Neseniai mirusio aktoriaus biografijoje dažniausiai minimi tik 2 vaikai – sūnus Simonas (32 m.) ir duktė Evelina Lozdovskaja (30 m.). Į A.Storpirščio gyvenimą Vitalijus atėjo, kai jo motina, tuomet žymi baleto artistė Vijolė Parutytė (1954–2008), jau auginusi sūnų, susituokė su aktoriumi.
„Žmonės yra žmonės, bet menininkai – kas kita, jų meilė yra didelė, stipri ir audringa. Vijolė ir Aras buvo išskirtinio talento, jie pajuto vienas kitam trauką iš pirmo žvilgsnio. Ta meilė tarp jų atėjo staiga ir buvo lemtinga“, – tikino A.Storpirštį gerai pažinojęs buvęs baleto primarijus Jurijus Smoriginas (63 m.).
Jis Vitalijaus motiną V.Parutytę vadino savo mūza. Su šia partnere jam pavyko sukurti įsimintiną vaidmenį Anatolijaus Šenderovo balete „Mergaitė ir mirtis“. Tai buvo pirmas lietuviškas basakojis baletas teatre, kur buvo griežtai paisoma tradicijų.
Tačiau V.Parutytės ir A.Storpirščio gyvenimas buvo sudėtingas. Tuo metu Arūnas buvo geidžiamas aktorius buvusioje Sovietų Sąjungoje. Jo pasigesdavo kino režisieriai, kai reikėdavo vaidinti užsienietį, – lietuviui sekdavosi be didelių pastangų įkūnyti tiek laisvamanio, tiek sekso simbolio ar sukčiaus vaidmenis.
Ilgi juodi kaip varno plaukai. Juos Vitalijus paveldėjo iš savo motinos. O išminties pasisėmė iš A.Storpirščio, galinčio užsiliepsnoti kaip žarija, bet greitai nurimstančio ir krečiančio juokus.
– Kaip atsitiko, kad jūsų pavardės skirtingos, o A.Storpirštį vadinote tėvu? – paklausiau V.Paručio.
– Aš esu A.Storpirščio antros žmonos V.Parutytės sūnus. Kai mama ir Arūnas susituokė, man buvo treji, o gal ketveri. Man, mažam, niekas nieko neaiškino, aš visą laiką vadinau jį tėčiu.
Nuo mažumės Arūnas mane augino ir amžiams liks mano tėvu, nors nėra biologinis tėvas.
– Kiek gyvenote kartu?
– Iki skyrybų, kai mama ir Arūnas pasuko skirtingais keliais 1992-aisiais, o gal 1993 metais. Tuo metu buvau šešiolikmetis.
Mes su broliu Simonu likome su mama. Kaip ir kiekvienas vaikas, šiek tiek paverkiau, paliūdėjau, bet kai esi paauglys, pradedi daug ką vertinti kitaip. Tai buvo mano tėvų pasirinkimas.
Tikriausiai brolis Simonas labiau dėl to išgyveno, jis aštuoneriais metais jaunesnis už mane, tuo metu jam reikėjo ir motinos, ir tėvo.
Aš mėgau maištauti, o Arūnas buvo griežtas, teisingas, bet mane labai mylėjo. Vėliau daug apie tai mąsčiau, mes jautėme vienas su kitu stiprų ryšį.
Net kai sužinojau, kad jis nėra mano biologinis tėvas, vis tiek jį laikiau savo tėvu.
– Kada mama tai pasakė?
– Praėjus daug metų po skyrybų. Jau buvau subrendęs vyras. O man, vaikui, buvo aiškinama, kad mano mama – balerina, ji niekada nekeitė pavardės, todėl man davė savąją. Aš apie tai pasakodavau ir draugams, tad mokykloje visi žinojo, kad esu Storpirščio sūnus.
Mes su juo bendravome ir tada, kai jie jau buvo išsiskyrę. Jis užeidavo pas mus į svečius. Mama nebuvo tuo patenkinta, bet ji nedrįso drausti bendrauti su tėvu. Jis nevengė tėvo pareigų.
– Kaip susiklostė jūsų gyvenimas?
– Norėjau būti vargonininku. Iki aštuntos klasės mokiausi groti M.K.Čiurlionio menų mokykloje, bet ši svajonė neišsipildė. Nesusidraugavau su muzika.
Sakyčiau, mano draugystė su menu jau baigėsi, dirbu sandėlininku. Tai teikia tam tikrą saugumo jausmą. Su menu mane sieja tik tai, kad anksčiau rėmindavau tapybos, grafikos darbus.
– Ar prisimenate paskutinį pasimatymą su tėvu?
– Niekada neprasitarė, kas jam yra. Iki paskutinės dienos nežinojau, kad jam gresia mirtinas pavojus. Pasikalbėjęs su broliu Simonu supratau, jog Arūnas neslėpė nuo namiškių, kad turi aortos aneurizmą.
Mes su Arūnu turėjome tokią tradiciją – gimtadienio proga jis dovanodavo savo anūkei, mano dukteriai, naujus batus. Mes nuvykdavome į parduotuvę, mano duktė išsirinkdavo batus, o vėliau eidavome visi į kavinę.
