Denzelio vaikystė prabėgo žmonių skirstymo pagal rases laikais. Laimė, jo gimtojo Maunt Vernono miestelio Niujorko valstijoje gyventojai, įvairių tautybių atstovai taikiai sugyveno.
Jo tėvas iš Virdžinijos kilęs Denzelis Washingtonas vyresnysis buvo Penkiasdešimtininkų bažnyčios dvasininkas. Jis ne tik sakė pamokslus sekmadieniais, bet ir nevengė kitų darbų, pavyzdžiui, prekybos centre.
D.Washingtonui vyresniajam reikėjo išlaikyti tris vaikus – dukterį ir du sūnus. Žmona Lennis, dvasininko iš Džordžijos duktė, kadaise profesionaliai giedojo gospelus, paskui atidarė nedidelį grožio saloną, vėliau išaugusį į parduotuvėlių ir kirpyklų tinklą.
Vaikai retai matė tėvą: jis išeidavo rytais, iki jie prabusdavo, ir grįždavo, kai šie miegodavo. Vienintelė jų bendravimo galimybė buvo sekmadienio pamokslai.
Motina savo išdabintas jaunąsias atžalas vesdavo į bažnyčią. Vaikai klausydavo dvasininko tėvo ir jo nepaprastai ilgėjosi.
Nors ir nebūdamas namuose ištisas paras, Denzelis vyresnysis įsigudrino sergėti sūnų ir dukters moralę. Vaikams buvo kategoriškai draudžiama keiktis, rūkyti ir vartoti alkoholį.
Tėvas buvo įsitikinęs, kad Holivudas propaguoja ištvirkimą. Ir dėl to jis labai griežtai atrinkdavo filmus, kuriuos galėdavo žiūrėti vaikai. Sutuoktinių Washingtonų atžalas pasiekdavao nedaug kino ir muzikos naujienų. Lennis pritarė vyrui ir šventai laikėsi jo nuostatų.
Vienintele jų vaikų socializacijos vieta tapo vietos visuomeninė organizacija „Boys and Girls Club“. Taip nusprendė Lennis.
Pirmą kartą jos slenkstį Denzelis jaunesnysis peržengė būdamas šešerių metų. Čia jis galėjo laisvai bendrauti su bendraamžiais, žaisti įvairius žaidimus, sportuoti, ką nors meistrauti.
„Boys and Girls Club“ direktorius tarsi pakeitė Denzeliui amžinai namuose nesantį tėvą. Ir pirmasis įvertino berniuko sugebėjimus. Po daugelio metų D.Washingtonas tapo vienu dosniausių „Boys and Girls Club“ rėmėjų.
Būdamas dešimties tapo programos, siekiančios įveikti rasių atskirtį, dalyviu. Dėl to Denzelis buvo nusiųstas mokytis į baltaodžių mokyklą kitame miesto gale.
Dvylikos metų jis jau darbavosi grožio salone, kurio bendraturtė buvo motina. Denzelio pareigos buvo tvarkytis, atiduoti darbuotojų uniformas į skalbyklą, atlikti smulkius pavedimus. Jis anksti išmoko vertinti pinigus ir jų neleido niekniekiams.
D.Washingtonas daug sportavo, buvo fiziškai stiprus ir labai simpatiškas vaikinas. Mergaitės pradėjo rodyti dėmesį, bet jis augo siaubingai drovus. Jei kokiai nors bendraamžei ir jautė simpatiją, tai labai slėpė.
14-mečio Denzelio jau susiformavęs pasaulis staiga skilo. Tėvai išsiskyrė, šeimos galva išvyko į savo gimtinę – Virdžiniją.
Dėl paauglystės prasidėjusias vaikino problemas papildė išgyvenimai dėl iširusios šeimos. Vėliau jis prisipažino tuo metu atsisakęs visko – net religijos.
Gerai išauklėtas ir gražiai iki tol elgęsis Denzelis ėmė atžariai kalbėti su suaugusiaisiais, sukeldavo mokykloje muštynes. Negana to, dar susidėjo su bloga kompanija.
„Boys and Girls Club“ pakeitė gatvė, kur galiojo negailestingi įstatymai ir taisyklės. Denzelio pasaulyje tai vadinosi „sistema“. Bet Lennis nesirengė taip lengvai atiduoti savo vaiko šiai sistemai. Motina tiesiog už pakarpos tempė sūnų iš gatvės.
