Natalja – Vilniaus Gaono žydų muziejaus edukatorė. Ji veda muziejuje ekskursijas ir skaito paskaitas apie žydų gyvenimą. Jos paskaitose dažnai sunkiai telpa visi norintieji, ir didžioji jų dalis – lietuviai. Jų susidomėjimas žydų gyvenimu šiuo metu labai išaugęs.
Žydų bendruomenė Vilniuje nėra didelė. Juk po Antrojo Pasaulinio karo išliko tik 4 proc. Lietuvos žydų, na, o sovietmiečiu visos religijos buvo nepageidautinos. Visgi, pasak Nataljos, dabar tikinčiųjų daugėja, tarp jų – nemažai jaunų žmonių.
Nataljos vyras – choralinės sinagogos, esančios Pylimo gatvėje, kantorius. Jis sinagogoje gieda, o taip pat joje veda pamaldas, kurios vyksta du kartus kiekvieną dieną.
Jie turi vieną sūnų, kuris išvykęs gyventi į Vokietiją. Tėvams dėl to šiek tiek liūdna, bet jie pasidžiaugia tuo, kad jo žmona – žydė. Jie jau turi sūnelį. Natalja labai norėtų turėti visą būrį anūkų.
Ar pašnekovė būtinai norėjo, kad jos vyras būtų žydas? Ji sakė, kad nė nekėlė sau klausimo, kokios tautybės jis turėtų būti, tiesiog natūraliai išėjo taip, kad rinkosi vyrą pagal savas vertybes.
Ir namuose jie gyvena pagal tradicines vertybes – vyras daug laiko studijuoja Torą (t. y., pagrindinį judaizmo tekstą, sudarytą iš penkių knygų, kurias žydams prie Sinajaus kalno perdavė Mozė), o moteris daugiau rūpinasi namais.
Tad ar žmona gali paprašyti vyro, tarkim, kad jis išneštų šiukšles ar nueitų į parduotuvę? „Žinoma, galiu, ir jis tą padarys, bet pati stengiuosi jo netrukdyti – juk suprantu, kad vyrams pridera melstis ir studijuoti Torą. Nematau jokio reikalo bartis dėl to, kad jis mažiau prisideda prie namų ruošos – man pačiai būtų gaila jo laiko, kurį jis sugaištų buičiai“, – neabejojo Natalja.
Žydei moteriai melstis ir studijuoti Torą nėra būtina – jai svarbiausia rūpintis, kad vyras turėtų sąlygas tą daryti. Taip pat ji turi rūpintis vaikais, kad jie netrukdytų tėvui.
Žydė moteris turi būti kukli, neišsipustyti – tuomet ir jos namuose bus geriau, ir vaikai bus geriau išauklėti.
Apskritai moteris pagal žydų tradiciją sukurta dėl trijų pagrindinių veiklų. Visų pirma, kepdama šabui chalą (žydišką duoną), ji būtinai turi gabaliuką tešlos atidalyti, gražiai suvynioti ir sudeginti kaip auką Visagaliui.
Visų antra, moteris turi prieš šabą palaiminti ir įžiebti dvi žvakes. Tą daro moteris, o ne vyras, todėl, kad laikoma, jog ji užgesino pirmąją žvakę, kuria simboliškai laikomas Adomas – juk dėl moters Adomas, o tuomet ir visa žmonija, tapo mirtingu.
Visų trečia, ji turi būti savo vyrui švari. Tai reiškia visų pirma dvasinį tyrumą. Kartą per mėnesį, po tam tikrų moteriško ciklo dienų ji turi būtinai panirti į vandenį specialioje pirtyje, vadinamoje mikva. Vonia ir dušas tam netinka, nes vanduo turi būti gamtinis, kritulių ar šaltinio, o ne vandentiekio.
Net kai seniau žydai kurdavosi naujame miestelyje, pirmasis pastatas, kurį jie stengdavosi įsirengti, būdavo mikva, o ne sinagoga – pamaldos gali vykti ir namuose, jei tik juose susirinks daugiau nei 10 vyresnių nei 13-os metų vyrų.
