„Toks buvo mūsų planas. Visi dabar man sako: žmonės planuoja, o Dievas juokiasi. Ir jis pasijuokė iš manęs“, – atsiduso Amerikos lietuvė, Lietuvos televizijos laidų vedėja ir dalyvė Lidija Rasutis (61 m.). Ant jos rankų daugiau kaip prieš trejus metus mirė sužadėtinis Medardas Karalius.
Erdvų Lidijos butą per du aukštus Vilniuje, prie pat Vingio parko, puošia daugybė Lietuvos menininkų kūrinių – paveikslų, skulptūrų, stiklo vazų, keramikos.
Sėdėjome ant palangės ir svarstėme, kad buvo tikrai nuostabus planas. Bet kodėl viskas baigėsi taip tragiškai?
„Aš jau trejus metus apie tai galvoju. Gal tai yra kaina už sutiktą savo gyvenimo meilę? Džiaugiuosi, kad bent jį sutikau. Jei turėčiau savo Medardą, čia gyvenčiau ir gyvenčiau su juo.
Po jo mirties pradėjau rašyti knygą, kaip mes susitikome ir įsimylėjome vienas kitą. Po jo mirties pradėjau tapyti“, – pasakojo Lidija ir mostelėjo ranka į spalvingą savo paveikslą.
Kalėdas moteris sutiks Jungtinėse Valstijose, Floridoje, pas mamą. Lidija dar nenusprendė, ką vėliau darys, – bus šalia mamos, kuriai 95-eri, ar liks Lietuvoje.
Juk Lietuva, sakė, – jau 20 metų jos namai. Čia jos draugai, čia žmonės ją pažįsta, čia ir vėl gavo darbo televizijoje.
Pagal išsilavinimą L.Rasutis – filologė, Masačusetso universitete Bostone baigė prancūzų kalbos ir literatūros bakalauro studijas. Kaip ši emocinga, linksma, į akis krintanti moteris atsidūrė Lietuvoje?
Sugalvojo laikinai pagyventi
1995 metais iš Lietuvos grįžęs į Čikagą Lidijos vyras finansininkas Vytenis Rasutis pranešė: „Staigmena. Vilniaus senamiestyje nupirkau butą.“
Lidija paantrino: „Super. Tai gera investicija.“ Beveik po dvejų metų jis pasiūlė: „Klausykit, gal lekiam pagyventi į Lietuvą. Tik metams. Juk yra butas.“
Ir 1998-ųjų rugpjūtį Rasučiai atvyko į Lietuvą. Laikinai – metams. Lėktuvu atskrido į Stokholmą, paskui laivu atplaukė į Klaipėdą. Vytenis manė, kaip bus simboliška, jei jie į Lietuvą atplauks laivu. Kaip jų tėvai išplaukė iš Europos laivu į Niujorką, taip jie grįš į jų tėvynę laivu.
„Bet aš Lietuvą pirmą kartą aplankiau 1980 metais, kai gyvenau Olandijoje, Amsterdame. Tada dainavau roko grupėje, turėjau vaikiną gitaristą anglą. Mano gyvenimas – labai spalvingas“, – neslėpė emocingoji Lidija.
Lietuvoje jos vyrui V.Rasučiui (Medicinos banko valdybos nariui. – Red.) labai gerai sekėsi ir jis nutarė, kad reikia čia ilgiau pasilikti. O dukros verkė, taip nenorėjo čia būti, troško grįžti į Čikagą.
Tada Daina mokėsi ketvirtoje, Arija – antroje klasėje. Jos norėjo į savo namus, į savo mokyklą su kompiuteriais ir biblioteka – ten buvo visiškai kitaip nei Lietuvoje.
„Čikagoje aš turėjau gerą darbą ir labai norėjau į jį sugrįžti. Man taip patiko tas darbas. Už dyką galėjau skristi kur tik norėjau. Ir mano šeima už dyką galėjo skraidyti“, – sakė moteris.
Čikagoje ji dirbo oro uoste, Korėjos oro linijų registracijos padalinyje.
Sutiko gyvenimo meilę
Tačiau tėvų ir protėvių žemėje po gero dešimtmečio Rasučiai pasuko skirtingais keliais. Oficialios jų skyrybos įvyko 2014-ųjų sausį. Skyrybų paprašė Lidija.
„Apie Vytenį nieko blogo negaliu sakyti. Jis – geras, darbštus, buvo geras tėvas ir geras vyras. Bet jis nėra mano žmogus“, – neslėpė Lidija, kurios gyvenimas Lietuvoje tiesiog virė.
Ji buvo televizijos laidų vedėja ir įvairių projektų dalyvė. Ir štai dabar ji – viena.
