Berniukas, kuris svajojo tapti karaliumi ir užgrobė mados sostą. Žmogus, neturėjęs meno srities specialisto diplomo, bet būtent iš jos sėmėsi įkvėpimo savo kolekcijoms. O jų idėjos kildavo po atsitiktinai perskaitytų knygų ir peržiūrėtų filmų.
A.McQueenas visuomet buvo mados dizaineris eksperimentuotojas: siuvo sukneles iš maistinės plėvelės, kūrė filmus, darė fotografijas ir užsiėmė žurnalų leidyba.
Apie britų dizainerį išliko daugybė prisiminimų, neretai vienas kitam prieštaraujančių.
Net dokumentinė juosta apie jį panaši į kaleidoskopą: sudėti įdomių, retų filmavimų ir interviu fragmentai, bet baltų dėmių ne mažiau.
Nors A.McQueenas įkopė į mados olimpą, daug kas jį laikė vaikinu iš lūšnynų. Lee – artimieji jį vadino pirmuoju vardu – buvo iš daugiavaikės šeimos, gyvenusios neturtingame Londono rajone.
Tėvas – taksi vairuotojas, motina – mokytoja. Bet mažasis Alexanderis pats sugalvojo savo biografiją. Esą jis – senos škotų karalių giminės, gyvenusios Skajaus saloje, palikuonis.
Aistrą protėvių istorijoms jaunesniajam sūnui įžiebė mama Joyce. Vėliau vaikystės svajonės įgavo formą ant podiumo.
Kolekcijoms „Highland of Rape“ („Išprievartauta Škotija“, 1995 m.) ir „Widows of Culloden“ („Kalodeno našlės“, 2004 m.) į dalis suplėšęs tartaną (vilnonį languotą audinį) jis kūrė anglų nuskurdintos savo tėvyne laikytos šalies istoriją.
2003-iaisiais iš Didžiosios Britanijos karalienės Elizabeth II atsiimdamas Britų imperijos ordiną segėjo kiltą. Taip Škotijos mados karalius Alexanderis atrodė per priėmimą karališkuosiuose rūmuose.
Vadintis antruoju vardu McQueenas pradėjo savo karjeros pradžioje, tokiu būdu nubrėždamas takoskyrą.
Vienoje pusėje stovėjo Lee – apkūnus, drovus vaikinas kreivais dantimis. Kitoje – žavusis Alexanderis, sukaupęs energijos tiek, kiek jos turi maža elektrinė. Abi vienos asmenybės puses siejo aistra grožiui.
„Piešiau nuo trejų metų, 12-os skaičiau knygas apie madą. Ir visada žinojau, kad mano gyvenimas bus susijęs su šia sritimi. Mane vadino vaikinu iš Ist Endo apačių. Bet juk svarbiausia – esi geras dizaineris ar ne, o ne tai, kur baigei mokslus ir užaugai“, – taip savo virsmą suaugusiuoju apibūdino A.McQueenas.
Bet Lee mokėsi pas geriausius iš geriausiųjų. Būdamas 16-os metė mokyklą ir pradėjo dirbti sukirpėju vyriškos mados ateljė prestižiniame Londono Meifeiro rajone.
Paskui būsimasis dizaineris baigė meno koledžo „Central Saint Martins“ kursus. Jis kaupė pinigus artimųjų mokslui ir vien tik užsispyrimu atidarydavo prieš jį užvertas duris.
Kolegos žavėjosi A.McQueeno darbštumu ir su pavydu atsiliepdavo apie jo retą talentą – daryti drabužių iškarpas iš akies ar apskritai be jų apsieiti.
Jie nesuprasdavo vieno – kad turint tokią vaizduotę ir nuojautą jam nereikėjo juodraščių.
Drąsus siuvėjas gyrėsi sukirpęs švarkus Didžiosios Britanijos princui, sosto įpėdiniui Charlesui, o kartą į vieno jų pamušalo vidų įdėjęs vyriškojo lyties organo atvaizdą.