Kartais jis priešindavosi, jie šaukdavo vienas ant kito visiems girdint. Po to liūdnas Denzelis sliūkindavo namo.
Jau tapęs žinomu aktoriumi D.Washingtonas ne kartą yra sakęs, kad tiktai mamai turi dėkoti už visa tai, ką pasiekė.
Po skyrybų tėvas nedalyvavo šeimos gyvenime. Kai po daugelio metų Niujorko oro uoste brolis Davidas pasitiko Denzelį, pirmoji mintis buvo: „Mama mirė.“ Bet brolis pranešė, kad nelaimė ištiko tėvą: „Regis, jis nepasveiks.“
Vėliau, stovėdamas prie mirštančio tėvo lovos, Denzelis ieškojo savo sieloje bent mažiausių kokio nors jausmo – meilės, gailesčio, skriaudos – atspindžių. Veltui.
Jis staiga prisiminė, kad per visą gyvenimą tėvas nėra jo pabučiavęs. Denzelis jaunesnysis prisivertė pasilenkti, kad lūpomis paliestų tėvo veidą. Ir pajuto, kad jam tai nemalonu.
Kai tėvas mirė, Denzelis nesirūpino laidotuvėmis. Jis net nesistengė slėpti nuo kitų savo abejingumo. „Viskas, ką turiu, – mano mama“, – sakė jis.
Atitraukusi sūnų nuo bedugnės krašto, Lennis abu vyresniuosius vaikus išsiuntė kuo toliau nuo namų. Denzelis pateko į Niu Vindzoro karo akademijos internatinę mokyklą.
Negalima teigti, kad jis tuojau pat pasitaisė ir pradėjo gerai mokytis. Bet vaikinas rado kur nukreipti nerimastingą, kunkuliuojančią energiją, – išbandė futbolą, krepšinį, beisbolą, bėgimą.
Baigęs mokyklą 1972-aisiais, Denzelis nežinojo, kuo nori užsiimti. Yale’io universitetas jo nepriėmė, Bostono – neatstūmė, bet pažymiai neleido pretenduoti į jį dominančius fakultetus.
Jis pasirinko Fordamo universitetą. Šio universiteto miestelis buvo įsikūręs Bronkse. Už mokslą mokėjo pinigais, kuriuos gaudavo dirbdamas aukle organizacijoje prie Manhatano bažnyčios.
Lennis svajojo, kad jos sūnus Denzelis savo gyvenimą susietų su medicina – turėtų puikią specialybę, kuri visuomet duos pajamų. Bet ši motinos siūloma perspektyva jo nevilijo – jis patraukė į žurnalistiką.
Būsimoji Holivudo žvaigždė mokėsi prastai ir net sporto laimėjimai universiteto krepšinio komandoje negelbėjo nuo grėsmės būti pašalintam. Denzelį ir vėl išgelbėjo motina: ji sugebėjo įtikinti Fordamo universiteto vadovybę, kad jos sūnui būtų suteiktos akademinės atostogos.
Kol Denzelis buvo laisvas nuo studijų, pinigų užsidirbdavo kaip įmanydamas: valė šiukšles, ketino eiti į kariuomenę. Bet paskui pradėjo darbuotis vasaros stovykloje: treniravo sporto komandą, rengė talentų šou.
Į Fordamą jis sugrįžo pasikeitęs. Pradėjo rašyti eilėraščius, rimtai įniko į knygas ir ėmė lankyti dramos kursus. Universiteto teatru rūpinosi aktorinio meistriškumo dėstytojas profesorius Robinsonas Stone’as.
Viename spektaklių jis vaidino kartu su Denzeliu. Šis spektaklis nulėmė tolesnį D.Washingtono likimą. Vaikinas pirmą kartą aiškiai suvokė, kuo nori užsiimti po studijų.
Mylimam mokiniui profesorius parašė rekomendacinį laišką. Jame yra ir tokie žodžiai: „Ponas Washingtonas gali tapti vienu žymiausių XX amžiaus antrosios pusės aktoriumi. Ir jei egzistuoja tokia sąvoka kaip „genijus“, tai ir yra ponas Washingtonas.“
Šį savo mokytojo laišką Denzelis iki šiol nešiojasi piniginėje ir kartkartėmis perskaito. Dažniausiai tuomet, kai jį užgriūva nepasitikėjimo savimi jausmas.
