– Kotryna, šiais metais turėsi apsispręsti: ko nori iš gyvenimo, apie kokią ateitį svajoji? Ar galima tave priskirti prie pirmūnų, be knygų ir vadovėlių, nieko daugiau nematančių?
– Nesu pirmūnė moksluose, mokausi tiek, kiek man reikia. Nesu nei fizikė, nei chemikė, nei matematikė. Bet man tiksliųjų mokslų ir nereikės. Patinka menai, ypač muzika. Net jei netapčiau garsia atlikėja, aktore, fotografe, galbūt būsiu dainuojanti konditerė. Irgi neblogai – su puikia nuotaika gamintas maistas daug skanesnis.
Nepaisant to, kad nesimokau vien dešimtukais, kai tik mokykloje koks renginys, mokytojai pirmiausia kviečia mane.
Groju pianinu ir akordeonu, dainuoju vokaliniame ansamblyje, giedu bažnyčios chore. Kiekvieną sekmadienį einu į Mišias.
– Paprastai mokytojų numylėtiniais tampa pirmūnai – teikiantys daugiausia vilčių, keliantys mažiausiai rūpesčių. Kaip reaguoja bendraklasiai, kai tau tenka mokytojų pripažinimas ir kai savaitgaliais ne leki kartu pramogauti, o su šeima eini į bažnyčią? Nesijauti balta varna?
– Aš išties esu kitokia nei bendraamžiai. Todėl neturiu artimos bičiulės. Geriausia draugė man yra mama, neturiu nuo jos jokių paslapčių.
Atvirai kalbant, klasiokai man pavydi, bando iš manęs pasišaipyti.
Per susitikimą su popiežiumi Pranciškumi Kaune sėdėjau pirmoje eilėje. Su mama ir klebono gaspadine. Net prezidentė Dalia Grybauskaitė, premjeras Saulius Skvernelis, ponai ministrai sėdėjo per keturias eiles už manęs.
Viena vertus, jei būtų koks teroro aktas, mes, sėdintys priekyje, būtume tapę gyvu skydu, bet iš taip arti pamatyti popiežių – nepakartojama.
– Iš arti išvysti popiežių – daugelio svajonė. Kaip tau tai pavyko? Turbūt patekai ir į televizijos ekraną, o po to – neatsigynei klausimų...
– Iš tiesų, per televiziją parodė bent kelis kartus. Garbė sėdėti priekyje mums teko už pagalbą organizuojant raguviečių kelionę į susitikimą su popiežiumi. Iš tiesų tai važiuodami žinojome tik sektorių. Kai pamatėme mums skirtas vietas, vos neatsisėdome iš nuostabos.
Po to mokytoja paprašė klasei papasakoti apie susitikimą, turėjau ir filmuotos medžiagos, ir nuotraukų. Bet kai kurie klasiokai ėmė erzinti, esą kas jau čia tas popiežius? Atseit eilinis kaip ir visi kiti.
Jiems gal ir juokinga buvo, bet man – visai ne. Bet aš moku atsikirsti. Atsakiau, kad tegu pabando tapti bent jau kunigu... Pažiūrėsime, keli iš jų taps įmonių vadovais, ką pasieks gyvenime.
Popiežius išskirtinis ne tik savo pasiekimais, bet ir būdu. Pavergia žmonių širdis, nes nebijo prie jų prisiliesti, nusižengti protokolui, pakelti nuo žemės nukritusį kūdikio čiulptuką.
– Ar mokykla kitokiems nei daugelis – lyg karo frontas? Patyčios dėl išvaizdos, dėl kitokios mąstysenos, socialinės padėties – kai kas ir tau pažįstama?
– Pradinukė buvau mažytė ir stambi. Įstrigo atvejis, kai berniukas dėl to išvadino mane kiaule. Trenkiau jam į pilvą. Mokytoja įrašė pastabą.
Pareinu su ta pastaba namo, o mama man ir sako: „Kotryna, aš neisiu į mokyklą ir nesiaiškinsiu. Jei įžeidinėja, išmok apsiginti.“
Mat mama kadaise buvo su stora kasa, nešiojo akinius, todėl žinojo, kas yra patyčios.
Ir aš užsiauginau storą odą, išmokau atsikirsti. Nuo penktos klasės niekas nebedrįsta iš manęs šaipytis. Jau tuomet suprato, kad man nepadegs plaukų, kaip tai nutiko vienai bendraklasei.
Yra toks posakis: duok kvailiui kelią. O kodėl duoti? Nuolat nusileisi – tai ant galvos užlips.
– Bet nuolat kovoti su bendraamžiais juk labai sunku. Argi nekyla noras turėti bičiulę bendraamžę, su ja dalintis jausmais apie simpatijas? Tai nėra tas pats, kaip atvirauti su mama.
– Tokios draugės tiesiog neturiu. Bendraamžėms rūpi pramogos, ilgi nagai, drabužiai... Gal studijuodama tokią rasiu? Klasiokės nesupranta, kodėl einu ne su jomis susitikti, o į bažnyčią. Dar prižiūriu 5 metų sesutę, tvarkausi kieme.
