„Tegu pilies aukštajam bokšte/Skardus trimitas suaidės/Teatsišauks į jojo balsą/Aidai pačioj gelmėj širdies“, – skaitome po piešiniu B.Brazdžionio eiles.
Autorės polinkį į istorines temas suprasti nesunku: moteris daugybę metų gyvena netoli grafo Benedikto Tiškevičiaus pilies, esančios šalia Nevėžio ir Nemuno santakos.
Raudonas dvaras, įkurtas XVII amžiuje, stūkso aukštai ant kalno Nevėžio dešiniajame krante.
Moteris knygas iliustruoja originaliu būdu: pirmiausia ant dviejų vienas ant kito sudėtų popieriaus lapų – balto ir juodo – nupiešia piešinį ir lenktomis žirklutėmis jį iškarpo.
Tada tarp dviejų lapų per iškarpytas kiaurymes įspraudžia kitos spalvos popierių. Karpiniai knygose atrodo it grafikos lakštai.
Daugelis nustemba, kai sužino, kaip jie sukurti. „Vienai iliustracijai sukurti reikia visos paros, o sudėtingesniam darbui – net ir dviejų“, – prisipažino raudondvariškė.
Buvusiai mokytojai tebėra labai svarbūs du garsūs žmonės, mokantys piešti. Pirmasis netiesioginis jos mokytojas – garsus karikatūristas ir buvęs jos bendradarbis Andrius Deltuva.
„1957 metais mane priėmė į Lietuvos žemės ūkio mechanizacijos ir elektrifikacijos mokslinio tyrimo instituto konstruktorių biurą. Atvažiavau ten kartu su savo vyru inžinieriumi Vytautu.
Konstruktorių biure įdomiausias žmogus man buvo A.Deltuva. Jo šmaikščias karikatūras spausdindavo laikraščiai ir žurnalai. Vienas kitą labai gerai supratome“, – prisiminė moteris.
Vanda pati mėgo piešti ir labai vertino tokį kolegą. A.Deltuva irgi greitai suprato, kad naujoji bendradarbė turi gerą ranką.
„O kas buvo antras žmogus, susijęs su daile?“ – pasiteiravau.
„Mano mokinys, dabar garsus dailininkas Antanas Obcarskas. Susiradau darbą Garliavos mokykloje. Mokinius labai stengdavausi sudominti pasakomis. Liepdavau nupiešti tai, ką pasakoju.
Atkreipiau dėmesį, kad Antano piešiniai labai išraiškingi. Jis buvo mano kolegės sūnus, ir jo motina manė, kad giriu jos vaiko gabumus tik dėl to, jog kartu dirbame. O iš tiesų buvo ne taip: niekada nepamiršiu, kaip Antanas blizgančiomis akimis man atnešė nupieštą Eglę žalčių karalienę.
Patvirtinau jai, kad jos sūnus labai gabus. Neatsidžiaugiu, kad jis tapo vertinamu dailininku. Gal ir aš prie to prisidėjau jį girdama“, – vylėsi V.Dūdienė.
Šeimos, kurios turi vaikų, labai apsidžiaugė, kai rajono meras Valerijus Makūnas knygą apie garsiausius Kauno rajono miestelius su V.Dūdienės iliustracijomis nutarė padovanoti visiems pirmokams.
Knygoje „Istorija“ aprašyta Kačerginė, Kulautuva, Babtai, Raudondvaris ir kiti miesteliai.
„Iš pradžių kreipiausi į profesionalius istorikus, kad padėtų surinkti medžiagą apie svarbiausius miestelius, bet jie per kelerius metus nieko nepadarė.
Tada paprašiau Vaidos Naujokaitės, kurios tėvai mokytojavo Raudondvaryje, ir jos vyro Viktoro Trofimišino pagalbos. Jie abu be jokio atlygio parengė informatyvius tekstus.
Man tikrai pavyko, kad ši knyga yra daugelyje Kauno rajono šeimų: pirmokams meras padovanojo net devynis tūkstančius knygų.
Todėl niekada neskaudėjo širdies, kad man niekas nemokėjo honorarų.
Tiesa, sykį skyrė premiją už kūrybiškumą“, – sakė iliustracijų autorė.
Moteris labai didžiuojasi, kad šeima palaikė jos aistrą kurti.
„Mano vyras Vytautas maketuodavo knygas. Anūkė Gintarė irgi labai domėjosi mano darbais ir yra išpjausčiusi mano piešinį medinėje lentelėje“, – šyptelėjo autorė.
V.Dūdienė yra surengusi nemažai parodų ir išleidusi kelias knygas. Knyga Kazio Borutos „Baltaragio malūno“ motyvais, iliustruota V.Dūdienės, yra padovanota Garliavos moksleiviams, nes toje vietovėje yra gyvenęs rašytojas.