R.Stone’as pakvietė į universiteto spektaklį teatro agentus, pasinaudojo senais ryšiais, stengdamasis atkreipti dėmesį į savo numylėtinį. Netiesiogiai, bet būtent profesoriui Denzelis turi būti dėkingas už susitikimą su svarbiausia savo gyvenimo moterimi.
1977-aisiais D.Washingtonas po aktorių atrankos pateko į filmą „Vilma“. Jam teko pagrindinės veikėjos – garsiosios bėgikės Wilmos Rudolph prototipo – draugo vaidmuo.
Iš pradžių jis labai jaudinosi, bet greitai baimės išsisklaidė. Gal dėl to, kad Denzelį sudomino filme dalyvavusi iš Šiaurės Karolinos kilusi atlikėja ir aktorė Pauletta Pearson (68 m.).
Jos darbas filmavimo aikštelėje baigėsi netrukus po to, kai Denzelio prasidėjo. Ir galimybės artimiau susipažinti su įspūdingos išvaizdos mergina nebuvo.
„Vilma“ nepaliko žymesnio pėdsako praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pabaigos kino istorijoje. Bet D.Washingtono vaidyba neliko nepastebėta: jį pakvietė į Amerikos konservatorijos teatrą San Fransiske.
Tačiau jam ir toliau buvo siūlomi tik epizodiniai vaidmenys. 1981-aisiais Denzelis atvyko į Niujorką, kur jo laukė pirmas didelis darbas komedijoje „Tiksli kopija“. Jis persikūnijo į baltaodžio žydo sūnų.
Po to pasiūlymai pažiro vienas po kito. D.Washingtonas priklauso tų laimingų aktorių kategorijai, kurie nepatyrė prastovų.
1987-aisiais vaidmuo „Laisvės šauksme“ pelnė pirmąją „Oskaro“ nominaciją.
Visų kino meno atstovų taip geidžiamą statulėlę D.Washingtonas gavo po dvejų metų už antraplanį vaidmenį „Šlovėje“.
Antruoju „Oskaru“ aktorius buvo įvertintas 2001-aisiais. Už pirmo plano – korumpuoto policininko – vaidmenį legendine tapusioje „Išbandymų dienoje“.
2002-aisiais D.Washingtonas pabandė jėgas režisūroje. Ir dabar jo sąskaitoje – trys filmai.
Siekdamas didžiausio panašumo į tikrovę prieš kino juostos „Pelikano byla“ filmavimus keletą mėnesių praleido „The Washington Post“ redakcijoje.
Filmui „Abejotina drąsa“ jis rengėsi kariniame centre ir iki detalių išanalizavo operaciją „Audra dykumoje“. Prieš „Skrydį“ prakaitavo ant vasaros treniruoklių kartu su profesionaliais lakūnais.
Dar neseniai didelę triukų dalį D.Washingtonas atlikdavo pats, nesinaudodamas kaskadininkų pagalba. Bet jau kurį laiką pradėjo bijoti aukščio.
Likimas buvo palankus – kiekvienas jo vaidmuo sukeldavo audringas diskusijas ir sulaukdavo jaudinančių recenzijų. Juo garsiau skambėjo aktoriui skirti ditirambai, juo dažniau jį apnikdavo abejonės dėl pasirinkto kelio.
D.Washingtonas vis dažniau susimąstydavo apie misionieriaus kelią. Patarimo kreipėsi į savo dvasinį tėvą – prisipažino, kad norėtų pasukti tėvo ir motinos tėvų dvasininkų keliu.
Denzelio dvasinis tėvas ramiai atsakė: „Šį darbą puikiai atlieki ir būdamas aktoriumi.“ Tai buvo tiesa.
D.Washingtono vaidmenys kvietė žiūrovus susimąstyti apie gėrį, blogį ir pasirinkimą tarp jų. Ir nežinia, ar visa tai jam būtų pavykę, jei ne Pauletta.
