Kovo mėnesio pradžioje anapus iškeliavusį 76 metų S.Hawkingą pasaulis pirmiausia pažinojo kaip mokslininką.
O koks jis buvo žmogus? Visas sritis, kurias mokslininkas palietė paskutinėje savo knygoje, jis aptardavo ir namuose. Tad dukra tariasi tikrai jį pažinusi.
„Apie visas tas sritis, kurias pastaruosius 30 metų tyrinėjo mano tėvas, žinojau ir aš. Šios knygos skaitymas man – tarsi mūsų pokalbių tęsinys“, – prisipažino fiziko duktė L.Hawking.
– Kiekvieno šios knygos skyriaus pabaiga persmelkta pozityvu. Ar jūsų tėvas buvo optimistiškai nusiteikęs žmogus? – per knygos pristatymą žurnalistai paklausė L.Hawking.
– Jis buvo iki kaulų smegenų optimistas, giliai tikėjęs žmonėmis ir žmonijos kūrybingumu. Savo dideles viltis jis siejo su jaunimu, kuris, kaip buvo įsitikinęs tėvas, daugiau pasieks nei mes. Mūsų vaikai, tokia buvo jo nuomonė, atras sprendimus tų problemų, kurių mes dar nepajėgiame rasti. Jam svarbiausia buvo švietimas.
– O koks žmogus buvo Stephenas Hawkingas?
– Mano prisiminimuose jis visada iškyla kaip šoumenas. Jam patiko pramogos ir pramogų verslas, bet jis buvo labai kuklus žmogus. Kartais stebėdavosi, kai jo mintys atsidurdavo pirmuosiuose laikraščių puslapiuose. Juk jis save pirmiausia laikė fiziku iš Kembridžo.
– Vienas įtakingiausių ir populiariausių šimtmečio mąstytojų stebėjosi savo poveikiu?
– O, taip, jis būtų stebėjęsis, kad apie jo mirtį sužinojo visas pasaulis. Gal iš to būtų pasišaipęs, nes turėjo puikų humoro jausmą. Kartkartėmis įsiklausydavo į mūsų diskusiją ir ją įvertindavo trimis keturiais žodžiais. Labai sausai, labai britiškai, bet kartu ir provokuojamai. Nuolat leipdavome juokais.
– Gal prisimenate, iš ko?
– Būdavo momentų, kai tėvas jautėsi blogai ir net labai blogai. Tuomet iš Amerikos atskrisdavo mano brolis. Bet tėvas jau vėl sėdėdavo prie stalo, valgydavo virtus kiaušinius.
Pažiūrėjęs į mano brolį paklausdavo, lyg nieko nebūtų nutikę: „Ką čia veiki? Nejau tau nereikia atostogų? Man sekasi gerai – gali vėl skristi namo.“
Prisimenu, kaip prieš daugelį metų lydėjau tėvą į Maskvą, kur jis turėjo skaityti pranešimą. Tai buvo dar Šaltojo karo metais – 1984-aisiais.
Anuomet man buvo 13 ar 14 metų. Tėvas skaitė pranešimą Mokslų akademijoje.
Savo kalboje jis mielai ir dažnai vartojo metaforas. Dėl to vertėja turėdavo problemų. Ji paprasčiausiai jų nežinojo, nuolat purtė galvą.
Kai tėvas pasakė, jog visatą būtina įsivaizduoti kaip milžiniško skardininko darbą, vertėja nusiėmė ausines ir išbėgo pro duris. Tai buvo komiška situacija.
– Ar jam patiko politinė provokacija? Jis mielai patraukdavo per dantį dabartinį Jungtinių Valstijų prezidentą Donaldą Trumpą.
– D.Trumpą, žinoma. Ir „Brexit“ – taip pat. Kai mūsų šalies ministrė pirmininkė Theresa May prieš dvejus metus perdavė tėvui premiją už viso gyvenimo darbą, jis sakė: „Ačiū. Visą gyvenimą dirbau prie labai svarbių dalykų. Bet, prašau, neklauskite, ar galiu jums padėti dėl „Brexit“. Tai būtų ne mano jėgoms.“
– Ar „Brexit“ jį nustebino?
– Taip. Mes visi patyrėme šoką, kai tai įvyko. Mano tėvas buvo kosmopolitas. Tokio britų apsisprendimo jis nesuprato.
– Kokius savo tėvo nuopelnus išskirtumėte?
– Visam tam įvertinti nepakanka vieno sakinio, galbūt ir vieno atsakymo. Jam priklauso ne tik sensacingi atradimai, susiję su laiku ir erdve, – jis stengėsi tai suprantamai paaiškinti plačiajai publikai.