Prieš keletą metų Arūnas su savo žmona Vilija persikraustė iš Vilniaus į Druskininkus. Jis atvykdavo į Vilnių tik į spektaklius, o aš esu nevairuojantis žmogus – dėl šios priežasties matydavomės kur kas rečiau.
Neseniai mano dukteriai sukako devyneri, bet šiemet Arūnas nebespėjo jai padovanoti batų.
– Koks buvo jūsų tėvas?
– Buvo vienas dalykas, dėl kurio mes nesutardavome. Arūnas aistringai mėgo futbolą, o man labiau patinka krepšinis. Savaitgaliais jis vesdavosi mane žaisti futbolo, kartais prisijungdavo žalgiriečiai dubleriai. O aš pykdavau, man tai nepatikdavo.
Jis būdavo nepatenkintas, jei gaudavau blogą pažymį, o didžiausia bausmė būdavo, kai negalėdavau eiti žaisti į kiemą.
– Kaip Arūnas reagavo, kai jo sūnus Simonas apsisprendė tapti aktoriumi?
– Neatkalbinėjo. Kai sužinojau, kad Simonas mėgins stoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, pasakiau jam: „Tu įstosi dėl pavardės, pamatysi.“
Arūno brolio Gedimino sūnus Ainis tais metais taip pat stojo į aktorinį. Juokaudamas sakiau, kad akademiją šturmuoja pusbrolių Storpirščių desantas.
– Tiesa, kad Storpirščių giminę vilioja scenos rampa?
– Nebūtinai, juk Ainio vyresnis brolis Kristijonas, kaip ir aš, nepasirinko aktorystės.
– Ar jaunystėje jūsų neviliojo teatras?
– Kai buvau mažas, vakarais nelikdavau vienas namie, nes mama arba tėtis vesdavosi kartu į spektaklį. Mama pasiimdavo į Operos ir baleto teatrą, kur dirbo baleto artiste, tėtis vesdavosi į Jaunimo teatrą.
Žiūrėdavau spektaklius, kur vaidindavo tėvas. Bet būkime atviri – kiek vaikas gali žiūrėti tą patį spektaklį, net jei vaidinamas miuziklas „Meilė ir mirtis Veronoje“, kur dainavo tėvas.
Žiūrėdamas šeštą ar septintą kartą viską žinai atmintinai. Jaunimo teatro užkulisius žinojau kaip penkis savo pirštus.
– Ką priminė užkulisiai, kai ėjote atsisveikinti su tėvu?
– Buvo graudu. Supratau, kad daugiau jo nepamatysiu. Urna su tėvo pelenais buvo pastatyta Mažojoje salėje. Joje buvau pirmą kartą, nes tuo metu, kai buvau mažas, jos dar nebuvo.
– Koks nuotykis įsiminė iš vaikystės su Arūnu?
– Prisimenu, kartą nuvykome į kaimą pas močiutę, kuri gyveno Kuršėnuose, Šiaulių rajone. Tai kelionei Arūnas pasiskolino iš savo tėvo Antano baltos spalvos žigulius.
Kaime jam pasidarė nuobodu, sugalvojo žaisti futbolą. Nuėjome į mokyklos aikštę, o žolė siekė iki kelių, nes buvo nenušienauta. Paspardėme kamuolį, tada Arūnas pasigedo automobilio raktelių.
Sovietiniais laikais automobilis buvo prabanga, niekas nenorėjo daužti automobilio stiklo ir bandyti paleisti variklio laidais.
Šie žiguliai buvo Storpirščių šeimos legenda. Kai buvo gauta paskyra įsigyti automobilį, Arūnas su broliu Gediminu ir savo tėvu vyko į Toljačio miestą Rusijoje, kur buvo automobilių gamykla. Naujus žigulius jie paėmė iš gamyklos ir parvairavo į Vilnių.
Tad pametę raktelius geras dvi valandas vaikščiojome po mokyklos aikštę, kaip detektyvai apčiupinėjome kiekvieną stagarą, ir nieko. Galų gale Arūnas nuėjo pas kaimyną, pasiskolino dalgį. Iš visos širdies tol mojavo dalgiu, kol nušienavo pusę aikštės.
Supratęs, kad tuščias reikalas, nusispjovė ir apsisuko eiti. Tada prie jo pribėgo vaikas, jo delne buvo žigulių rakteliai. Paaiškėjo, kad Arūnas pats juos padėjo prie padangos, įkastos į žemę, bet apie tai užmiršo. Tąkart futbolas mums kainavo daug nervų.
– Savo mamos netekote prieš dešimtmetį. Kas jai atsitiko?
– Mama mirė 2008-ųjų gruodį sulaukusi vos 54-erių. Ji vakare nuėjo miegoti, o rytą nepabudo. Širdies priepuolis buvo netikėtas, nes ji nesiskundė sveikata. Dieną ji dar ėjo į darbą, o naktį miegant sustojo širdis.