Tokio tipo išdaiga yra būdinga A.McQueenui. Bet ar tai iš tikrųjų padarė – neaišku iki šiol.
2001-aisiais jie susitiko. Princas Charlesas, apdovanojęs A.McQueeną, kaip geriausią dizainerį, „British Fashion Awards“, neatskleidė paslapties.
Lee visada ardė pamušalus: jam knietėjo žinoti, iš ko tai padaryta. Ir taip elgėsi ne tik su drabužiais.
Kurdamas savo debiutinę kolekciją „Džekas Skerdikas persekioja savo aukas“ skaitė knygas apie žmogžudystes, gilinosi į anatomijos žinynus.
Ir ant podiumo išleisdavo merginas suplėšytais drabužiais, su kraujosruvomis. Nuo A.McQueeno modelių išvaizdos žiūrovai šiurpdavo, vadino dizainerį nekenčiančiu moterų.
„Mane domina, kas vyksta žmonių galvoje, ir tai, dėl ko jie nenori prisipažinti. Nekuriu drabužių stengdamasis pabrėžti moteriškosios prigimties švelnumą. Vilkėdamos mano drabužius moterys turi atrodyti stiprios“, – atsakydavo A.McQueenas.
Jis galėjo sugalvoti kolekciją per keletą valandų, o prieš pasirodymą ant podiumo iš naujo sukirpti drabužį. Kartą baltutėlaitis kombinezonas, kurį vilkėjo modelis Eva Herzigova, pavirto į glaustinukę.
A.McQueenas peržengdavo draudžiamas ribas ne dėl to, kad norėdavo išsiskirti ar atsidurti dėmesio centre. Prieš kiekvieną kolekciją jis, vaizdžiai sakant, išardydavo savo asmeninių dramų pamušalą.
Viena jų – prievarta šeimoje: jo vyresnės sesers vyras tvirkino jį, aštuonerių metų berniuką. Baisi diagnozė – AIDS, užklupusį jį 2000-ųjų pradžioje. Ir šiomis temomis dizaineris prabildavo tik ant podiumo.
Jis teikė pirmenybę vyrams, turėjo daug meilužių, bet nė vieni santykiai nevirto meile.
A.McQueenas niekuo nepasitikėjo, o tikrai artimas buvo tik su dviem moterimis.
Pirmoji – jo motina Joyce. „Ji davė man viską“, – sakė A.McQueenas.
Antroji – žurnalo „Vogue“ stilistė Isabella Blow. Ji užmezgė ryšį su A.McQueenu po jo debiutinio mados šou ir panoro supirkti visus jo kolekcijos drabužius.
I.Blow tapo jo drauge, antrąja mama ir globėja. „Issy laikė jį drąsiu riteriu“, – sakė I.Blow sutuoktinis.
Ir šią savybę A.McQueenas pademonstravo, kai palaikydamas Kate Moss ant podiumo žengė vilkėdamas marškinėliais su užrašu „We Love You Kate“. Tuomet po skandalingos kokainą uostančios britų modelio nuotraukos nuo jos nusigręžė visas pasaulis.
Šis riteris savo širdies damą I.Blow, kaip ir modelius, rengė sudėtingai sukurtais švarkais ir siaurais sijonais, šilko ir metalo suknelėmis.
„Vilkint šiuos drabužius sunku vaikščioti, bet jautiesi visagalė“, – sakė modeliai.
A.McQueenas buvo įsitikinęs, jog mada turi išlaisvinti žmogų, o ne grūsti į rėmus. Ir dėl to būtent ant podiumo išsipildo visos svajonės.
Žiūrovai britų dizainerio herojes galėjo laikyti aukomis, bet jis laikė jas kovotojomis, kurioms drabužiai tapdavo šarvais. Gaila, kad tokios patvarios ginkluotės neatsirado jam pačiam.
Jis tapo po visą Didžiąją Britaniją išsibarsčiusių prabangių namų savininku, sukaupė šiuolaikinio meno daiktų kolekciją ir 20 milijonų Didžiosios Britanijos svarų sterlingų (per 22 mln eurų) vertės turtą.
