkmę versle užtikrino ir užsienyje baigtos studijos.
Bet susilaukusi trečios atžalos Eglė nebenorėjo sugrįžti į verslo koncerną ir dirbti neskaičiuodama valandų. Ji patikino, kad anksčiau teko dirbti nuo aštuntos valandos ryto iki aštuntos vakaro. Tai buvo didžiulis tempas.
Sukaupusi nemažos patirties ir norėdama reguliuoti savo laiką moteris įkūrė privačią verslo konsultavimo įmonę. Jos biuras buvo namuose, darbo kambaryje, o konsultuoti verslininkė dažniausiai vykdavo į klientų įmones. Tačiau ši veikla, aktyviai trukusi porą metų, tarsi buvo pereinamasis laikotarpis į meną.
Laisvalaikiu Eglė panoro tapyti, nors vaikystėje net nesimokė dailės mokykloje. Kai naršant internete jos žvilgsnis atsitiktinai užkliuvo už kvietimo lankyti pamokas tapytojo Raimondo Savicko dailės mokykloje, E.Grėbliauskaitė nesuabejojo, kad reikėtų ten užsukti.
Verslininkė nejučia įsitraukė į piešimą, tapybą. Nors dailės mokyklos dėstytojas Viktoras Binkis mokinę girdavo, ji nutarė pasitikrinti, ar jos kūryba ko nors verta. Eglė savo darbus parodė komisijai, atrenkančiai studentus stojamiesiems egzaminams į Vilniaus dailės akademiją.
Ji sulaukė žinomo grafiko Petro Repšio paskatinimo studijuoti tapybą. Todėl moteris ryžosi naujam iššūkiui ir jai pasisekė tapti tapybos studente.
E.Grėbliauskaitė kuria portretus, instaliacijas viešose erdvėse. Jos kūriniai puošia ir namus.
„Mano tapyba apibūdinama kaip figūratyvinė, tai nėra abstrakcija, peizažai.
Vienu metu buvau portretistė, nes mane domino žmogaus veidas. Tapiau ir daiktus“, – pasakojo moteris.
Magistrantūros studijų metu Eglė tyrinėjo nerimo temą, įrankius, kurie tarnauja kaip nerimą sėjantys objektai. Kiekvienam tie įrankiai gali būti kitokie, bet vilnietei jie susiję su mokykla, gydymo įstaigomis.
„Juk ten savęs kontrolę atiduodi į kito rankas – turi išmokti daugybos lentelę, atsakyti, kai tavęs paklaus, arba nelabai žinai, ką gydytojas su tavimi darys, bet ir atsisakyti jo pagalbos neturi galimybės“, – pasakojo sąsiuvinių puslapius, medicinos įrankius, kaukes tapiusi Eglė.
Dailės akademijoje tapybos bakalauro ir magistro diplomus įgijusi verslininkė trečius metus studijuoja doktorantūroje.
E.Grėbliauskaitė – ne tik Vilniaus dailės akademijos meno doktorantė, bet ir lektorė.
Kostiumo dizaino katedroje ji dėsto tvarios mados kursą, kitąmet ruošiasi dėstyti rinkodaros kursą menininkams.
„Aš žinau, kaip kalbėti su menininkais, nes suprantu, kas jiems rūpi. Taip pat žinau, kaip mąsto verslininkai.
Neturiu tikslo paversti menininkų verslininkais. Bet norėčiau meno kūrėjus išmokyti, kaip kalbėti su verslininkais, suprasti, iš kokio bokšto jie žiūri, ką galvoja. Abiem pusėms būtų naudinga susikalbėti“, – apie naują paskaitų ciklą užsiminė lektorė.
Šuolis iš verslo į tapybą E.Grėbliauskaitei neatrodo didelis, nors jis – atsitiktinis. „Taip susiklostė aplinkybės.
Tačiau mano interesų ratas platus, todėl sakyčiau, kad perėjimas iš verslo į tapybą buvo dėsningas“, – apibendrino menininkė.
Jei reikėtų, ji pasiruošusi pasukti ratą atgal ir sugrįžti į verslą. Konkurencijos versle Eglė nesibaimintų, nes tai ją uždega. Bet vienu metu ji jau buvo susimąsčiusi, kur praleidžia daugiausia laiko. Eglė tikino tada turėjusi pirmenybę atiduoti šeimai, vaikams ir dėl to niekada nesigailėjo.
„Kai darbas verslo koncerne valdė mano gyvenimą, norėjau daugiau laiko praleisti su šeima, todėl vienintelis kelias buvo atsitraukti nuo aktyvios veiklos“, – patikino keturių vaikų susilaukusi moteris, kuriai menas dabar tapo ir sielos atgaiva, ir veikla.