Šabui ruošiasi nuo trečiadienio
Ypatinga diena kiekvienos tradicinės žydų šeimos gyvenime – šabas. Jis prasideda penktadienį nusileidus saulei ir tęsiasi iki šeštadienio vakaro. Šabas žydams primena, kad Dievas šešias dienas kūrė pasaulį, dirbo, o septintą – ilsėjosi. Tad ir jie septintą dieną turi ilsėtis. Tai nereiškia tinginiavimo – tądien derėtų melstis daugiau nei įprastinėmis savaitės dienomis, studijuoti Torą, vaišintis, bendrauti su artimaisiais ir džiaugtis gyvenimu, dėkojant Visagaliui.
Be to, tądien negalima daryti 39 darbų rūšių – tų, kurie tradiciškai susiję su kilnojamos šventyklos surinkimu ir išmontavimu, mat, kai žydai 40 metų klajojo po dykumą, jie turėdavo nuolat statytis kilnojamąją šventyklą.
Pavyzdžiui, negalima nuo stalo nunešti indų, sudėjus didesnius į vieną krūvelę, mažesnius – į kitą, mat šis veiksmas gali priminti plytų dėliojimą. O tiesiog išnešti dvi lėkštes iš virtuvės, vieną vienoje rankoje, kitą – kitoje, galima.
Tądien negalima uždegti šviesos. Kai kurie žmonės ginčytųsi, kad elektros senovėje nebuvo, taigi negalima tik degti ugnies, nėra ko drausti uždegti lempos, tačiau bet kuris išmintingas rabinas paaiškintų, kad fizikoje ugnies įžiebimas ir elektros uždegimas – panašūs procesai.
Be to, tądien negalima kurti jokio naujo daikto – net atplėšti punktyrine linija atskirto popierinio rankšluosčio gabalėlio, nes jis jau bus naujas kūrinys.
Kaip visgi žydės moterys ruošia per šabą šeimai maistą, jeigu negali daryti daugelio darbų? Penktadienio vakarą žydų namai jau turi būti labai gražiai sutvarkyti, o stalas – padegtas. Natalja pripažino: „Aš jau trečiadienį pradedu galvoti apie tai, ką gaminsiu šabui, kartais tądien jau ir apsiperku. Kiekvieną šeimininkė turi savų gudrybių, kaip iš anksto paruošti maisto ir išlaikyti jį šiltą. Štai mano močiutė turėjo didžiulę krosnį, ir palikdavo maistą troškintis ant labai nedidelės ugnies, kad jis liktų šiltas. Šiais laikais jau būna specialių elektrinių platų, ant kurių pastatytas maistas neatšąla.“
Vaikus reikia auklėti
Viena labiausiai lietuvius dominančių temų apie žydų gyvenimą – jų vaikų auklėjimas. Tad koks tas auklėjimas yra? Natalja paaiškino, kad įtariai žiūri į dabar paplitusį demokratinį auklėjimo būdą, kuris kartais virsta anarchija. Ji svarstė: „Nemažai dabartinių tėvų vaikams leidžia rinktis, ką jie nori veikti. Tačiau juk vaikai dar mažai tesupranta apie šį gyvenimą – kaip jie gali rinktis? Taigi mes nevengiame vaikams aiškiai pasakyti, kaip dera elgtis.“
Ar žydų šeimos bendrauja daugiausia tarpusavyje? Natalja atsakė: „Tikrai ne, didesnė dalis mūsų su vyrų draugų – lietuviai ar kitų tautybių Vilniuje gyvenantis žmonės, o ne žydai. Juokaujame, kad savo draugams mes pigiai kainuojame – nuėję į svečius, beveik nieko negalime valgyti, nebent kokių vaisių. Juk mes valgome košerinį maistą, be to, skirtingiems produktams reikalingi skirtingi indai. O šiaip lietuviai, bent jau iš mūsų aplinkos, žydus gerbia, domisi mūsų kultūra.“
Ar visgi žydams ortodoksams nesunku gyventi pagal beveik 3500 metų senumo įsakymus? Juk kitų religijų atstovai dažnai teigia, kad laikams keičiantis ir religija turi keistis. Natalija atsakė: „Laikai keičiasi, bet Tora – ne. Mūsų įsakymai, kaip ir Dievas, lieka tie patys. Ir mūsų vertybės lieka tos pačios, jos perduodamos iš kartos į kartą. Jeigu jomis tiki – pagal jas ir gyveni.“