„Bet aš sutikau labai didelę meilę – Medardą. Tikrą meilę savo gyvenime. Medardas buvo aukščiausio lygio džentelmenas.
Vyras turi suteikti jausmą, kad moteris šalia jo jaustųsi saugi, mylima, gerbiama. Kad šalia savęs turi vyrą, kuris yra ir meilužis, ir draugas, ir moterį lepina. Gėlių gaudavau iš Medardo beveik kasdien“, – pasakojo Lidija.
Jis buvo kaip nužengęs iš senų laikų – atidarydavo duris ir eidavo visuomet paskui ją. Pirmiausia jai atidarydavo automobilio duris, tada – jos draugėms.
Jeigu, būdavo, ji skuba ir jau lipa iš mašinos, jis net užpykdavo – pasėdėk, sakydavo, aš noriu tau atidaryti duris. Jis paltą užvilkdavo ir nuvilkdavo.
„Net einant miegoti jis laukdavo prie laiptų į antrąjį aukštą, kol svetainėje užgesinsiu žvakes. Ir vis sakydavo: „O, kaip tu gerai atrodai, kokios stiprios tavo kojos.“ Jo komplimentai būdavo tokie, kad tirpdavai“, – į praeitį nuklydo Lidija.
M.Karalius – Kanados lietuvis, gimė Toronte. Paskui su šeima atsikraustė į Čikagą. Čia gyveno su savo žmona.
Ir Lidija, ir Medardas, dar nepažinodami vienas kito, tuo pačiu metu skyrėsi, tik jos skyrybų procesas vyko Vilniuje, o jo – Čikagoje. Abu skyrėsi ne dėl trečiojo asmens, o dėl savęs.
Kaip Lidija su juo susipažino? Jis draugavo su Vytenio seserimi. Jis skyrėsi dėl Vytenio sesers ir Lidija jį nuviliojo?
„Ne, jis skyrėsi ne dėl to. Jis skyrėsi, nes po 33 santuokos metų suprato, kad nebegali gyventi be meilės. Ir aš supratau, kad mano širdis be meilės – tuščia. Aš jo nenuviliojau nuo Vytenio sesers“, – patikino Lidija.
Likimo vingis – Lidija ir Medardas susipažino Čikagoje. Rasučiai visuomet skrisdavo į Čikagą, nes ten, kaip sakė Lidija, buvo jų bazė – ten gyveno Vytenio tėvai, jų draugai.
2012 metų vasarą kartu su dukterimis ji nuskrido į Čikagą sveikatos reikalais. Lidija nusprendė ten pasidaryti kelio operaciją. Pas Vytenio brolį vyko šeimos pobūvis, lauke ant grotelių buvo kepama mėsa. Ten Lidija ir sutiko Medardą. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio?
„Iš mano pusės – ne. O jis mane įsimylėjo per sekundę. Ir viliojo, viliojo, viliojo. Vyko mano skyrybų procesas ir į vyrus nenorėjau net žiūrėti. Aš tik norėjau išsiskirti ir mąsčiau, ką toliau gyvenime darysiu. Turėjau sugalvoti, ko aš noriu“, – dėstė Lidija.
Medardas pradėjo jai nuolat rašyti trumpąsias žinutes telefonu, elektroninius laiškus, siųsti gėles, bet ji nereagavo. Kai Lidijai buvo atlikta kelio operacija, jis atėjo į ligoninę jos aplankyti.
„Guliu po operacijos palatoje ir žiūriu pro langą – visa Čikaga ir Mičigano ežeras kaip ant delno. Staiga atsidaro durys – ir įžengia Medardas su tokia puokšte! Vienintelis žmogus, kuris atėjo pas mane į ligoninę, buvo jis.
Jis labai manęs norėjo. Kai vyras nori užkariauti moterį, daro viską, kad tiktai ją turėtų. Ir po truputį pradėjau matyti jo gerąsias savybes. Ir tada įsimylėjau. Labai. Bet jis, vyrutis, ilgai dirbo“, – vaizdingai dėstė Lidija.
Nubudo pasakyti, kad myli
M.Karalius buvo gamtos apsaugos inžinierius. Kai Rasučiai pasuko skirtingais keliais, dvejus metus Lidija gyveno Čikagoje su Medardu jo name.
Drauge keliaudavo, ne kartą buvo atvykę į Lietuvą.
Bet jų draugystė tęsėsi tik kiek ilgiau negu dvejus metus. 2015-ųjų rugpjūčio 27-ąją Italijoje, Milane, M.Karalius mirė nuo septinio šoko. Jam buvo 63-eji.
Tąsyk trise – Lidija, jos sesuo Violeta ir Medardas – nutarė aplankyti Milaną.
