Eidamas gatve Tomas dažnai girdi, kaip žmonės staiga nutyla, o tada vienas kitam sušnabžda: „Matei, matei... jis basas!“ Atsiranda ir drąsesnių žmonių, kurie paklausia, kodėl jis taip daro. Vyresnio amžiaus žmonės neretai atsimena: „O juk ir aš vaikystėje visur taip vaikščiojau, batų man reikėdavo tik mokyklai ir bažnyčiai. Ir viskas būdavo gerai, beveik nesirgdavau.“
Kartą, kai Tomas užsuko pasidairyti į vieną bažnyčią, jos viduje budėjusi moteris paklausė: „Jūs šiaip sau taip vaikštote ar esate iš kažkokios sektos?“
Atvirai neigiamų reakcijų Tomas nebuvo sulaukęs. Tik girdėjo gąsdinimų, kad vieną sykį užlips ant stiklo, prasidės kraujo užkrėtimas ir jis mirs. Bet, vyro įsitikinimu, toks scenarijus tikėtinas maždaug tiek pat, kiek ir tas, kad nukris lėktuvas, kuriuo jis skrenda.
Tą pirmą kartą, kai išėjo pabėgioti basas, nes užmiršo batus, patirtas jausmas jam labai patiko. „Pradėjęs bėgioti ilgesnes, kokių 10 km distancijas, buvau pradėjęs nuobodžiauti. Bandžiau klausytis muzikos, tačiau gal dėl to, kad dirbau garso įrašų studijoje, vis stengdavausi bėgti į taktą. Bandžiau klausytis garsinių knygų, bet supratau, kad neatsimenu, ko bėgdamas klausausi. O kai bėgau basas, tarsi buvau čia ir dabar, ir gerai jaučiausi“, – atsiminė jis.
Tuomet Tomas susimąstė, kad jam gera basam ne tik bėgti, bet ir vaikščioti po namus ar kiemą, juolab, kad gyvena name Pavilnio mikrorajone, o dirba iš namų – turi reklamos postprodukcijos įmonę, kurios pagrindiniai darbuotojai – jis ir jo žmona Živilė.
Kai daugiau pavaikščiojo basas, batai jį ėmė tiesiog erzinti – juose koja tarsi įkalinta ir nuo karščio net drėgna. Taigi basas jau ir vairavo, ir ėjo į parduotuves, ir keliavo lėktuvais, ir plaukė keltu į Švediją. „Turbūt, jei dirbčiau kokiame banke, nebūčiau galėjęs to daryti, tačiau man aplinkybės vaikščioti be batų buvo palankios“, – sakė Tomas.
Atėjus 2017 m. rudeniui, pašnekovas buvo nusiteikęs, kad, kai kojoms pasidarys šalta, jis batus apsiaus: „Tikrai nebuvau sau iškėlęs tikslo, kad turiu žūt būt jų vengti. Galvojau, kai kils nors autis batus, tai ir ausiuos. Tačiau toks noras taip ir nekilo visą žiemą.“
Nejaugi jam nebuvo šalta? Basakojis tvirtino: „Tikrai ne, kadangi vyksta pėdų trintis į žemės paviršių, jos nešąla. Kūnui, juntančiam šaltą pagrindą po kojomis, kyla natūralus poreikis šildytis. noras šildytis. Tai dar labai priklauso nuo kiekvieno žmogaus fiziologijos. Žinoma, sušaltumei, jei lauke būtumei ilgai, tačiau ar avėdami batus jūs būnate ilgai lauke, jeigu jame – 20 laipsnių šalčio?“.