Praėjus metams po „Vilmos“ filmavimų viename vakarėlių Denzelis salės gale pamatė sėdinčią Paulettą. Tokią pat įspūdingą, gražią ir natūralią.
Tai nebuvo meilė iš pirmojo žvilgsnio, ir net ne iš antrojo. Jie patiko vienas kitam ir nusprendė nueiti į pasimatymą. Kiek vėliau Denzelis prisipažino, kad netiki ilgalaike ir stipria meile, kuri trenkia kaip žaibas iš giedro dangaus.
Aktoriaus nuomone, meilė – ne sprintas, o ilgas, kartais varginantis maratonas, reikalaujantis susikaupimo ir jėgų paskirstymo.
Pirmasis Denzelio ir Paulettos pasimatymas iki šiol sulaukia juokelių per pokalbių laidas, kur narpliojami garsenybių meilės romanai. Pauletta neslepia, kad tuomet jai teko mokėti už abu. Nors Denzelis kažkiek sukrapštė restoranui, bet taksi pinigų neužteko.
Holivudo žvaigždė su siaubu prisimena, kad važiuodamas visą kelią galvojo, ar toli gyvena Pauletta. Ir kokį pažeminimą patyrė, kai ji atsiskaitė su vairuotoju.
Bet pirmasis pasimatymas ketveriais metais vyresnei Paulettai veikiausiai patiko. Ji panoro susitikti dar kartą.
Inteligentiški Pearsonai suteikė savo dukterims Paulettai ir Ritai puikų išsilavinimą Džordžtauno universitete.
Jų šeimoje tvyrojo meilė ir sutarimas, buvo linksmai paminimos šventės, visi palaikė ir suprato vienas kitą. Ir Denzelį, taip ir neužsigydžiusį žaizdos dėl subyrėjusios tėvų santuokos, sužavėjo Pearsonų šeimos atmosfera.
Tokio nuoširdumo, šilumos troško ir Denzelis. Svajonė išsipildė, bet ne iškart. Jis tris kartus piršosi Paulettai ir ji du kartus pasakė „Ne“. Kodėl?
To sutuoktiniai Washingtonai niekada neišdavė.
Svarbiausia, kad galų gale iš Paulettos lūpų nuskambėjo Denzelio ilgai lauktas „Taip“. Jie susituokė 1983 metų birželio 25-ąją. Pauletta ir Denzelis iki šiol prisimena, kad per vestuves kalbėdamiesi su svečiais pamiršo pavalgyti. Kai išalko, pamatė, jog vaišių nebeliko.
Tuomet jaunavedžiai pasileido į netoliese esančią užkandinę ir savo šeimos pradžią pažymėjo kiaušiniene. Po dvylikos metų savo santuokos įžadus jie sutvirtino Pietų Afrikos Respublikoje.
Ceremonijoje dalyvavo kovotojas prieš apartheidą, Pietų Afrikos Respublikos anglikonų arkivyskupas Desmondas Tutu.
Tapusi nėščia Pauletta nusprendė palikti darbą.
Ji puikiai suvokė, kad vyro talentas ir perspektyvos gerokai didesni nei jos aktoriniai bei muzikiniai gebėjimai.
Pauletta pradėjo tvirta ranka vadovauti savo greitai augančiai šeimai. Per septynerius santuokos metus ji ir Denzelis susilaukė keturių vaikų.
Likimo ironija, bet D.Washingtonas pateko į tokią pat padėtį, kaip kadaise jo tėvas. Pernelyg daug dirbo – kaip ir Denzelis vyresnysis, neturėjo galimybės skirti vaikams pakankamai laiko.
O juk prieš tai tūkstantį kartų sau prisiekinėjo, kad būtinai atras būdą aktyviai bendrauti su savo vaikais, pasistengs juos išauklėti protingais, gerais, dosniais ir padoriais žmonėmis.
Jis su Pauletta dar nuo lopšio diegė vaikams, kad nieko negaunama veltui. Jų tėvas uždirba pinigus sunkiu darbu ir sąžininga vaidyba. Vaikų atsakomybės sritis – mokslas, labdaringa veikla ir sportas.
Jokių auklių ir guvernančių, normalus kasdienis gyvenimas, kai motina visoms keturioms atžaloms gamina pusryčius, pietus ir vakarienę, palydi į mokyklą, palaiko per sporto varžybas, moko maldų ir tikrina jų namų darbus.