Svajonės apie karjerą išsipildė. Tačiau stovėdamas mados pasaulio viršūnėje matė jį kiaurai.
2009 metais per mados kolekcijos „Gausybės ragas“ pristatymą podiumo centre padėjo dalį praėjusių sezonų drabužių, pavertęs juos šiukšlių krūva. Tokiu būdu jis tarsi išreiškė panieką pasauliui, kuris daiktus štampavo, kad kitą dieną išmestų.
„Į drabužius jis įsiūdavo savo įniršį“, – taip buvo kalbama apie A.McQueeną.
Kurdamas sukneles ir kostiumus A.McQueenas dažnai pridėdavo ką nors nuo savęs. Savo plaukų, pasivaikščiojimų metu rastų kriauklelių, įsimintinų daiktelių. Mada jam buvo viskas.
Nerimą slopino narkotikais, suliesėjo ir savo kūną „sukirpo“ pagal madingus standartus. Kabinosi už draugų, atsitiktinių seksualinių ryšių ir vis mažiau kuo nors pasitikėjo.
2007-aisiais A.McQueenas neteko savo globėjos ir antrosios mamos I.Blow: ji savo noru pasitraukė iš gyvenimo.
Po trejų metų nuo ligos mirė dizainerio motina Joyce. Likus dienai iki jos laidotuvių iš gyvenimo pasitraukė ir A.McQueenas. Jam buvo 40 metų. Priešmirtiniame laiške dizaineris prašė pasirūpinti šunimis. Vienintelėmis gyvomis būtybėmis, kurios jį nuoširdžiai mylėjo.
Artimiesiems testamente nurodė palaidoti Skajaus saloje, šalia škotų protėvių.
Ten A.McQueenui pastatytas paminklas su garsaus anglų dramaturgo Williamo Shakespeare’o citata, kurią dizaineris buvo ir išsitatuiravęs: „Protingam būti ir kartu mylėti netelpa į žmogaus galias.“
Liko neišpildytas tik pagrindinis pažadas. Interviu A.McQueenas ne kartą sakė – kai jo nebeliks, neliks ir prekės ženklo „Alexander McQueen“. Bet karalius mirė, tegyvuoja karalius!
Dabar prie A.McQueeno mados namų vairo stovi jo buvusi asistentė Sarah Burton.
Ką dabar britų dizaineris pasakytų apie tai, kokiu kosminiu greičiu mados pramonė puola nuo vienos kolekcijos prie kitos? Ką pasakytų žinodamas, kad apie jį sukurtas dokumentinis ir kuriamas vaidybinis filmas, o netrukus bus susukta ir biografinė juosta?
A.McQueenas veikiausiai primintų amžininkams, kad madą visada laikė menu, o ne komercija. O kinas jam visada patiko.
Bet viena naujiena A.McQueeną tikriausiai prajuokintų. Didžiosios Britanijos koledžo „Central Saint Martins“ auklėtinė slovėnė Tina Gorniak ketina sukurti drabužių ir aksesuarų kolekciją iš A.McQueeno odos.
Legendinio „Central Saint Martins“ koledžo studentai laiko britų dizainerį savo dievaičiu, tad slovėnės sumanymas jų nenustebino ir nepribloškė.
T.Gorniak ketina iš A.McQueeno DNR, paimto iš jo plaukų, laboratorijoje „išauginti“ jo odą ir iš jos sukurti kolekciją.
A.McQueenas naudojo plaukus ant savo pirmosios kolekcijos etikečių. Ir šios kolekcijos daiktų savininkas sutiko T.Gorniak duoti vieną plauką genetinei legendinio dizainerio informacijai išgauti.
Slovėnės įsitikinimu, laboratorijoje sukurtas produktas atrodys kaip oda, kurios galima įsigyti parduotuvėse.
Bet „Alexander McQueen“ mados namų atstovas suskubo pareikšti, kad prekės ženklas neturi nieko bendra su šiuo projektu ir jo nepalaiko.
Parengė Ona KACĖNAITĖ