Vyras jau pirmąją naktį pasijuto blogai, jam stipriai pakilo temperatūra. Kitą dieną trijulė nuėjo į polikliniką. Pralaukus visą dieną medikai jį priėmė.
Jie pasakė, kad nežino, kas yra, ir davė vaistų nuo skausmo. Lidija puolė sakyti, kad jam turbūt infekcija, nes labai aukšta temperatūra.
Neseniai Medardui buvo atlikta klubo sąnario operacija. Prieš tai jam buvo atliktos dantų ir kelio operacijos. Medikai, anot Lidijos, galbūt įtarė, kad infekcija galėjo kilti dėl klubo sąnario, bet kažkodėl neskyrė antibiotikų.
Kitą dieną moterys jį nuvežė į ligoninę. Ten vyrą ištiko septinis šokas.
Jis bandė kovoti su mirtimi 15 dienų. Patys medikai stebėjosi – ir kepenys, ir inkstai buvo sustoję, bet jis nemirė. Jie Lidijai sakė – jis taip nori gyventi dėl tavęs.
„Vieną dieną reanimacijos palatoje jis atsibudo iš komos. Tada su Violeta jį lankėme. Italė slaugė mus pasitiko prie durų: „Greitai, Lidija, vilkis chalatą, jis atsibudęs.“
Su juo buvau dvi valandas, jis buvo atgavęs sąmonę. Jis pasakė, kad mane myli. Įsivaizduojate, jis atsibudo pasakyti, kad mane myli“, – kalbėjo Lidija, o jos skruostais ritosi ašaros.
Jis kabinosi į gyvenimą. Ištaręs tuos žodžius jis išgyveno dar keturias dienas.
Tvarkyti mirties formalumus buvo sunku – L.Rasutis ir M.Karalius nebuvo susituokę, tik susižadėję.
„Aš į jį – mirusį – neturėjau teisių“, – sakė moteris. Apie tėvo mirtį ji pranešė Amerikoje gyvenančiam jo sūnui, medicinos mokslų studentui. Jis Lidijai leido sutvarkyti formalumus.
Milane M.Karaliaus palaikai buvo kremuoti. Į Lietuvą Lidija grįžo su mylimo vyro pelenais.
Savo namuose surengė jo atminimui skirtą popietę, į kurią pakvietė kunigą Algimantą Gudaitį, Medardo giminių iš Kauno ir savo draugų.
Tada mylimo vyro pelenus ji nuvežė į Čikagą. Medardą palaidojo Lidija ir jo šeima kartu. Į jo laidotuves atvažiavo abi Lidijos dukros, sesuo Violeta, broliai Algimantas ir Liutauras, atėjo daug Čikagoje gyvenančių draugų.
„Retai tokia meilė būna. Žmonės, kurie mus matė, – mano draugai, šeima, mano mama – jautė, koks buvo ryšys tarp mūsų.
Bandau save guosti, kad yra daug žmonių, kurie niekada to nepajaučia per visą gyvenimą. Aš esu tiek mylėjusi, bet kad ir mane mylėtų, tai buvo pirmas kartas mano gyvenime.
Kiti žmonės nemoka mylėti. Žmogus negali duoti to, ko neturi. Aš – labai emocinga, galiu daug duoti kitam. Bet kad tiek gaučiau atgal – labai retas atvejis. Medardas mane įkraudavo. Aš jam visą save atidaviau. Jis man irgi visą save atidavė“, – sakė Lidija.
Nešioja du žiedus
Ant moters rankų – du sužadėtuvių žiedai su briliantais. Vienas, padovanotas Medardo, – ant vienos rankos piršto, kitas – prieš daugelį metų padovanotas jos buvusio vyro Vytenio – ant kitos rankos piršto.
„Po vestuvių su Medardu būčiau buvusi Karalienė“, – šelmiškai tarė Lidija, turėdama omenyje ir kitą šio žodžio reikšmę.
Bet ji visą gyvenimą troško ne brilianto, o smaragdo. Smaragdas jai pats gražiausias iš visų akmenų – gražesnis už briliantus, rubinus, safyrus.
Su Medardu juodu planavo važiuoti į Pietų Ameriką pirkti smaragdo.
Medardas sakė: „Kai mudu susituoksime, nuskrisime į Kolumbiją ir ten aš tau nupirksiu smaragdą.“
„Mudu planavome iš Milano grįžę į Vilnių pasiimti kai kuriuos daiktus, katiną ir skristi į Čikagą. Turėjome net bilietus. Ten būtume įteisinę savo civilinę santuoką, pardavę jo namą ir atsikraustę gyventi į Lietuvą.