Jokių išvykų su tėvu į filmavimus ir aukštuomenės vakarėlius. Pora siekė, kad jų vaikai netaptų auksinio jaunimo dalimi, kuri puikuojasi garsiais tėvais, švaisto pinigus ir pasineria į rizikingas pramogas.
Denzelio ir Paulettos vaikai mokėsi gerose mokyklose, o atėjus laikui jiems buvo nupirkti seni automobiliai. Atžalos kartu su pareigomis turėjo ir savo teises. Tėvai neprieštaravo, kai vaikai su draugais trauktų į kino teatrą ar piceriją.
Griežtų apribojimų, kuriuos vaikystėje patyrė pats Denzelis, jo vaikai neturėjo. Jis labai pasistengė, kad vaikai žinotų: jų tėvas stengiasi būti šalia atsiradus laisvai minutei.
Per įžymiosios Oprah Winfrey pokalbių laidą 2006-aisiais Holivudo žvaigždė išgyveno triumfo minutes. D.Washingtonui buvo sunku sulaikyti ašaras, klausantis vaizdo įrašo.
Jo vyresnysis sūnus Johnas Davidas kalbėjo apie santykius su įžymiuoju tėvu: „Jis – mano agentas, mokytojas, auklėtojas, vadovas, bėgimo treneris, mano akys ir ausys. Jis – viskas, ir jis yra geriausias.“
D.Washingtonas prisipažino, kad ilgai darė tą pačią klaidą: grįžęs namo po eilinių filmavimų jau nuo slenksčio pradėdavo vadovauti.
Pasipildavo priekaištų ir Paulettai, dažniausiai nepelnytų. Dėl to kildavo barnių, ginčų. Bet sutuoktiniai ne kartą sakė: dėl vyro darbo buvimas toli vienas nuo kito stiprina jų santuoką.
Jie nespėja nusibosti vienas kitam ir vienas kito pasiilgsta. Per 35 santuokos metus būta ir niūrių laikų. Bet Denzelis ir Pauletta apie tai nepasakoja.
1996-aisiais žurnalas „Newsweek“ visiškai rimtai, net pasitelkęs mokslinius skaičiavimus, aktorių paskelbė vyriško grožio idealu.
Tais pačiais metais aktorius tapo pirmuoju istorijoje juodaodžiu vyru, kurį žurnalas „People“ pavadino seksualiausiu planetoje. Bet dėl to D.Washingtonas nepajuto džiaugsmo ir pasididžiavimo – veikiau sumišimą.
Kaip turi elgtis seksualiausias pasaulio žmogus? Ir kas bus po metų – 1997-aisiais, kai nebebus seksualus?
Visus šiuos titulus D.Washingtonas laikė niekalu. Bet jo, geidžiamiausio gražuolio statusas, sukėlė ypatingą moterų susidomėjimą. Paulettai teko būti itin ištvermingai, kad nepasiduotų pavydo jausmui ir nekreiptų dėmesio į nesibaigiančius gandus.
Nemalonių akimirkų D.Washingtono žmonai suteikė paskalos apie vyro ryšį su aktore Sanaa Lathan (47 m.). Ji buvo partnerė 2003 metais trileryje „Įtariamasis“.
Meilės scena didžiajame ekrane pasirodė tokia aistringa, kad žiūrovai neabejojo realiu aktorių romanu ir už ekrano ribų. Sklido kalbų, kad Sanaa laukiasi Denzelio kūdikio.
Gandai apie jų romaną sklandė 3 metus, kol galų gale S.Lathan juos viešai paneigė. D.Washingtonas nepratarė nė žodžio.
Kur kas keblesnė padėtis susiklostė 2013-aisiais. Pasklido gandas, kad keletas skandalingų leidinių gavo nuotraukas, kurios byloja apie Denzelio neištikimybę.
Bet nuotraukos, kur Holivudo žvaigždė esą bučiavosi su kažkokia moterimi, taip niekur ir nepasirodė. Ir šį kartą D.Washingtonas tylėjo.
Liežuvautojai šią istoriją susiejo su aktore Paula Patton (42 m.). Abu vaidino veiksmo filme „Deja vu“.