Ir jis buvo vienas pirmųjų, kuris dirbo nepaisydamas savo neįgalumo.
Iki savo mirties tvirtais ryšiais buvo susijęs su universitetu. Tai būtų buvę sudėtinga sveikam žmogui, o jam – tuo labiau.
– Dirbate žurnaliste, esate ir vaikų rašytoja, kartu su savo tėvu išleidote vaikams skirtų knygų. Kaip sekėsi bendradarbiauti?
– Pradžia buvo bauginanti, nes įžengiau į jo pasaulį. Mano galvoje sklandė knygų herojai ir veiksmas. O tėvo mąstymas – tikslus, racionalus. Tad sunkiausioms mokslinėms sritims teko suteikti lengviausią, vaikams suprantamą formą. Ir tai mums abiem buvo nauja.
Mano tėvas niekada nėra rašęs įsivaizduojamų dalykų, kūręs dialogų ir charakterių. Sužavėtas savo naujuoju darbo baru pradėjo išgyventi dėl herojų likimo.
Kartą tėvas parašė: „Dabar nežinau, kaip vaikinuką galime išvaduoti iš juodosios skylės.“
Galiausiai jis buvo laimingas, kad prisilietė prie pasaulio, kurio nepažinojo. Ir manau, kad savo ruožtu labai džiaugėsi, jog dėl knygų turėjau panirti į fizikos pasaulį.
– Ar ginčijotės?
– Ne, bet karštai diskutavome. Aš, pavyzdžiui, klausiau: „Ar gali vaikai sutikti ateivį iš visatos?“ Jis atsakė: „Ne. Žmonės dar niekada nėra sutikę ateivių. Kalba baigta.“
Pagrindinė jo taisyklė – nelaužyti fizikos dėsnių. Tėvas labai nerimavo galvodamas, kad vaikai galėtų jo nemėgti. Bet žinojau, kad šis jo nerimas buvo visiškai nepagrįstas.
– Ar tiesa, kad idėja dėl knygų vaikams kilo per jūsų sūnaus gimtadienio šventę?
– Taip, vaikai nekantriai laukė susitikimo su mano tėvu. Ir kai jis atvyko, visi jį apspito. Tuomet vienas berniukų paklausė: „Kas atsitiktų, jei aš įkrisčiau į juodąją skylę?“
Tėvas atsakė: „Tuomet atrodytum kaip spagečiai.“ Po šių žodžių pagalvojau: kodėl iš to nesukūrus knygos? Tai buvo įkvėpimas.
– Garsaus kosmologo S.Hawkingo privataus gyvenimo ir žmogiškąsias savybes plačiajai publikai padėjo praskleisti biografinis filmas „Visko teorija“. O kokia buvo jūsų vaikystė Hawkingų namuose?
– Įdomi. Gyvenimas tarsi karvelidėje. Į namus užsukdavo daug įdomių svečių. Mokslininkų, menininkų, rašytojų. Nuolat dengiamas stalas, nuolat diskutuojama.
Ir kalbama apie viską: mūsų rūpesčius, namų darbus, politiką, egzistencinius klausimus, meną, muziką ir, žinoma, mokslą. Tai buvo intelekto pliūpsniai. Nuostabu.
– Sakėte, jog jūsų vaikystė ir jaunystė buvo paženklinta kategorijomis „įprasta“ ir „neįprasta“ .
– Iš tikrųjų augome visiškai normaliai, dviračiu važiuodavome į mokyklą. Anuomet mano tėvas dar nebuvo pasaulio garsenybė. Jis buvo žinomas mokslininkų pasaulyje, kaip ir kiti jo kolegos Kembridžo universitete.
Mūsų šeima nuo kitų skyrėsi – praėjusio amžiaus septintajame, aštuntajame ir dar devintajame dešimtmečiais ji buvo neįprasta tuo, kad buvo matoma su neįgaliųjų vežimėlyje sėdinčiu vyriškiu, apsuptu žmonos ir trijų vaikų.
Žmonės žiūrėdavo į mus, pirmiausia į mano tėvą.
Nuo jų žvilgsnių man darėsi nejauku ir mielai būčiau prasmegusi skradžiai žemę. Be to, ir Kembridžo miestas nebuvo draugiškai nusiteikęs neįgaliųjų atžvilgiu.
– Akmeninis grindinys, siauros viduramžių gatvelės...
– Būtent. Jei nereikėjo stumti neįgaliojo vežimėlio, net negalėjai numanyti, kiek daug esama kliūčių, nepatogumų.
Reikėjo įveikti laiptus, stačias laiptines, kitokias kliūtis. Niekada nežinojome, per kiek laiko iš taško A pasieksime tašką B.
