„Ar tu neapsisprendusi? Bijai įsipareigojimų? Bet aš tave esu mačiusi tik su vaikinais! Iš kur žinai, kol nepabandei? Tai gal … trise pavarom?” – tokių ir kitų neigiamų reakcijų sulaukusi Aliona prisipažįsta, jog sunkiausia buvo atsiskleisti šeimai, vaikystės draugams. Bet skaudžiausia, pasak A. Polujanovos, būna tada, kai žmonės, kvestionuodami atsiskleidimo svarbą, klausia: „Kodėl tu man tai sakai?“
Visuomenėje dažnai kalbama apie dvi seksualines orientacijas – heteroseksualią ir homoseksualią, o apie biseksualumą užsimenama itin retai arba visai užmirštama. Gajūs stereotipai ir visuomenėje paplitusi monoseksistinė kultūra lemia tai, jog iš visų LGBT (lesbiečių, gėjų, biseksualių ir translyčių) bendruomenės atstovų rečiausiai atsiskleidžia būtent biseksualūs žmonės.
2012 metais vykdytas pirmoji biseksualių asmenų apklausa Lietuvoje atskleidė, jog, nors daugelis respondentų teigia, kad Lietuvoje biseksualiems žmonėms gyventi lengviau nei homoseksualios orientacijos asmenims, prisitaikymas prie aplinkos atskleidžiant tik „pusę tiesos“, nuolatinė savigrauža ir nepilnavertiškumo jausmas biseksualius asmenis verčia jaustis visuomenės nesuprastais ir atstumtaisiais.
Vis dėlto, biseksualumo apraiškų galima pastebėti daugelyje pasaulio kultūrų ir civilizacijų, pradedant nuo antikinės graikų mitologijos iki šiandien gyvuojančių Šiaurės Amerikos indėnų („Pirmosios Tautos“) ir kitų šalių čiabuvių papročių. Šiaurės Amerikos čiabuvių gentyse gyvuojanti Dviejų Sielų (angl. Two-Spirit) tradicija puoselėja abi – moteriškąsias ir vyriškąsias – išvaizdos bei elgesio charakteristikas, neprisirišdama prie Vakarų civilizacijoje įsigalėjusių lyčių vaidmenų. Biologinė lytis šių tautų atstovams nėra lytinę išraišką ar seksualinę orientaciją nustatantis veiksnys, dėl to jos vadinamos vienomis tolerantiškiausių ir labiausiai įtraukių tautų grupių seksualinės įvairovės atžvilgiu.
„Biseksualumas – tai žmogaus potencialas, leidžiantis romantiniais ar seksualiniais sumetimais domėtis daugiau nei vienos lyties žmonėmis. Nebūtinai tuo pačiu metu, nebūtinai ta pačia apimtimi ir nebūtinai tuo pačiu būdu“, – savo supratimu apie biseksualumą dalijasi A. Polujanova ir džiaugiasi sulaukianti besąlygiško vyro palaikymo.
„Ir tai, jog esu susituokusi su vyru, jokiu būdu neatima iš manęs mano tapatybės, smalsumo, mano istorijos, mano bendruomenės. Anaiptol, jeigu visiems nepažįstamiems nesireklamuočiau esanti biseksuali ir nemojuočiau LGBT bendruomenės eitynėse biseksualia trispalve, mano vyrui tada kiltų įtarimas, kad su žmona kažkas labai negerai,“ – juokiasi A. Polujanova, prieš keletą metų kartu su savo afroamerikiečiu vyru Jermainu White‘u, palikusiu tarnybą JAV kariuomenėje, dukra ir dviem katėmis įsikrausčiusi į Anykščių rajono pakraštyje stūksantį Kunigiškių kaimą.
„Neabejoju, jog mano vaikui teks atsiimti už viską: mano aktyvizmą, atvirą biseksualumą, už odos spalvą, mano su vyru sprendimą gyventi Lietuvos provincijoje“, – baimindamasi neslepia A. Polujanova. Vis dėlto, ji yra įsitikinusi, jog kuo daugiau žmonių pažins tuos, apie kuriuos girdėjo vien bloga, tuo greičiau supras, jog nesame kenkėjiškai nusiteikę, dėmesio trokštantys monstrai. „Mes taip pat žmonės, kurie mylime, balsuojame, auginame vaikus, dirbame, šypsomės ir pjauname savo kiemuose žolę“, – šmaikščiai apie kaimynų žvilgsnius į Lietuvos kaime žolę pjaunantį juodaodį vyrą prisimena A. Polujanova.
Kriminologijos magistrė, žmogaus teisių aktyvistė, kadaise apie policijos pareigūnės darbą svajojusi A. Polujanova įsitikinusi, jog įvairovė – tai mūsų visuomenės stiprybė, o ne trūkumas. „Ir aš noriu būti tos stiprybės dalimi“, – teigia A. Polujanova.