Tuomet Pauletta pirmą kartą neišlaikė ir išvyko į Niujorką. Bet kino žvaigždė ramiu, jokių emocijų nereiškiančiu veidu tikino, kad jo santykiai su žmona geri.
Tačiau prieš dvejus metus vėl pradėjo sklisti gandai, kad pora skiriasi.
Pauletta neva soti vyro neištikimybe ir nebenori su ja taikstytis. Tačiau ir ši informacija nepasitvirtino. Holivude laikoma viena stipriausių santuokų atlaikė audras.
Washingtonai gyvena uždarai, todėl Denzelis neturi nė vieno draugo aktoriaus. Jo artimi biučiuliai – buvęs muzikantas, restorano savininkas ir buvęs sportininkas – iš tų laikų, kai Denzelis dar nebuvo įžymus ir turtingas. Ir poros, su kuriomis bendravo, kol augo vaikai.
O jei minėsime įžymius D.Washingtono draugus, jais buvo Pietų Afrikos Respublikos prezidentas Nelsonas Mandela (1918–2013) ir Winnie Mandela (1936–2018).
Pora svečiavosi Washingtonų namuose. Pasak Holivudo žvaigždės, Nelsonas elgėsi paprastai. Eilinis žmogus, jei nekreiptume dėmesio į sraigtasparnius virš jų namo ir kone ant kiekvieno kampo stovėjusius saugumo tarnybos darbuotojus.
Aktorius artimai bendrauja su Jungtinių Valstijų televizijos legenda O.Winfrey (64 m.).
Su krepšininku, daugkartiniu NBA čempionu Earwinu Magicu Johnsonu (59 m.) ir atlikėju Stewie Wonderiu (68 m.), kartu lanko ir remia tą pačią bažnyčią. Jos statybai 1995-aisiais Denzelis paaukojo 2,5 mln. JAV dolerių (per 2,1 mln. eurų).
Holivudo žvaigždei įsiminė dvasininko žodžiai: „Laidotuvių ceremonijoje niekada nepamatysite, kad už katafalko važiuotų seifas su pinigais.“
D.Washingtono turtas vertinamas daugiau nei 220 mln. JAV dolerių (per 190 mln. eurų). Bet aktorius tvirtina, kad turtui yra visiškai abejingas. Jam svarbu ne kiek uždirbo, o kam padėjo.
D.Washingtonų vaikai pasekė jo pėdomis. Vyresnysis Johnas Davidas (34 m.) didžiajame ekrane debiutavo būdamas aštuonerių metų tėvo filme „Malkolmas X“. Paskui patraukė į profesionalų futbolą.
Bet vėliau nugalėjo aktoriaus genai. Vyresnioji D.Washingtono atžala labai populiarus socialiniuose tinkluose, bet drovus, – koks kadaise buvo jo tėvas.
Duktė Katia (30 m.) baigė prestižinį Yale’io universitetą, į kurį beviltiškai bandė įstoti jos tėvas. Vienu metu dėstė, bet suprato, kad jos pašaukimas – kinas.
Sūnų Malcolmą (27 m.) pradžioje žavėjo futbolas. Bet neseniai savo socialinio tinklo „Twitter“ paskyroje jis parašė esąs siaubingai užsiėmęs: kuria savo filmą.
Duktė Olivia (27 m.) prieš penkerius metus pasuko į sceną ir svajoja tapti teatro aktore. Olivia ir Malcolmas – dvyniai.
Į septintą dešimtį įkopusi Washingtonų šeimos galva Denzelis irgi nemažina apsukų. 2014-aisiais į didžiuosius ekranus atkeliavusiame „Ekvalaizeryje II“ vėl suvaidino Centrinės žvalgybos valdybos agentą, kuris vienas vykdo teisingumą ir padeda nelaimingiesiems.
D.Washingtonas kasdien skaito Bibliją, nuolat tikrina, ar atitinka pasirinktą moralinį idealą. Jam teko vaidinti ir labai gerus žmones, ir tikrų tikriausius niekšus.
Bet kiekvieną kartą savo vaidmenį D.Washingtonas vertina tarsi pamokslą iš sakyklos – kaip sunku būti žmogumi ir kaip svarbu juo likti.
Parengė Ona Kacėnaitė