Užtat šią žiemą vyras kelis sykius batus, eidamas į miestą, jau buvo apsiavęs. Dėl to kaltas ne šaltis ir ne žmonių reakcijos, o gatvėse ypač gausiai barstoma druska. Vyras sakė: „Turbūt kelininkams pabodo kalbos, kad žiema juos užklumpa netikėtai, ir šiemet druską jie barsto ypač gausiai į visas puses. Toje druskoje turbūt yra ir visokių priedų. Taigi, būna, einu šaligatviu ir tarsi pradedu justi šaltį. Po to suvokiu, kad tai jau ne šaltis, o karštis. Tiesiog druska degina odą, ir reikia greičiau nuo jos sprukti.“
Eksperimentai duše
Kokia visgi nauda Tomui iš to, kad jis vaikšto basas? Jis sakė: „Tiesiog pamačiau, kad be batų man ne blogiau, negu su jais, tad kam man jų reikia? Nustojęs avėti batus, praėjusią žiemą sirgau mažiau ir lengviau negu iki tol (seniau, kai užklupdavo peršalimas, visą savaitę jausdavausi bjauriai), bet maždaug tuo pačiu metu, kai nustojau autis, pradėjau ir praustis šaltu vandeniu, taigi neaišku, kas padėjo sveikatai. Tiesa, dabar namuose man niekada nebūna šalta kojoms, o seniau būdavo.“
O kodėl jam parūpo praustis šaltu vandeniu? Tiesiog pasidarė įdomu, prausiantis įprastu vandeniu, karts nuo karto pasileisti šaltą. Vėliau padėjo ir internete atrasta metodika, padedanti derinti šaltas maudynes ir kvėpavimą.“
Dabar namuose Tomas maudosi tik po šaltu vandeniu, be to, žiemą nevengia įlįsti į Vilnelę. Prisipažįsta, kad ir daugiau nei metams praėjus nuo šios praktikos pradžios maudynės po šaltu dušu jam didelio malonumo neteikia: „Pastebiu, kad nuėjęs po dušu dar kurį laiką krapštausi, vis atidėliodamas tą momentą, kai atsuksiu vandenį. Bet karštas vanduo, su kuriuo susiduriu tada, kai plaunu indus, mane erzina – jis atrodo įkyrus. Todėl, išplovęs indus, dar nusiplaunu rankas šaltu vandeniu, kad dingtų tas jausmas.“
Gilios filosofijos čia nėra
Daugelis su Tomu susipažinusių žmonių pradeda stebėtis ir klausinėti, kokia filosofija slepiasi po jo vaikščiojimu basomis ir prausimusi šaltame vandenyje, bet jis sako, kad jokios gilios filosofijos čia nėra.
„Tiesiog man įdomu tai daryti, tad ir darau, o kitų neagituoju sekti mano pavyzdžiu. Ir išvadas, kad tai naudinga, galėčiau daryti tik tuomet, jei būčiau senas ir gyvenčiau be vaistų. O dabar tiesiog matau, kad tai man nekenkia, ir yra tikimybė, kad tai padės“, – sakė jis.
Prisipažino esąs dar ir vegetaras: „Bet ir tai kilo labai natūraliai, bet kažkokių filosofijų. Mano žmona gamina labai skaniai, tad gal prieš ketverius metus ėmėme vartoti mažiau mėsos. Galvojau, jog ir taip daug prisivalgau, kam dar apsisunkinti virškinant mėsą. Kurį laiką dar valgiau vištieną, po to pamaniau, kad jei kitos mėsos nevalgau, nevalgysiu ir jos. Negaliu pasakyti, ar tai kažkuo naudinga, bet tikrai nepasijaučiau blogiau.“
Dar Tomas praktikuoja Vietnamo tradicinį kovos meną Niat-Nam, tačiau, pasak jo, nieko ekstremalaus nedaro. Na, o vaikščiojimas ant rankų ar stovėjimas ant galvos jam neatrodo ypatingi gebėjimai.
Tarnybinis romanas įrašinėjat muziką
Kaip jau minėta, Tomas su žmona dabar darbuojasi reklaminės postprodukcijos studijoje. Jo pažintis su žmona prieš dešimtį metų buvo tarnybinis romanas.
Kultūros istorijos ir antropologijos specialybę Vilniaus universitete baigęs vaikinas dar studijų metais buvo pradėjęs darbuotis „Tamsta“ muzikos klube, dirbo ir koncertų įgarsintoju.
Studentiškais laikais dar ir pats grojo punk roko grupėje „Lagamino turinys“, kurios, kaip dabar sako, niekas neatsimena. Vėliau dviese su draugu įkūrė parodijų projektą „Suopis ir Rambynas Ramonai“, kuris nuo 2008 m. kelerius metus internete buvo labai populiarus, pavyzdžiui, daina „Be tavęs mes nelabai“ surinko daugiau nei milijoną peržiūrų.
Vienu metu Tomas garso įrašų studijoje dirbo su atlikėjo Vido Bareikio grupe „Suicide DJs“. Na, o grupės vadybininkė buvo Živilė, su kuria tuomet ir pradėjo draugauti.
Vėliau jam su Živile pasitaikė galimybė pirkti jau seniai Lietuvoje veikusią reklamos postprodukcijos įmonę, taigi tą ir padarė. „Jeigu noriu, kad skambėtų kietai, sakau, kad mes esame verslininkai“, – nusijuokė.
Pradėjęs dirbti su reklama, Tomas turėjo išmokti dirbti su kompiuterine grafika, animacija ir panašiais dalykais, ir jam tai puikiai sekėsi. „Kadangi pasenau ir nebeturiu jėgų naktimis važinėti iš koncertų, perėjau į kitą veiklos sritį“, – sakė.
Dabar šeima augina trimetį sūnų Majų. Berniukui tėtis niekuomet neliepia apsiauti batų, bet vaikas pats linkęs juos autis, kai jam šalta.