Šiame bute būtume gyvenę vasarą, o žiemą kur nors išvažiavę. Į pasaulį. Ne keliauti, bet gyventi vienoje vietoje išsinuomojus butą ar namelį, ar tai būtų Amalfio pusiasalis Italijoje, ar koks nors Korėjos regionas. Ir būtume studijavę tą vietą. Toks buvo mūsų planas.
Ir visi dabar man sako – žmonės planuoja, o Dievas juokiasi. Ir jis pasijuokė iš manęs“, – graudžiai dėstė Lidija.
O iškelti vestuvių puotą juodu planavo Lietuvoje, kaimo turizmo sodyboje prie Platelių ežero. Ją surado dvi savaitės iki lemtingosios kelionės į Milaną.
Vestuves čia būtų atšokę 2016-ųjų vasarą.
Mama – sveika ir protinga
Lidijos motina gyvena viena senelių namuose. Pusryčių, pietų ir vakarienės ji nusileidžia laiptais žemyn į restoraną ir iš valgiaraščio išsirenka tai, ko nori. Po pusryčių moteris kasdien valandą sportuoja.
Ji – sveika, protinga, juokiasi, viską supranta ir nori suprasti, tik daug ką pamiršta.
Užtat puikiai prisimena gimnazijos drauges ir savo jaunystę Telšiuose.
Netoliese gyvena Lidijos brolis Rikantas, šeimos gydytojas, kuris motiną lanko beveik kasdien.
Jos tėvui šiemet būtų sukakę 100 metų, jis – Lietuvos nepriklausomybės vaikas.
Lidijos dukros Daina ir Arija išskrido į pasaulį ir paliko gražiuosius tėvų namus Vilniuje, netoli Vingio parko.
Tačiau abi yra dėkingos, kad augo Lietuvoje, o ne Čikagos priemiesčiuose, kad netapo „amerikonkomis“, kad pamatė pasaulį, pajautė Europos gyvenimą, išmoko puikiai lietuviškai ir kalba be akcento.
Joms abiem čia gera sugrįžti, bet nė viena po mokyklos nenorėjo pasilikti. Tiesa, Daina buvo grįžusi, galvojo pasilikti, ieškojo čia darbo, bet algą pasiūlė labai mažą.
Dainai – 29-eri, ji gyvena Amerikoje, Denveryje. Pradėjo naujus mokslus – bus dietologė. Iš profesijos ji – gamtos apsaugos inžinierė, turi magistro laipsnį, bet jai tas darbas nepatiko.
Arija, kuriai – 27-eri, studijavo muziką ir ispanų kalbą. Ji keliauja po pasaulį, kaip ir Lidija kadaise.
„Aš keliavau, viską norėjau pamatyti, visko paragauti“, – sakė L.Rasutis.
Arija gyveno Pietų Amerikoje – Kolumbijoje, Argentinoje, Peru, Čilėje. Ji laisvai kalba ispaniškai ir labai gražiai dainuoja. Dabar gyvena Vietname, Danango mieste, ir kinų vaikus internetu moko anglų kalbos. Ji turi tarptautinį CELTA sertifikatą, leidžiantį dirbti tokį darbą.
Anot Lidijos, tai fantastiškas darbas jaunam žmogui, nes ji gali dirbti bet kur.
Jeigu nori kur nors išvažiuoti, paskelbi savaitei, kad negali priimti studentų. Grįžti – ir vėl dirbi kiek nori valandų per dieną.
Kad Lietuvoje pragyventų ir išlaikytų butą, L.Rasutis turėjo suktis. Jau senokai ji buvo įkėlusi koją į Lietuvos televiziją.
2007 metais televizijos laidoje „Lietuvos dainų dešimtukas“ Lidija su Jurgiu Brūzga užėmė trečiąją vietą. Paskui su Rita Dapkute vedė laidą „Superpenketukas“, turėjo kulinarinę laidą „Maisto anatomija“, kuri buvo filmuojama jos virtuvėje, dalyvavo laidoje „Muzikinė kaukė“.
Tačiau po Medardo mirties vėl ten nerti nebuvo nei noro, nei energijos.
Bet nuo šio rugsėjo L.Rasutis dalyvauja laidoje „Duokim garo“. Ji keliauja per Lietuvą ir kalbina liaudies menininkus. „Man tas darbas labai patinka. Man jis tinka“, – sakė ji.
Savaitgaliais ji dirba vyresnių žmonių naktiniame klube „Lombardas“.
„Mano darbas – sutikti ir užimti svečius, su jais kalbėtis“, – paaiškino.
Trečiasis jos užsiėmimas – labdara. L.Rasutis yra Tarptautinės moterų asociacijos Vilniuje narė, projekto „Sužydėjusi viltis“ komiteto pirmininkė. Gegužę vyksiančio renginio tikslas – surinkti lėšų kovai su krūties vėžiu.