Dar ir dabar pagaunu save vertinančią keltuvus ir kartais sumurmu: šitas geras, o šitas – niekam tikęs. Juk liftus vertinu akimis žmogaus, kuris stumia neįgaliojo vežimėlį.
– Jūsų tėvas stengėsi, kad būtų suvokta ir pakeista neįgaliųjų padėtis.
– Jiems gyventi tapo daug geriau ir prie to labai prisidėjo mano tėvas. Jis ragino atkreipti dėmesį į neįgaliesiems tinkamą architektūrą, šaligatvius, liftus. Bet pirmiausia sukurti tokias sąlygas, kad neįgalieji mūsų laikais galėtų pelnyti profesinę sėkmę ir jų gyvenimas būtų visavertis.
Jis buvo pavyzdys. Esu sukūrusi dokumentinį filmą „BBC Radio 4“ apie sintetines kalbas.
Tuo tikslu ėmiau interviu iš Londono gydytojos, kuri dirbo su vaikais. Ji sakė: „Dauguma vaikų norėtų turėti tokį balsą kaip jūsų tėvo, kad žmonės manytų juos esant tokius pat protingus.“ Nuostabu!
– Dėl kompiuterio jūsų tėvo balsas turėjo amerikietišką akcentą. Tikriausiai tai buvo neįprasta jūsų šeimai.
– Taip buvo pradžioje. Mes patraukdavome jį per dantį, kad tapo amerikiečiu. Kartą tėvas paklausė, ar nenorėtume išmėginti kitokio jo balso.
Esame pamėginę moterišką, seno ir jauno žmogaus balsus, kalbančius su airišku akcentu. Tai buvo smagu.
Visa tai išklausęs jis pasakė: „Ne, liksiu prie šio balso. Dabar jis priklauso man.“
– Esate sakiusi, jog jums ramybės neduodavo viena svajonė – kad tėvas vėl galėtų vaikščioti.
– Tiesa. Filme „Visko teorija“ yra epizodas, kur mano tėvas gali vaikščioti savo kojomis. Buvau sužavėta šios scenos ir paklausiau, ar jie negalėtų sukurti daugiau tokių vietų. Būčiau galėjusi valandų valandas žiūrėti šiuos epizodus. Tai buvo tikslus mano svajonės atspindys.
– Ar esate pasakiusi tėvui apie savo svajonę?
– Ne, niekada. Maniau, ji būtų sukėlusi jam liūdesį.
– Ar tėvui patiko „Visko teorija?“
– Taip, jis beveik visą laiką verkė. Bent taip jau sakė. Bet tėvas sakė ir tai, kad daugiau fizikos filmui būtų buvę į naudą.
– Filme paliečiami ir šeimos skauduliai. Jūsų tėvas įsimylėjo savo slaugytoją ir ją vedė.
– Taip, po to buvo visai kitoks gyvenimas. Mus vėl suartino darbas prie knygų. Jos buvo tiltas.
Likus trims mėnesiams iki tėvo mirties persikėliau pas jį ir jį slaugiau.
– Jau beveik devyni mėnesiai jūsų tėvo nebėra. Ko labiausiai pasigendate?
– Jo. Pirmomis savaitėmis ir mėnesiais po jo mirties man atrodė, kad jis vis dar gyvas. Kartą praeidama pro parduotuvę pagalvojau apie Kalėdų dovanas. Ir tiktai po to suvokiau – nebereikia.
Kai užsuku į jo namus, jie atrodo siaubingai tušti. Anksčiau čia virė gyvenimas. Visada buvo daug žmonių, veiklos. Ir staiga nieko nebėra. Tik tuomet pagalvojau, kad taip buvo, o dabar nebėra, nes ir jo nebėra.
– S.Hawkingas neigė Dievo egzistavimą. Jis rašė, kad iki Didžiojo sprogimo – visatos atsiradimo momento – nebuvo laiko sąvokos ir, logiškai mąstant, ir laiko kūrėjo. Taigi jūsų tėvas negalėjo tikėti gyvenimu po mirties?
– Vertinant moksliniu požiūriu, negalėjo. Ir aš jam pritariu. Mano tėvas sakė, kad gyvenimas po mirties – tai perduoti genai savo vaikams.
Ir jo darbas lieka nemirtingas. Dėl to jo gyvenimas tęsiasi. Retsykiais peržiūrinėju nuotraukas. Kas mane tikrai daro laimingą – tai, kad šiose nuotraukose jis dažnai šypsosi.
Ši tėvo veido išraiška lieka prisiminimuose. Jo viduje tvyrojo harmonija ir jis buvo laimingas. Turėtume nepamiršti: mano tėvas turėjo ne devynis gyvenimus, kaip turi katės, o maždaug devynis tūkstančius.