Bet aš augusi ne gatvėje, ne aikštėje, tėvai mane nuo mažens išmokė, kad sekmadienis – tai šventa diena. Net per darbymetį tėtis ūkininkas sugeba ir darbus dirbti, ir į Mišias nueiti.
Man savaime yra suprantama, kad atsikėlusi sekmadienį eisiu į bažnyčios choro repeticiją, po to visa šeima dalyvausime Mišiose. Liūdna ar smagu – Dievas visuomet šalia manęs.
Kartą sekmadienį sirgau. Taip keista buvo, kad visi išėjo į bažnyčią, o aš likau namuose. Pirmadienis nebeatrodė kaip naujos savaitės pradžia.
Bažnyčios chore giedu nuo trejų metų. Pamenu, man padavė giesmyną ir liepė pagal jį giedoti. Bet aš skaityti dar nemokėjau!
Tokia yra mano gyvenimo rutina, aš taip išmokyta, man tai patinka.
– Per dantį traukiami moksleiviai neapsikenčia, keičia mokyklas, tikėdamiesi tarp kitų jaunuolių geriau pritapti. Dažnai taip ir nutinka. Tau niekad nebuvo kilęs noras pasiieškoti bendraminčių kurioje kitoje mokykloje?
– Gal dešimtokė būdama, pareidavau namo ir verkdavau. Bet labai palaikydavo tėvai, paguosdavo. Sulaukęs pritarimo, vėl atsistoji, pakeli galvą ir eini. Esu Liūtė, kovotoja iš prigimties. Galiu dar ir dėl kitų pakovoti, ne tiktai dėl savęs. Pro skriaudžiamą aš nepraeisiu.
Kam ieškoti mokyklos kažkur toli, kai Raguvoje gimnazija yra?
Mokyklą baigsiu, užversiu jos duris – o tuomet prasidės kitas gyvenimo etapas, tikiu, kad viskas stos į savo vietas.
– O kaip įsivaizduoji savo ateitį? Apie kokią profesiją svajoji?
– Ketinu stoti studijuoti muzikos pedagogikos, bet dėl diplomo, dirbti mokykloje nenoriu.
Muzika svarbi visai mūsų šeimai. Mama Kristina, vadovaujanti kultūros centrui, pagal specialybę yra muzikos pedagogė.
Manau, kad aš muzikai taip pat gabi. Dainuoju gimnazijos vokaliniame ansamblyje. Jame dalyvavau jau būdama trečiokė, o kitos merginos – iš 9–12 klasių.
Dešimt metų grojau pučiamaisiais. Buvo labai smagu, vykdavome į konkursus. Bet vėliau ėmė berti rankas, oda skilinėti, raudonuoti. Aplink lūpas atsirasdavo raudonų dėmių.
Kankinausi taip trejus metus, nes mažytė sirgau atopiniu dermatitu. Tuomet atsiverdavo pūliniai ant rankų, kojų, galvos odoje. Tėvai turėjo nukirpti ilgus garbanotus mano plaukus, atrodžiau kaip berniukas. Gydė ligoninėje. Pamenu, kaip gydytoja man ant pilvo briliantine žaluma piešė kiškį, kad neverkčiau.
Vėl pradėjus berti, manėme, kad atsinaujino ši liga. Nuvažiavome pas alergologus, jie padarė tyrimus ir pasakė, kad man – alergija variui.
Namo važiuodama verkiau, taip buvo skaudu atsisveikinti su orkestru.
Armonika groti išmokau iš mamos. Iš pradžių armonika man atrodė tiesiog šlykšti, taip man nepatiko. Mama nevertė mokytis ja groti, kol kartą pati to paprašiau.
Su mama scenoje kartu negrojame, bet duetu dainuojame lietuvių liaudies dainas.
– Minėjai, kad turi seserį. Tarp jūsų 12 metų skirtumas. Kaip jauteisi sužinojusi, kad šeimoje atsiras pagrandukas ir greičiausiai pasiglemš visą tėvų dėmesį?
– Mano tėtis Virgilijus už mamą vyresnis aštuoneriais metas. Mama ištekėjo būdama 18 metų. Iš meilės. Aš gimiau po trejų metų. Visuomet labai norėjau jaunesnio brolio ar sesers. Dievo prašydavau, kad šeimoje atsirastų dar vienas savas ar bent jau įvaikintas vaikas. Gimė Martyna, vardą jai aš ir išrinkau.
Mama manimi labai pasitikėjo – kelių mėnesių kūdikį palikdavo prižiūrėti, kai reikėdavo trumpam išvykti su reikalais.
Mes su sesute visiškai skirtingos. Aš, kaip ir mama, linkusi į menus, bet nei šuns, nei katės ant kelių nesodinsiu ir neglostysiu.
O sesutė svajoja tapti pareigūne arba veterinare. Mano tėtis – ūkininkas, labai myli gyvūnus, ypač žirgus. Šią vasarą turėjome tris. Kumelė nugaišo nuo senatvės, tėtis labai liūdėjo.
– Vadinasi, tėtis ir mama bei judvi seserys labai skirtingi. Kaip sekasi gesinti konfliktus?
– Trumpalaikių nesutarimų, aišku, pasitaiko, bet apsisukę atsiprašome ir susitaikome. Padėkoti, atsiprašyti – sudėtinga, bet mūsų šeima tai išmoko.
